Baltos lankos, juodos avys

Memorialine lenta ir skulptūra „Metraštininkas“ (skulptorius – V. Krutinis) pagerbiamas knygų spausdinimo LDK pradininkas Pranciškus Skorina. Gimęs Polocke pirklio šeimoje, jaunystėje atvyko į Vilnių ir čia susirado įtakingus globėjus – miesto burmistrus Jokūbą Babičių ir Bogdaną Onkavičių. Jų dėka Skorina Krokuvos universitete studijavo septynis laisvuosius menus (gramatiką, logiką, retoriką, muziką, aritmetiką, geometriją ir astronomiją). Mokėjo ir septynias kalbas (rusų, lenkų, čekų, senovės slavų, hebrajų, graikų, lotynų), apkeliavo Europą, vėliau Paduvos universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. 

Daroma prielaida, kad būtent šiame name, pasikviestas tų pačių burmistrų, įkūrė pirmąją LDK spaustuvę ir 1522 m. išleido pirmąją knygą LDK – psalmių ir didaktinių tekstų rinkinį kirilica „Mažoji kelionių knygelė“. Gali būti, kad čia P. Skorina išspausdino tik trūkstamas dalis, o didumą lankų kartu su spaustuvės reikmenimis ir popieriaus atsargomis atsivežė iš Prahos, kur prieš tai buvo įkūręs spaustuvę. Antroji jo LDK išspausdinta knyga „Apaštalas“ (1525) tikrai visa išspausdinta Vilniuje. Būtent joje ir užsimenama, kad knyga išspausdinta „garbingojo vyro Jokūbo Babičiaus, šauniojo ir didžiojo Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro, namuose“. Vilniuje išleistos P. Skorinos knygos, puoštos vinjetėmis, užsklandomis, raižiniais, stilizuoto šrifto, kokybe nenusileido to metų Vakarų Europos leidiniams. 

Po 1525 m. spaustuvininko leidybinė veikla dėl nežinomų priežasčių nutrūko, per 1530 m. Vilniaus gaisrą spaustuvė buvo sunaikinta. 

Tiksliai nežinoma, kur veikė ši spaustuvė. Spėjama, kad Luko Mamoničiaus namuose prie Vilniaus turgaus (dab. Rotušės a.), gal net tame pačiame name, kur dirbo P. Skorina. Iš pradžių jai vadovavo broliai pirkliai Luka ir Kuzma Mamoničiai, vėliau Kuzmos sūnus Leonas. Broliai pasikvietė patyrusį spaustuvininką iš Rusijos Piotrą Mstislavecą. Pirmąją knygą „Evangelija“ jis spausdino 10 mėnesių, po metų išleido ir „Psalmyną“. Nors leidybos darbai užtruko, abu leidiniai buvo išskirtinės kokybės. Kai įrengė spaustuvę, apmokė spaustuvininkus ir išleido pirmąsias knygas, Piotras pirkliams tapo nebereikalingas – tarp jų įsiplieskė konfliktas. 1576 m. teismas visus neparduotus leidinius paliko broliams, o įrenginius – Mtislavecui. Spaustuvės veikla nutrūko, nes ji neteko ne tik pagrindinio spaustuvininko, bet ir įrenginių bei šriftų. 1586 m. spaustuvė atsistojo ant kojų gavusi Stepono Batoro privilegiją bažnytine slavų, graikų, rusų kalbomis spausdinti religijos, teisės knygas ir platinti jas Abiejų Tautų Respublikoje be muito.
Mamoničiai spausdino knygas stačiatikių bažnyčiai, vadovėlius, LDK teisės leidinius: Lietuvos Statutą, valdovų įsakus. Visi leidiniai buvo kruopščiai parengti, originaliai iliustruoti, spausdinami ant savo gamybos popieriaus – mat turtingas pirklys Luka turėjo popieriaus dirbtuves Pavilniuose ir popieriaus monopolį. 

Iš viso Mamoničių spaustuvė išspausdino apie 115 leidinių, iš jų 55 kirilica, 60 lotyniškais rašmenimis. 1628 m. spaustuvės įrenginius perėmė bazilijonų spaustuvė. 

Įkūrė Boruchas Rommas kaip Gardino spaustuvės, kuriai vadovauti turėjo karaliaus privilegiją, filialą. Jam po ketverių metų mirus, įmonę paveldėjo jo sūnus, paskui – šio palikuonys. Spaustuvė vėliau pasivadino Našlės ir brolių Rommų vardu. XIX a. buvo viena didžiausių spaustuvių Lietuvoje, vėliau įkurta ir raidžių liejykla. Čia įvairiais periodais ūžė nuo 3 iki 25 spausdinimo mašinų. Spausdino daugiausia žydų leidinius hebrajų ir jidiš kalbomis, žydų religijos, mokslo, buities knygas, periodinius leidinius. Didžiausią garbę pelnė Babilono ir Jeruzalės Talmudų leidimai su daugybe komentarų. 1830–1864 m. išleido ar išspausdino 20 lietuviškų knygų, tarp jų – elementorių „Mokslas skaytima“ (1830), gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško“ (1832), kelias katalikų maldaknyges, evangelijų rinkinį, tris lietuviškas knygas graždanka (1864–1865). Spaustuvė sėkmingai veikė ir lietuvių, ir lenkų valdymo metais, o 1940 m. okupavus sovietams, buvo nacionalizuota, joje veiklą pratęsė sovietų spaustuvė „Vaizdas“ (veikė iki 1982 m.).  

Šios spaustuvės vieta visada buvo Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno teritorijoje. XVIII a. antroje pusėje jos patalpos buvo įrengtos naujame vienuolių korpuse – iš pradžių vakarinės pusės antrame aukšte, o XVIII a. pabaigoje – priestato pirmame aukšte. Naudojosi stačiatikių Švenčiausiosios Trejybės (po bažnytinės unijos – Šv. Dvasios) vienuolynui LDK valdovų suteiktomis privilegijomis. Iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio 1768 m. bazilijonų spaustuvė išsirūpino privilegiją, kuri jai suteikė Jo Karališkosios Didenybės spaustuvės titulą. Nors buvo institucinė, spausdino knygas rusėnų, lietuvių, lenkų, sentikių rusų ir net latvių bendruomenėms.
Iš viso bazilijonai išleido daugiau kaip 400 leidinių lenkų, lotynų, prancūzų, rusų kalbomis, 51 lietuvišką knygą, čia išleisti patriotiniai M. P. Karpavičiaus pamokslai Gegužės 3-iosios konstitucijos ir 1794 m. sukilimo proga. Daugiausia spausdino religinę literatūrą, vienuolynų mokyklų mokymo priemones, traktatus, panegirikas. XVIII a. antroje pusėje padaugėjo pasaulietinės literatūros, pradėta spausdinti grožinė literatūra. 

Vilniaus pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektualinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, vienuoliai rengė viešus religinius disputus, teologinio turinio konferencijas. Didelis dėmesys buvo skiriamas mokslui ir menui. Pranciškonų spaustuvė pradėjo veikti 1671 m., kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mykolas Višnioveckis suteikė jai privilegiją. Spaustuvės steigėjas buvo pranciškonas Jokūbas Pranciškus Dluskis. 

Dėl epidemijų ir gaisrų, pablogėjusios vienuolyno finansinės būklės, konkurencijos su kitomis spaustuvėmis, ypač Vilniaus akademijos, pranciškonų spaustuvės veikla kelis kartus buvo nutrūkusi. Pranciškonų spaustuvė imdavosi spaudos darbų pagal užsakymus, daugiausia dvasininkijai, bet kreipdavosi ir pasauliečiai. Taip pat savo spausdintus lotyniškus ir lietuviškus elementorius, maldynus, lenkiškus ir lietuviškus katekizmus, rožinius, evangelijas parduodavo šalia esančioje krautuvėlėje ir per knygų pirklius. Iš viso pranciškonų spaustuvėje buvo išspausdinta daugiau nei 160 leidinių lenkų, lotynų, lietuvių (13 knygų), italų kalbomis. 1781 m. dėl skolų pranciškonų vyresnybė priėmė sprendimą išparduoti spausdinimo įrenginius. Yra nuomonių, kad juos įsigijo Vilniaus akademijos spaustuvė.

Pavadinimą dėl joje įsikūrusių spaustuvių, knygynų, antikvariatų vėliau gavusioje gatvėje spaustuvę XVI a. pab. buvo įkūręs ir Jonas Karcanas, į Vilnių atsikėlęs 1580 m. iš Lasko (dab. Baltarusija), kur ketverius metus prie spausdinimo mašinos darbavosi LDK didiko Jono Kiškos dvare. Po jo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Juozapas ir žentas Petras Blastus Kmita. Tai viena pirmųjų LDK spaudos įmonių, kuri veikė komercijos pagrindais, nesilaikė griežtos konfesinės priklausomybės. Pagal tikėjimą J. Karcanas buvo protestantas, tačiau neatsisakydavo spausdinti ir katalikų raštus. Vis dėlto daugiausia spausdino pasaulietinio turinio knygų lenkų ir lotynų kalbomis, rūpinosi žymių senovės romėnų, graikų, flamandų autorių tekstų vertimais, leido LDK autorių knygas. Per keturis dešimtmečius išleista apie 150 leidinių. Tarp jų – J. Radvano, Cicerono, Erazmo Roterdamiečio knygų vertimai, graikų kalbos gramatika, pirmasis LDK giesmynas su natomis, pirmieji savarankiški spausdinti kalendoriai: „Kalendorius 1606 Viešpaties metams“ ir „Kalendorius 1607 Viešpaties metams“. Šios spaustuvės leidiniai išsiskyrė spausdinimo kokybe, kruopščiu redakciniu darbu, įmantriais inicialais ir dailiu šriftu aldinu. Siekdamas apsaugoti savo leidinius nuo padirbinėjimo sukūrė leidyklos ženklą – inkarą su delfinu.

XVI a. Mažojoje Lietuvoje pradėti spausdinti protestantų leidiniai, Vilniuje – išsijuosę dirbo stačiatikiai, be abejo, katalikai nenorėjo užleisti pozicijų ir turėjo pasirūpinti katalikiškų leidinių spaustuve. Vilniaus akademijos spaustuvę 1575 m. įkūrė didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, iš Bresto perkėlęs tėvo spaustuvę. Manoma, kad iš pradžių ji veikė Lukiškėse, kur stovėjo Radvilų rūmai. Po dešimtmečio Radvila spaustuvę perleido Vilniaus akademijai, vadovaujamai Jėzuitų ordino. XVII a. Vilniaus akademijos spaustuvė išsiplėtė, buvo priimta daugiau spaudėjų. Spaustuvė turėjo keliolikos rūšių įvairaus šrifto, daug lietinių ir raižytinių vinječių, užsklandų, todėl galėjo spausdinti knygas lietuvių, lenkų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis. Turėdama pajėgiausią spausdinimo techniką, Vilniaus akademijos spaustuvė daugiau kaip 200 metų atliko pagrindinius poligrafinius darbus mieste. Leido mokslinę, grožinę literatūrą, vadovėlius, žodynus, mokslo populiarinimo darbus. Išspausdino pirmąsias Didžiojoje Lietuvoje lietuviškas knygas: M. Daukšos katekizmą (1595) ir Postilę (1599), K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną“ (1620, 1631, 1642, 1677, 1713) ir „Punktus sakymų“ (1629–1644). 

Vilniaus universitetas 1805 m. spaustuvę perleido Juozapui Zavadskiui, šio palikuonių vadovaujama ji dirbo iki pat sovietų valdžios nacionalizavimo 1940 m. Atlaikiusi sovietmetį sėkmingai veikia kaip Vilniaus universiteto leidykla. 

Spaustuvininko amato Vroclave, Poznanėje ir Leipcige mokęsis Juozapas Zavadskis, 1803 m. atvykęs į Vilnių, iš pradžių dirbo Jano Floriano Bitšo knygyne, o po poros metų Pijorų kolegijos patalpose įkūrė nedidelę, bet modernią spaustuvėlę. Spaustuvės technologijomis ir išskirtiniais leidiniais susidomėjusi Vilniaus universiteto vadovybė perleido J. Zavadskiui savo spaustuvės įrangą, kurią jis turėjo išsipirkti per 10 metų, suteikė jam oficialų Vilniaus spaustuvininko vardą ir teisę spausdinti universiteto leidinius. J. Zavadskis į pagalbą pasikvietė patyrusių knygų grafikos specialistų, klaidoms išrankioti pirmą kartą Vilniaus spaudos istorijoje pasamdė etatinį korektorių – garsų lenkų ir rusų gramatikų autorių J. Bogdanovičių, kuris šias pareigas ėjo daugiau nei 40 metų. Verslusis spaustuvininkas sugebėjo ne tik patenkinti universiteto poreikius, bet ir nemažai knygų leisti savo nuožiūra. Ypač mėgo spausdinti garbių Vilniaus universiteto žmonių kūrinius, neatsakydavo ir užsakovams iš Varšuvos bei kitų miestų. Dirbti be nuostolių padėjo ir tai, kad jis universitetui už patalpų nuomą ir įrangą nemokėdavo grynaisiais pinigais, o atsilygindavo savo spausdintomis knygomis, nustatyta kaina pardavinėjo vadovėlius.

1820 m. tarp universiteto vadovybės ir J. Zavadskio kilo nesutarimų dėl vadovėlių kainų ir kitokių atsiskaitymų. Pratęsdamas sutartį universitetas nustatė ne tokias spaustuvininkui palankias sąlygas. Galiausiai 1828 m. J. Zavadskis nusipirko vyskupo Kosakovskio rūmus (dabar Olizarų) Bernardinų gatvėje ir čia perkėlė spaustuvę. Po Juozapato mirties spaustuvei vadovavo jo sūnūs Adamas ir Feliksas, paskui jų palikuonys, tačiau spaustuvė ir toliau buvo vadinama įkūrėjo vardu. Zavadskių valdomi rūmai išsiplėtė, Šiltadaržio ir Bernardinų g. sankirtoje iškilo oficina, pastatyti puošnūs vartai.

Zavadskiai spausdino vadovėlius, religines, grožines, mokslo ir meno knygas, laikraščius, kalendorius, natų sąsiuvinius įvairiomis Europos, hebrajų, arabų kalbomis. Jų spaudiniai garsėjo išskirtiniu dizainu ir kokybe. Spaudos draudimo laikais leidėjai pasirūpino gauti kelis leidimus lietuviškoms maldaknygėms ir jas išleido didžiuliu tiražu. Slapta išspausdino ir kitų lietuviškų knygelių, todėl buvo nuolat stebimi caro valdžios. Iš viso išleido apie 700 pavadinimų lietuviškų leidinių, tarp jų – A. Mickevičiaus pirmąją poezijos knygą, K. Sirvydo „Punktus sakymų“, M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, L. Ivinskio kalendorius. Leidybą sustabdė po 1920 m., kai lenkų valdžia žiauriomis priemonėmis slopino lietuviškumą. 

1940 m. vasarą Zavadskių spaustuvė nacionalizuota sovietų valdžios, pastate buvo įkurta LKP CK leidykla ir daugybė redakcijų. 

Jos įkūrėjas Martynas Kukta, vos sulaukęs 15 metų, pradėjo dirbti Vilniaus karo apygardos štabo spaustuvėje mokiniu, raidžių rinkėju, paskui Peterburgo spaustuvėse. 1904-aisiais jį į Vilnių pakvietė Petras Vileišis ir paskyrė savo spaustuvės vedėju. Po dvejų metų M. Kukta įsteigė nuosavą spaustuvę tuometėje Universiteto g., 1911 m. pavasarį ji buvo perkelta į Totorių g. 20-ąjį namą. Pirmojo pasaulinio karo metais joje keliomis kalbomis buvo spausdinami vokiečių atsišaukimai gyventojams, smulkūs leidinėliai. Po karo spaustuvė atsigavo, tačiau neapsikentęs Lenkijos administracijos persekiojimų, išpuolių, langų daužymo M. Kukta iš pradžių spaustuvę perdavė įsteigtai „Švyturio“ bendrovei, kuri persikėlė į Literatų skersgatvį, o 1924 m. spaustuvę perkėlė į Kauną ir įsteigė „Spindulio“ bendrovę.

Didžiausias M. Kuktos nuopelnas – daugybė lietuviškų leidinių. Iki Pirmojo pasaulinio karo jo spaustuvėje išspausdinta daugiau kaip 200 lietuviškų knygų ir brošiūrų, apie dešimtį periodinių leidinių kiekvienais metais. Nuo 1917 m. M. Kuktos spaustuvė spausdino ir Lietuvos oficialųjį dienraštį „Lietuvos Aidas“. 1918 m. vasario 19 d. M. Kukta pirmasis išspausdino atsišaukimą su Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstu ir signatarų parašais. Dėl to vokiečių kareiviai nusiaubė jo spaustuvę, o jį patį kelias paras kalino areštinėje. 1918 m. gruodžio 27 d. jo spaustuvėje buvo išspausdinti pirmieji lietuviški pašto ženklai.

1904 m. panaikinus lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, inžinierius, pramonininkas, Petras Vileišis sumanė Vilniuje įsteigti lietuvišką leidyklą. Vilniaus gubernatorius tokį leidimą davė su sąlyga – ji turi būti miesto centre, kad būtų lengviau kontroliuoti jos veiklą. „Vilniaus žinių“ spaustuvė buvo įrengta Vilniaus gatvėje priešais Šv. Kotrynos bažnyčią. Joje buvo dvi spausdinimo mašinos, dvejos spausdinimo staklės, įvairaus šrifto komplektai, vidaus degimo variklis. Dirbo 18–20 darbininkų. Pasistatęs rūmus Antakalnyje, P. Vileišis 1906 m. gruodį spaustuvę perkėlė ten. Veiklos pradžioje spaustuvė dirbo pelningai, tačiau Vilniuje atsiradus daugiau tokių įmonių, užsakymų vis mažėjo. 1910 m. P. Vileišis spaustuvę uždarė, o įrenginius pardavė. 

„Vilniaus žinių“ spaustuvė lietuvių kalba išleido 158 spaudinius, 13 natų sąsiuvinių, atvirukų su istoriniais Lietuvos vaizdais. Spausdino vadovėlius, lietuvių tautosakos rinkinius, informacinius leidinius. 1905–1909 m. čia buvo renkamas ir pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“, kurį įsteigė ir redagavo pats P. Vileišis.