Belmonto maršrutas

Nors šiandieninė katedra, suprojektuota Lauryno Gucevičiaus, yra klasicistinio stiliaus, tačiau jos mūruose slypi gotikos, renesanso ir baroko pėdsakai. Katedros požemiai slepia Mindaugo laikus menančias keramikines glazūruotas plyteles ir seniausią Lietuvoje freską (XIV a. pab.), vaizduojančią Kristaus nukryžiavimą. Čia amžino poilsio atgulė kunigaikštis Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė. Puošniausioje barokinėje koplyčioje ilsisi Lietuvos ir jaunimo globėjas Šv. Kazimieras – vienintelis Lietuvos šventasis.

Šventaragio slėniu vadinamas slėnis prie Neries ir Vilnios santakos. Reikėtų paminėti, kad Vilnios senoji vaga tekėjo maždaug Barboros Radvilaitės, Šventaragio ir T. Vrublevskio gatvių vietoje, įtekėdavo į Nerį ten, kur šiandien yra Mindaugo tiltas. Pasakojama, kad didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo šiame slėnyje pernakvoti. Čia jam prisisapnavo staugiantis geležinis vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gediminas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.

Kadaise viename seniausių Vilniaus priemiesčių telkėsi Vilnios varoma pramonė. Malūnai, kanalai, fabrikėliai, ne visada malonūs odos dirbtuvių skleidžiami kvapai buvo šios vietos kasdienybė. Sovietiniais metais sostinėje spėriai statant gyvenamuosius rajonus, Užupis tapo spalvinga kriminalo ir bohemos sandūros kryžkele – ramaus ir šilto gyvenimo ieškantys miestiečiai mieliau kraustėsi į butus su patogumais kur nors Lazdynuose ar Karoliniškėse. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapybiškas, bet apleistas vietas miesto centre okupavo menininkai, o jų fantazijos nestokojanti veikla netrukus išsirutuliojo į… atskirą respubliką.

Turgaus vietoje XIV–XIX a. buvo įsikūręs Tymo kvartalas. Jį tuomet juosė Vilnios ir jos kanalo kilpa. Jos apsuptoje saloje gamtinės sąlygos buvo palankios odos apdirbimo amatui, todėl čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo (plonos, minkštos odos) amatų dirbtuvėlės. Šis kvartalas buvo žinomas ir kaip „raudonųjų žibintų“ vieta. 1960 m. šio kvartalo pastatų liekanos buvo nugriautos. Apie Tymo kvartalą šiandien mums primena tik nuo 2008 m. čia įsikūręs Tymo turgus, ketvirtadieniais prekiaujantis ekologiškais produktais.

Stabtelėkite Paupyje – ko gero, labiausiai atsinaujinančiame Vilniaus rajone. Kartu su rajonu čia plečiasi ir Paupio meno galerija, kuri ne tik puošia, bet ir transformuoja miesto erdvę. Meno kūriniai čia įvairialypiai: vieni atspindi rajono istoriją, kiti kuria naujos istorijos paminklus, bet visi iki vieno skatina įsikvėpti ir žadina estetinius pojūčius.

Paupio meno galerijoje galite rasti įvairaus žanro meno kūrinių. Šiuo metu čia pamatysite Donato Jankausko-Duonio skulptūrą „Rytmetis“, Lino Kutavičiaus šviečiančius „Riedulius“, Žilvino Lanzbergo „Palmę“, Beatričės Mockevičiūtės kūrinių seriją „Asukas“, Jurgio Tarabildos piešinį „Paupys“.

Pūčkorių atodanga – įspūdingiausia ir aukščiausia atodanga Lietuvoje. Atodangos aukštis – 65 m, plotis – 260 m. Dar 1974 m. šis unikalus geologinis objektas buvo paskelbtas gamtos paminklu. Nuo atodangos atsiveria puiki Vilniaus apylinkių panorama: Vilnios upės vingiai, Pavilnių regioninio parko kalvos ir miškai, Pūčkorių dvaras, buvusi patrankų liejykla. Šiek tiek tolėliau – Belmonto malūno senosios užtvankos liekanos. Iki šių dienų išliko prie Pūčkorių atodangos esančios tarpukario laikotarpio Lenkijos kariuomenės gynybinių įrenginių liekanos: apkasai, tranšėjos, gelžbetoninis bunkeris. 

Gražiame gamtos prieglobstyje, Leoniškių palivarko žemėse mūrinį vandens malūną XIX a. I p. pastatė prancūzas Karolis De Vimas. Laikui bėgant Belmonto malūnas su pagalbiniu pastatu ir žemės sklypu atitekdavo vis kitiems šeimininkams, tačiau malūno funkcijos nebuvo pakeistos – jame buvo malama ir po Antrojo pasaulinio karo. Malūnas dažnai vadinamas prancūziškuoju – taip pagerbiant pirmąjį jo savininką. Sovietmečiu, praradęs funkciją, pastatas buvo apleistas, vandens kanalas užpiltas. XXI a. pr. malūno statinių kompleksas rekonstruotas į pramogų ir poilsio centrą.

Tolimoje praeityje dabartinė Markučių teritorija priklausė didžiojo kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai, taip pat Kiškų, Chodkevičių giminėms ir daugybei kitų savininkų. 1867 m. dvarą nusipirko Rusijos imperijos inžinierius Aleksejus Melnikovas. 1875 m. A. Melnikovo duktė Varvara ištekėjo, o tėvas jai kaip kraitį padovanojo Markučių dvarą. Pirmoji santuoka truko tik dvejus metus. 1884 m. Varvara ištekėjo antrą kartą – šįkart už garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus. Savo testamente Varvara nurodė Vilniaus rusų draugijai išsaugoti poeto A. Puškino palikimą Markučiuose, o tai tapo pretekstu XX a. 5 deš. įkurti muziejų.

Iš Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės atsiveria nepaprasto grožio Vilniaus senamiesčio panorama. Apačioje matomas nedidelis jaukus Kūdrų parkas, anksčiau vadintas Misionierių tvenkiniais. Galima pasigrožėti Užupiu su grakščia Šv. Baltramiejaus bažnytėle, Gedimino pilies bokštu, Trijų Kryžių kalnu ir aibe Vilniaus bažnyčių bokštų. Susigaudyti tarp jų padės įrengta panoraminė informacinė lenta.

Vilniaus rotušė šioje vietoje stovi jau nuo XIV a. pab. Rotušė tuomet tapo savivaldos centru, kuriam priklausė sargybos ir vaitų būstinės, kalėjimas, nuomojamos krautuvėlės, aikštėje buvo įsikūrusi pagrindinė miesto turgavietė. Po gaisrų ar kitų negandų perstatoma rotušė šiandien yra įgavusi klasicistinį pavidalą. Vilniaus rotušės pastatas – XVIII a. pab. Lauryno Gucevičiaus kūrinys. Caro laikais rotušė buvo paversta miesto teatru – čia įvyko vienos žymiausių Stanislovo Moniuškos operos „Halka“ premjera. Sovietmečiu čia buvo įkurdintas Dailės muziejus. O šiandien rotušė – reprezentacinis pastatas, kuriame vyksta renginiai ir koncertai.