Angeliški pasakojimai

Ilgą laiką Užupis buvo apleistas, niūrus ir toli gražu ne prestižinis Vilniaus rajonas. Tačiau papūtus permainų vėjams, čia pradėjo keltis naujakuriai, imta renovuoti namus, atnaujinti pastatų fasadus, apleistus kiemelius. Iniciatyvius naujakurius būrė ryškus bendruomenės narys, dailininkas, karikatūristas, režisierius, animatorius Zenonas Šteinys. Jam mirus, bendruomenė nusprendė įamžinti jo atminimą. Skulptorius užupietis Romas Vilčiauskas pasiūlė angelo idėją.

Skulptorius iki sutartos dienos angelo pagaminti nespėjo, tačiau išsisuko sumaniai – skulptūros atidengimo ceremonijoje pristatė kiaušinį, iš kurio neva netrukus ir išsiris Užupio angelas. Skulptūra „Užupio angelas“ galiausiai buvo pastatyta 2002 m. minint penktąsias Užupio nepriklausomybės metines.

Aikštėje, kur anksčiau stovėjo Nukryžiuotojo koplytėlė, stovintis Užupio angelas pučia trimitą ir skelbia pasauliui žinią apie Užupio rajono atgimimą bei kūrybos laisvę. Šis bronzinis angelas tapo vienu pagrindinių Užupio simbolių. Jei norėtumėte su juo pasikalbėti – tereikia nuskaityti QR kodą skulptūros apačioje. Skulptūra yra „Kalbančių skulptūrų“ iniciatyvos dalis.

Eidami Pilies gatve pasukime į Literatų gatvę ir pakelkime akis virš stogų. Dešinėje išvysime vieną spalvingiausių Vilniaus vėtrungių, vaizduojančią arkangelą Mykolą, po kurio kojomis parpuolęs grandinėmis surakintas Liuciferis.

Prieš keturis dešimtmečius seną skardinę vėtrungę šio namo palėpėje rado čia gyvenęs tapytojas Bronius Uogintas-Pūkis. Manoma, kad tai ir yra tikroji ant šio namo stogo buvusi vėtrungė, kuri buvo paminėta XVIII a. pab. istoriniuose šaltiniuose. Spėjama, kad ją pagal garsųjį italų tapytojo Guido Reni paveikslą „Arkangelas Mykolas“ pagamino ir ištapė Vilniaus meistrai. 

Iš nerūdijančiojo plieno skardos tikslią senosios vėtrungės kopiją savo lėšomis pagamino skulptorius Kęstutis Musteikis. Pagal Romoje saugomą paveikslą ant jos tapė Vidas Drėgva.

Literatų gatvė nuo XVII a. vadinosi Šv. Mykolo skersgatviu ir vedė tiesiai į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią.

Užeikite į vieną didžiausių pereinamųjų senamiesčio kiemų. XVIII a. pab. šiame 300 kv. m sklype buvo įkurtas botanikos sodas ir oranžerija. Paėję į kiemo vidurį išvysite, kaip iš čia atsiveria puikus vaizdas į rytinį Šv. Jonų bažnyčios fasadą. Dabartinę puošnią vėlyvojo baroko išvaizdą bažnyčia įgijo po 1737 m. gaisro. Ji buvo perstatyta žymiausio to meto Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico. Pakelkite galvą ir įsižiūrėkite į bažnyčios viršūnę, kurios negalite matyti iš siauros Pilies gatvės. Ar pastebite ten du juodus angelus?

Viena iš legendų pasakoja, kad kartą angelams nusibodo sėdėti vienoje vietoje. Paprašę Dievo atleisti juos nuo šios pareigos, jie gavo užduotį rasti laimingiausią ir nelaimingiausią miestietį. Na, laimingiausias, aišku, turėjo būti valdovas, o štai nelaimingiausio ieškojo ilgai, nusivarė nuo kojų ir pagaliau rado gatvėje miegantį bėdžių. Kai apsidžiaugę jį pristatė Dievui, pabudęs vargeta labai pasipiktino sutrukdymu. Jis išvadino angelus neišmanėliais ir pareiškė esąs laimingiausias žmogus, nes neturįs nei turto, nei šeimos, todėl gyvenąs taip, kaip norįs, einąs savo keliu laisvas kaip vėjas. Na, o valdovas, pasirodo, nebuvo laimingas dėl jo pečius slegiančios didelės atsakomybės. Nusiminę ir supratę, kad nieko nenutuokia apie žmones, angelai liko toliau rymoti ant bažnyčios stogo.

Bernardinų g. jungia Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias su Pilies gatve. Gatvė pradėjo formuotis gotikos laikotarpiu, dauguma pastatų – baroko ir klasicizmo laikotarpių su XVII–XVIII a. stiliaus kiemeliais. Didelė dalis Bernardinų gatvės namų yra architektūros ir istorijos paminklai. 

Kampinis Bernardinų g. 6 / Šiltadaržio g. namas supa pailgą, uždarą kiemą. Seniausioji namo dalis – gotikos stiliaus, statyta XVI a. Pastatas dviaukštis, fasadą puošia barokinė puošyba. Beveik tris šimtus metų pastatas priklausė Vilniaus katedros kapitulai, o sovietmečiu jame buvo įrengti Sanitarinio švietimo namai. 

Virš įvažiavimo matomas įdomus plastinio dekoro elementas – angeliukas, laikantis herbą su dvigubu kryžiumi centre. Kokia šių heraldinių simbolių kilmė ir kieno tai herbas – iki šiol neišaiškinta. Belieka tikėtis, kad ši mįslė ateityje visgi bus įminta.

Lauryno Gucevičiaus suprojektuotame Katedros fasade pirmiausia į akis krenta šešios fasado skulptūros. Skulptūrų autorius – italas Tomazas Rigis (Thommaso Righi). Priekinio fasado šonų nišose – vyriausieji Senojo Testamento atstovai Abraomas ir Mozė. Už portiko kolonų, arčiau įėjimo į šventovę, Naujojo Testamento skelbėjų – keturių evangelistų skulptūros. Jos lengvai identifikuojamos, nes turi savo simbolinius ženklus (iš kairės į dešinę): šv. Matas vaizduojamas su angelu, šv. Morkus – su liūtu, šv. Lukas – su jaučiu ir šv. Jonas – su ereliu.

Matas iki susitikimo su Jėzumi dirbo muitininku. Kai Jėzus pašaukė Matą šiam sėdint muitinėje, Matas pakilo ir nusekė paskui jį, palikęs viską, išskyrus vieną daiktą – plunksną. Ir Matas kilniai panaudojo jam Dievo duotus talentus tapdamas pirmuoju žmogumi, raštu perteikusiu Jėzaus mokymą. 

Seniausias šv. Mato atvaizdas, kartu su jį lydinčiu angelu, išliko VI a. mozaikoje Ravenoje Italijoje. Vis dėlto iki XIV a. evangelistą kur kas dažniau vaizdavo vien simbolinis angelo pavidalas. Vėlyvesnių amžių menininkai šv. Matą su angelu, kuris padėjo jam parašyti evangeliją, atvaizduodavo įvairiai. Kartais vaiko pavidalo angelas stovi šalia Mato ir laiko evangelisto rašalinę, kartais angelas tiesiog smalsiai žvelgia į evangelisto darbą, o kartais angelas netgi valdo Mato rašančiąją ranką.

Vilnių nuo 2004-ųjų puošia balti angelai – juos galima sutikti įvairiausiose miesto vietose. Vieni įsitaisę ant pastatų, kiti – balkonuose. O štai vienas stovi prie restorano „Telegrafas“. Šių angelų autorius – skulptorius Vaidas Ramoška. 

2004-aisiais Vilniaus miesto savivaldybė skulptoriaus paprašė sukurti ką nors, kas nukreiptų į vandalizmą linkusių piliečių pyktį nuo nuolatos niokojamų telefono būdelių, viešojo transporto stotelių ir kito miesto turto. Gedimino prospekte atsirado iš metalo konstrukcijų ir gipso padaryta ir provokuojamai pavadinta skulptūra „Žydras ožys“. Kaip ir buvo galima tikėtis, po kelių dienų ji jau buvo suniokota. Tada skulptorius ir sugalvojo sukurti tai, ko miestiečiai nedrįstų „skriausti“, – angelus. Taip gimė naujas Vilniaus simbolis, kurį galime rasti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių – netgi Himalajų kalnuose!

Vokiečių ir Trakų g. sankryžoje esantys rūmai 1789 m. iš Tyzenhauzų perėjo generolienės Teodoros Fitinhofienės nuosavybėn, todėl pastatas kartais vadinamas Tyzenhauzų, o kartais Fitinhofų rūmais. 1790 m. generolienė rūmus rekonstravo pagal architekto Martyno Knakfuso projektą, ir jie įgavo ankstyvojo klasicizmo išvaizdą.

Puošniausia rūmų fasado dalis – pastogės frizas, kuriame galime įžiūrėti daiktų, gyvūnų, žmonių, pusdievių ir dievų kompozicijas. Tai klasikiniai antikos įvaizdžiai – nuo laurų vainikų ir ginklų iki altorių ir pegasų. Klasicistai juos mėgo, naudojo ir tiražavo. 

Tarp gausos simbolių suraskime mažą putlų angeliuką. Padėsime – jis yra ties pastato viduriu, virš įvažiavimo į kiemą. Tai greičiausiai Amūras arba Kupidonas – senovės romėnų meilės dievas. Jis dažniausiai vaizduojamas su lanku ir strėlėmis. Tačiau čia jis lanką ir strėles pasidėjęs šalia, o rankose laiko kolonos bazę. Ar ne per sunkus daiktas tokiam mažam angeliukui?

Vokiečių g. 24 name XVI a. gyveno Vilniaus pilininkas, pinigų kalyklos administratorius, pirmojo Žaliojo tilto statytojas Ulrichas Hozijus. 

Užsukę į kiemą kairėje pusėje išvysime evangelikų  liuteronų bažnyčios varpinę. O pakėlę galvą ir pasisukę į dešinę, ant antro aukšto sienos išvysime atidengtų plytų Lietuvos kontūro žemėlapį.   

Šiame kieme taip pat yra labai žavi nykštukų perėja (kartais vadinama meilės tuneliu). Ją perėję vėl pasukime galvą į dešinę ir pakelkime akis. Pamatysite jus stebintį pasislėpusį medinį angeliuką.

J. Basanavičiaus g. 4A pastate nuo 2004 metų veikė kolekcininko Edmundo Armoškos „Maldžio“ meno galerija. 2022 m. pastatas buvo rekonstruotas ir šiandien tai apartamentai „Gallery 4A“. Parduodamas pastatą E. Armoška iškėlė vieną sąlygą: prie įėjimo esanti Audriaus Liaudansko skulptūra „Verbų angelai“ turi likti savo vietoje. Ji, pasak kolekcininko, yra integrali ne tik tūrio, bet ir gatvės dalis. 

Skulptoriaus A. Liaudansko  kūryboje angelai sutinkami dažnai. Menininkas daugiausia kuria mažosios plastikos darbus iš bronzos. Visiems gerai pažįstama ir geidžiama kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ statulėlė – Andriaus Liaudansko darbas.