9 amatai

Vilniaus mėsininkų skerdėjų krikščionių cechas 1596 m. iš Zigmanto Vazos gavo privilegiją, leidžiančią skersti gyvulius ir pardavinėti mėsą bei jos gaminius. Statute buvo nurodytos ir pareigos. Tai buvo krikščionių cechas, todėl jis turėjo savo altorių Pranciškonų bažnyčioje, vėliau – Visų Šventųjų bažnyčioje. Turėjo ir savo vėliavą, joje buvo vaizduojama Švč. Mergelė Marija, kiti krikščioniški simboliai, taip pat ir mėsininkų darbo įrankiai – kapoklės. Mėsininkų cecho antspaude buvo „Dievo avinėlis“.

Vokiečių g. 6 namas buvo mėsininkų cecho administracinis pastatas. Jame buvo saugomi cecho dokumentai, privaloma atributika, buvo įkurtos parduotuvėlės. Dalis pastato buvo išnuomota ir taip atnešdavo cechui papildomų pajamų. Pastatas turėjo dvejus vartus į vidinį kiemą – vienus iš Vokiečių g. (šiandien čia yra įėjimas į Vilniaus muziejų), kitus iš Mėsinių g. Kieme laikyti arkliai. Rūsiuose buvo ledainės (tuomečiai šaldytuvai). 

Skaičiuojama, kad šiame pastate mėsininkų cechas veikė apie 300 metų. Nors cechai baigė gyvuoti XIX a. pab., jie buvo performuoti į kitas institucijas. Tarpukariu šiame pastate mėsininkai taip pat turėjo savo būstinę.

Mėsinių g. prekiauta mėsa ir jos gaminiais, o skerdyklos buvo įkurtos šalia Šv. Stepono bažnyčios, Lukiškėse ir Šnipiškėse.

Salyklininkai buvo alui ir kitiems alkoholiniams gėrimams reikalingo salyklo ruošėjai. Tie, kurie mokėjo iš salyklo išvirti alų ir išmanė jo paslaptis, buvo vadinami aludariais. Taigi, pirmieji alaus virėjai susibūrė salyklininkų ceche. Žygimantui Augustui patvirtinus cecho statutus, jis buvo įkurtas 1552 m. Po kelerių metų iš Lenkijos miestų į Vilnių atkeliavo aludariai, supažindinę vietos aludarius su naujoviškomis krosnimis alui virti. Naujosios krosnys sutaupė trečdalį malkų ir jų eksploatavimas buvo gerokai pigesnis. 

Nuo 1699 m. salyklininkų cechui leista laikyti pamaldas Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje prie Šv. Lauryno altoriaus, paminint, kad cecho nariai savo lėšomis atstatė jiems priklausantį ir priešų nugriautą altorių.

Taip pat 1699 m. cecho statute pirmą kartą minimas cecho namas, tačiau iš dokumentų neaišku, nei kam jis priklausė, nei kurioje miesto vietoje stovėjo. Užtat žinoma, kad 1748 m. cechas įsigijo pusę mūro namo už 1000 lenkiškų auksinių sidabrinėmis monetomis iš karališkojo raštininko Aleksandro Končevskio. Rašte nurodoma, kad kadaise namas buvo vadintas Burbos namu. Nors cecho namas neišliko, iš sklypo vietos aprašymo galima teigti, kad salyklininkai ir aludariai rinkdavosi šiame pastate.

LDK langus stiklinti pradėta nuo XIII a. statant bažnyčias, pilis ir mūrnamius. Tyrinėjant XIV–XVI a. istorinius šaltinius, randama informacijos, kad tuo metu Lietuvoje stikliai jau buvo paplitę. Tačiau manufaktūrinė stiklo gamyba Lietuvoje prasidėjo tik XVI a.

Šis pastatas dar ir XVII a. pr. buvo vadinamas Paleckio namu. Jame gyveno Martynas Paleckis, 1547 m. įkūręs pirmąją stiklo manufaktūrą LDK. Tais metais jis gavo valdovo Žygimanto Augusto privilegiją, pagal kurią niekas kitas Vilniuje neturėjo teisės nei gaminti stiklo, nei supirkinėti jį iš užsienio pirklių, nei pardavinėti. Tapęs stiklo gamintoju ir prekeiviu, M. Paleckis pratęsė savo tėvo Jono Paleckio veiklą, kurią šis buvo perėmęs iš Vilniaus vyskupo, irgi Jono (1499–1538).

Stiklo dirbtuvei buvo skirta vieta dešinėje Neries pusėje (tarp Vilnios ir Žaliojo tilto), čia jau veikė kelios plytinės, stovėjo žvejų nameliai. M. Paleckis galėjo naudotis visu jo lėšomis pastatytos įmonės pelnu, kasmet valdovui pristatydamas nustatytą skaičių stiklo dirbinių (po 200 didelių ir po 200 mažų pūstų stiklinių). Parduodamas gaminius, privalėjo nustatyti „tinkamą ir padorią“ kainą. Stiklo gamybą ir jo prekybą leidžianti verstis privilegija M. Paleckiui, jo žmonai, vaikams ir būsimiems įpėdiniams buvo suteikta amžinai.

M. Paleckio manufaktūra nustojo veikti XVII a. pr.

1663 m. susikūrė Vilniaus stiklių cechas, turėjęs savo altorių Bernardinų bažnyčioje.

LDK pirmieji cechai, teisiškai įtvirtinti vienos ar kelių giminingų profesijų amatininkų susivienijimai, pradėjo kurtis Vilniuje. Būtent čia 1495 m. rugpjūčio 23 d. įsikūrė pirmasis auksakalių cechas. Likę nepriklausomi auksakaliai prarado teisę Vilniuje verstis savo amatu. Amatininkų cechai rūpinosi gamyba, siekė apriboti konkurenciją tarp cecho narių, užtikrinti gaminių kokybę, pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam ar nusigyvenusiam cecho nariui.

Vilniaus auksakalių cechą įkūrė patyrusių auksakalių grupė, atvykusi iš svarbiausių Lenkijos, Vokietijos auksakalystės centrų. 

Auksakalių cechas turėjo savo namą (1652 m. – XVIII a. vid.), kuris išlikęs iki šių dienų (Gaono g. 6), ir savo koplyčią (Šv. Barboros koplyčia Šv. Jonų bažnyčioje). Cecho nariai dalyvaudavo auksakalių laidotuvėse, globojo pasiligojusių ar mirusiųjų narių šeimas. 

Vilniaus auksakalių cecho klestėjimo laikotarpiu (XVI–XVII a.) auksakaliai išsiskyrė turtingumu, buvo renkami į miesto magistratą, net į LDK Seimą.

Auksakalių cechas veikė beveik 400 metų (1495–1893).

Šv. Jonų bažnyčioje savo koplyčias ar altorius turėjo ne vienas cechas – barzdaskučių, batsiuvių, siuvėjų, auksakalių ir kt. Pietinėje dešiniojoje bažnyčios navoje pirmoji nuo vargonų choro – XVII a. auksakalių cecho įrengta Šv. Barboros koplyčia. Pirmą kartą ji minima 1626 m., kai auksakalių cechas savo lėšomis perstatė koplyčią ir po ja įrengė rūsį savo nariams laidoti.

Šv. Barbora – viena populiariausių viduramžiais šventųjų mergelių kankinių, kalnakasių ir metalą apdorojančių amatininkų globėja. Gruodžio 4 d. auksakaliai, pasikvietę muzikantų kapelas, švęsdavo Šv. Barboros atlaidus.

Po 1737 m. gaisro koplyčią iš naujo įrengė Jonas Kristupas Glaubicas. Buvo sukurtas medinis polichromuotas ir auksuotas Šv. Barboros altorius, jį sudarė du tarpsniai: pirmajame – šv. Barboros paveikslas bei šventųjų Petro ir Pauliaus skulptūros, antrajame – šv. Mikalojaus paveikslas ir reljefinė glorija su Dievo Tėvo skulptūra.

Originalus šv. Barboros paveikslas, deja, neišliko. Mūsų dienas pasiekė Vilniaus tapytojo Kazimiero Kviatkovskio apie 1930 m. nutapyta šv. Barboros paveikslo kopija.

XIV–XV a. siuvėjų paslaugomis naudojosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, didikai ir miestiečiai. Pirmasis siuvėjų cechas įkurtas 1495 m. Vilniuje (rugpjūčio 25 d. – vos dviem dienomis vėliau pirmojo – auksakalių – cecho). Mieste, be didžiojo kunigaikščio, didikų ir dvasininkų siuvėjų, šiuo amatu galėjo verstis tik siuvėjų cecho nariai. 1823 m. buvo įkurtas žydų siuvėjų cechas. Iki XIX a. pab. miestų ir miestelių siuvėjai daugiausia buvo susitelkę cechuose. Jie siuvo drabužius pagal užsakymus, taip pat ir patys parduodavo savo siūtus drabužius. 1886–1893 m. visi cechai buvo panaikinti. Atsirado siuvimo pramonės įmonių, siuvančių drabužius supirkėjams ir parduotuvėms.

Šis namas pastatytas XV a. pab. – XVI a. pr. Jo savininkas Petras Litvangas 1530 m. jį padovanojo Vilniaus siuvėjų cechui. Siuvėjų cechui pastatas priklausė daugiau kaip 200 metų. 1743 m. Vilniaus siuvėjų cechas pastatą už 2200 zlotų pardavė laikrodininkui Jonui Veineriui ir jo žmonai Brigitai. 

Nuo XVII a. vid. (iki 1923 m.) siuvėjų cechas įsigijo ir antrą namą – Bokšto g. 1.

2016 m. pab. buvusiame siuvėjų cecho name duris atvėrė viešbutis „Artagonist“.

XIV–XIX a. viena spalvingesnių Vilniaus priemiesčio vietų buvo Tymo kvartalas ir jo pagrindinė Tymo (anksčiau – Safjanaja) gatvė. Šį kvartalą tarp Užupio ir Paupio tiltų juosė Vilnios ir jos kanalo (šiandien čia nutiesta Maironio gatvė) kilpa. Vandens apsuptoje saloje buvo palankios gamtinės sąlygos odos apdirbimo amatui, todėl čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo amatų dirbtuvėlės, kuriose buvo išdirbama geriausia, minkšta, dažniausiai ožkų oda – tymas. 

Čia buvo statomi mediniai namai, bet XVIII a. pab. kai kurie savininkai statė ir pirmuosius mūrinius namus. Netoli Vyskupų malūno prie Užupio tilto stovėjo penkiolika vienaaukščių medinių namelių, tarp jų – ir tymininkų cecho, įkurto 1627 m., namas. Tuomet vietovę pradėta vadinti Tymo priemiesčio vardu. Čia mediniuose namukuose gyveno darbininkai, smulkūs prekiautojai.

Dėl sanitarinių sumetimų uždraudus odos verslą ir odininkams išsikėlus į Lukiškes, Tymo kvartalo reikšmė sumažėjo. 

XIX a. pab. – XX a. pr. Tymo kvartalas buvo žinomas kaip viešnamių kvartalas (viešnamiai dėl jų keliamų problemų buvo iškeliami iš miesto centro į priemiesčius). 

XX a. vid. išlikę šio amatininkų kvartalo pastatai buvo nugriauti. Tymo gatvės vaizdai išliko dailininkų kūriniuose ir fotografų nuotraukose. 

2008 m. buvusiame Tymo kvartale pradėjo veikti ekologiškų produktų turgus, ir vietovė vėl atgijo.

Lietuvoje jau nuo IV tūkst. pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o nuo XIV–XV a. paplito kojinis ratas, molinius indus imta degti specialiose puodžių krosnyse.

Pirmasis puodžių cechas Vilniuje įkurtas 1581 m. Šiandien Vilnius gali didžiuotis viena turtingiausių Europoje gotikinių ir renesansinių koklių kolekcija, eksponuojama Valdovų rūmuose. 

Vilniaus puodžių cechas Paupio g. įsteigtas 2003 m. Pagrindiniai jo tikslai – istorinio Vilniaus puodžių cecho tradicijų atgaivinimas, senųjų keramikos technologijų tyrimas ir rekonstrukcija, šviečiamoji ir populiarinamoji veikla. Dirbtuvėje-galerijoje veikia nuolatinės ir keičiamos parodos, organizuojamos praktinės pažintinės ekskursijos; čia galima susipažinti su pirmąja lipdytine keramika Lietuvos teritorijoje (Narvos kultūra, V–II a. vid. pr. Kr.), Vilniaus viduramžių buitine keramika: puodynėmis, keptuvėmis, troškintuvais, ypatingas dėmesys skiriamas koklininkystei, koklinių krosnių rekonstrukcijoms. 

2006 m. Vilniaus puodžių cechas atstatė Biržų tvirtovės koklinę krosnį – tai pirmasis moksliškai pagrįstas XVII a. koklinės krosnies atstatymas Baltijos valstybėse. 2009 m. atkurta viena iš Lietuvos valdovų rūmų krosnių.

Dirbtuvėje pristatomas maždaug pusantro šimto metų nepertraukiamai veikusio Užupio puodininkystės centro (XVI–XVII a.) palikimas.

Nuo seno žvejai kūrėsi šalia Vilnios ir Neries santakos, dešiniajame Neries krante. Žvejų kaimelis augo ir nuo XIV a. pab. formavosi kaip Žvejų priemiestis (Ribokai). Vėliau jame veikė stiklo fabrikas (XVI a.), buvo įkurtos žydų kapinės (XVI–XIX a.), pastatyta Vilniaus Šv. Marijos Teresės bažnyčia (XVII–XIX a.), o XIX a. buvo įrengta Rusijos imperijos karinė tvirtovė.

1664 m. žvejai įkūrė savo cechą ir įsipareigojo įrengti Penkių Kristaus žaizdų altorių tuo metu dar tik planuojamoje statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (pradėta statyti 1668 m.). 1702 m. nutapytas ir iki šiol altorių tebepuošia paveikslas „Penkios Kristaus žaizdos“.

Namą, kuriame gyveno žinomas tapytojas, poetas, prozininkas Leonardas Gutauskas, 2022 m. papuošė atminimo ženklas. Meno kūrinys „Vilnios žvejai“, skirtas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui atminti, buvo sukurtas jo sūnaus skulptoriaus Tado Gutausko pagal tėčio piešinį „Trys lašišos“. 

Užupyje, kuris istoriškai garsėja kaip menininkų meka, iš plieno pagamintas atminimo ženklas atidengtas praėjus metams po netekties ir skirtas 84-osioms menininko gimimo metinėms paminėti.

Pasak T. Gutausko, pastatui puošti pasirinkti tematiniai motyvai – stilizuotos žvejų figūros, nešančios laimikį, – nėra atsitiktiniai. L. Gutauskas buvo aistringas žvejys ir jaunystėje su užupiečiais dažnai eidavo žvejoti į Vilnią.