„Žmonės yra miestas, daug labiau nei pastatai”

Darbo reikalais dažnai keliaujantis Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro vadovas Evaldas Kazlauskas pastebi, kad viešėdami svetur susitelkiame į lankytinus objektus. Jų užburti pamirštame, kad pastatai tėra tik žmonių gyvenimo rėmas. Stiprūs bendruomenės tarpusavio ryšiai lemia žmonių savijautą bei santykį su miestu. Ar čia jie jaučiasi savi, apgaubti sėkmės ir įkvėpimo, o gal atstumti, nelaimingi ir vieniši?

Nuotr. Manto Judriaus

Profesinis klinikinio psichologo ir psichotraumatologo E. Kazlausko kelias jam atveria tiek sėkmingas, tiek skaudžias sostinės puses. Abi jos leidžia geriau suprasti miestą ir jo gyventojus. 

Dėl išskirtinių mokslo pasiekimų trauminio streso tyrimų srityje žinomas Vilniaus universiteto profesorius dvejus metus ėjo didžiausios Europos trauminio streso tyrimų asociacijos prezidento pareigas. Ši organizacija vienija tyrimus atliekančius specialistus ir praktikus, kurie teikia pagalbą traumų, krizių atvejais. Mokslininkas Vilnių vadina jaukiu ir energingu miestu. Pirmosios patirtys sostinėje jam siejasi su kultūriniu gyvenimu, ypač opera, ir galimybe būti savimi, o pirmieji atradimai – su paslaptingais Užupio ar senojo universiteto kiemų užkaboriais bei miesto parkais.

Iš gimtojo Kauno į Vilnių prieš beveik tris dešimtmečius atvykote studijuoti. Koks jis buvo jums, naujam atvykėliui?

Mano santykis su Vilniumi susideda iš kelių etapų. Prisimenu pirmuosius apsilankymus vaikystėje, kai buvo mada vykti į Vilnių operos žiūrėti. Tėvai pirmąkart atsivežė mane į „Otelą“.  Tada man, gal aštuonerių vaikui, buvo gana nuobodu, tačiau liko jausmas, kad Vilniuje yra daug kultūros, meno. Mane, Kauno vaiką, dar stebino, kad Vilnius yra daugiakalbis, daugiakultūris miestas.

Kitoks santykis su miestu užsimezgė, kai įstojau į Vilniaus universitetą ir atsikrausčiau čia gyventi. Studentiškas gyvenimas yra specifinis, tuo laikotarpiu į miestą žiūri per studentų subkultūrą. Dabar pats dirbu universitete, daug bendrauju su studentais ir dėstytojais. Vilnius iki šiol man taip ir liko jaunimo traukos miestas, į kurį nuolat atvyksta naujų žmonių, pilnų idėjų.

Kada supratote, kad Vilnius jau tapo jūsų miestu?

Geriausiai tai atsiskleidžia, kai grįžtu į Kauną, kuris pasikeitė, – nebepažįstu jo. Tada suprantu, kad mano šaknys susiformavo kitur ir kad tikrai Vilnius man jau yra savas.

Prisimenu, studijų laikais, kai vaikščiodavome po sostinę su čia gimusiais studijų draugais, jie man parodydavo tokių vietų, į kurias galbūt šiaip nenueičiau. Mano profesinis psichologo, psichotraumatologo kelias irgi atvėrė tam tikras Vilniaus puses. Jos galbūt skaudžios, bet padeda geriau suprasti miestą.

„Tam tikri miesto sluoksniai susiję su trauminėmis istorijomis, net jei nenorime apie jas kalbėti”. Nuotr. M. Judriaus

Jei kalbėtume apie Vilnių kaip apie daugiasluoksnę istorinę erdvę, joje per amžius prisikaupė daug trauminių miestiečių patirčių. Ar pakanka darbo jūsų srities specialistams?

Apskritai viso regiono, ne tik mūsų šalies ar Vilniaus, istorija yra komplikuota, netgi tragiška. Tada galime kalbėti apie dramatiškas atskiro, čia gyvenančio žmogaus istorijas. Kai tų dramų ar tragedijų šeimose yra šimtai, netgi tūkstančiai, galbūt galima sakyti, kad ir tam tikri miesto sluoksniai yra tragiški, susiję su trauminėmis istorijomis, net jei nenorime apie jas kalbėti.

Istorikai jubiliejaus proga su vilniečiais aptarinėjo septynis istorinius jo šimtmečius. Jei į miestą žvelgtumėte kaip į žmogų, nugyvenusį ne septynis šimtus, o septyniasdešimt metų, kaip psichologui atrodytų jo nueitas kelias?

Mes, psichologai, dažnai kalbame apie atsparumą, žmogaus gebėjimą įveikti sunkumus. Man Vilnius atrodo ne traumuotas, o gebantis įveikti sunkumus. Vilniuje labai daug energijos ir pozityvumo. Taigi įvardyti ir išmanyti traumas svarbu, bet kartu ir suprasti, kad žmonės (ir miestai) auga, įveikę sunkumus.

Traumų įveikimo procesas yra labai sunkus. Kartais norime to išvengti, pamiršti. Matome, mieste yra tokių vietų kaip Sporto rūmai, kurie tarsi užsikonservavę, niekaip nesikeičia, ar Lukiškių aikštė, dėl kurios vis kyla debatų. Suprantame, kad šios vietos žmonėms skaudžios, nes iškelia jų traumas. Jos parodo, kad trauminė miesto istorija yra gyva, ji mus veikia.

Pandemija ar karas Ukrainoje – tai naujos miestiečių traumos? Juk dar ne visas praeities traumas pripažinome.     

Labai svarbu įvardyti praeities traumas. Pripažinti, kas nukentėjo, ir įvardyti, kas buvo kaltininkas. Tai padeda suprasti, kas vyko, kodėl žmonės yra paveikti, tai gali padėti ateityje. Tai būtų vienas lygmuo, o kitas – pasirūpinti bendruomene. Taip, mus paveikė ir kovidas, ir karas Ukrainoje kelia mums daug įtampos, bet drauge juntame didelį solidarumą. Vilnius yra viena Europos sostinių, kurioje matome daugiausia Ukrainos vėliavų ir daugiausia remiame      Ukrainą. Galbūt todėl, kad žinome, kas yra okupacija. Lietuviai ją atlaikė, bet su ja susiję daug tragiškų asmeninių istorijų.

Galima kalbėti ne tik apie istorines, bet ir apie kasdienes traumas. Mieste gyvena daug žmonių. Čia yra daug energijos, daug idėjų, bet ir apstu problemų šeimose, smurto, nelaimingų atsitikimų. Mes, miestiečiai, galėtume  laiku pranešti, jei pastebime aplinkinių šeimų bėdas. Taip apsaugotume bent vaikus. Kiekvienas galime prisidėti, kad miestas būtų saugesnis ir kad ateityje tų traumų būtų mažiau.

Jums miestas – tai pirmiausia miestiečių bendruomenė?

Kai lankomės kitose Europos sostinėse, labiau pastebime pastatus. Iš tikrųjų tai žmonės yra miestas, daug labiau nei pastatai. Jie yra tam tikras rėmas, kuriame miestiečiai gyvena. Žmonės gyvena tarp žmonių, todėl svarbu, kokios yra bendruomenės, jų tarpusavio ryšiai. Tai nulemia, kaip mieste jaučiuosi aš, gyventojas, ir kaip jame jaučiasi kiti.

Vilnių matau kaip energingą Europos sostinę. Čia gyvena daug aktyvių žmonių. Turbūt čia geriausiai jaučiasi tie, kurie yra sėkmingi. Jaunas žmogus atvažiuoja į sostinę ir jis nori tapti sėkmingas, bet ne visiems pasiseka. Kai kuriems gali būti sunku gyventi dideliame mieste, čia jie patiria įvairių iššūkių, sunkumų. Žmonių likimai gali būti įvairūs.

Įgijęs psichologijos magistro laipsnį, kelerius metus dirbote Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro psichologu. Ar tai pakeitė jūsų požiūrį į miestą?

Pamačiau, kad Vilniuje yra daug žmonių, kurie išgyvena psichologinę kančią. Tai leido iš tikrųjų pažinti miesto įvairovę. Juk gyvenime patiriame ir gerų dalykų, ir nesėkmių – visa tai yra miesto dalis. Negali tikėtis, kad vilnietis bus visada laimingas, jam viskas seksis. Ne, žmogus gali susirgti ar patirti sunkumų darbe, bet tai nepakeis jo santykio su miestu. Tai vis tiek gali būti vieta, kur įmanoma jaustis saugiam.

Dirbate sostinės centre, jus nuolatos supa studentai. Tai tikriausiai nuspalvina ir jūsų požiūrį į Vilnių kaip į jauną bei energingą miestą. Ar, jūsų manymu, Vilniuje „yra vietos senukams“?

Jau vaikystėje lankydamasis Vilniuje, supratau: jis skiriasi nuo Kauno, nes čia gali sutikti įvairių žmonių, kad ir vaikiną ryškiai dažytais plaukais. Čia gali būti kitoks. Man atrodo, ir dabar Vilnius – vis dar toks. Čia gali būti savimi.

Tai lemia ir miesto istorija – Vilnius yra senas daugiakultūris miestas. Tačiau vėlgi sugrįžčiau prie santykių: jei turi tave palaikančių žmonių, atrodys, kad ir miestas tave priima. Neseniai sutikau mamos draugę, einančią iš trečiojo amžiaus universitete vykusios paskaitos. Ji atrodė gyvybinga, džiugi, pakylėta. Taigi ir miestas ją puikiai priima, ir ji čia susiranda bendraminčių, atranda erdvių, kur laukiami skirtingo amžiaus žmonės.

Rodos, Vilniuje yra balansas. Tai Europos sostinė, bet ne per didelė. Man patinka, kad senamiestyje yra žemų pastatų. Tai jam suteikia jaukumo. Dėl darbo tenka daug keliauti, todėl galiu palyginti – man Vilnius yra geras miestas gyventi.

„Jei turi tave palaikančių žmonių, atrodys, kad ir miestas tave priima”. Nuotr. M. Judriaus

Ar pasidalytumėte vidiniu savojo Vilniaus žemėlapiu? Kas jums šiame mieste yra sava, svarbu, brangu?

Atsimenu, pradžioje mane Užupis ir baugino, ir traukė, nes buvo toks autentiškas, su senais kiemais. Dabar išpuoselėtas, gal net komercinis. Senasis universitetas su savo varpine yra svarbi tiek miesto kultūros, tiek architektūros dalis. Tai vienas svarbiausių objektų senamiestyje, kuriame pilna įvairiausių netyrinėtų kiemelių ir užkaborių.

Man patinka parkai. Šalia mano darbovietės, miesto vidury,  yra miškas. (Su profesoriumi E. Kazlausku pasikalbėti susitikome prie Vingio parko esančiuose Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslo namuose.) Man patinka ten pasportuoti, pasivaikščioti ar ant suoliuko pasėdėti. Vilnius yra atviras miestas. Kai pavasarį vyksta atviros architektūros festivalis „Open House“, gali patekti ir apžiūrėti įvairiausius pastatus. Kartais apima jausmas, kad Vilniuje kiekvieną dieną vyksta koks festivalis. Tai padeda žmonėms atverti skirtingas miesto erdves.