Vaikystėje mynusi Žvėryno ir Fabijoniškių šaligatvius, išlaksčiusi artimiausius miškelius, o vėliau ištyrinėjusi ir senamiesčio kiemus, Menų fabriko „Loftas“ bendraįkūrėjė ir strategijos vadovė Živilė Diawara vis dar atranda paslaptingų mylimo Vilniaus vietų. Moteris, kurios aistringos idėjos sujungia meną ir verslą, kartu su savo kūrybinga komanda Vilniaus 700 metų jubiliejui pažymėti sugalvojo ambicingą projektą „Once in Vilnius“. Specialiai sukurtoje programėlėje kiekvienas kviečiamas dalintis filmukais arba nuotraukomis apie savąjį Vilnių – jie paliks pėdsaką savotiškame miesto metraštyje, o gal net pateks į kuriamą filmą.
Liepsnoti Vilniuje. Miglės Palkevičiūtės nuotr.
„Atrodė, kad mieste visus pažįstu“
Turbūt taip būna tik vaikystėje – atrodo, kad kiemas, gatvė, parkelis ar senas stadionas, kasdien savo rajone sutinkami žmonės pripildo tavo mažą pasaulį šilto bendrumo jausmo. Kai kurie jį išsaugo ilgus metus. Živilė sako, kad tiesiog suaugo su rajonu, kuriame jau praleido daugiau nei dešimtmetį: „Naujamiestyje turime viską, ko reikia miesto žmogui: čia gyvenu, dirbu, geriu kavą, matausi su draugais, einu pasivaikščioti – visur jaučiuosi sava, todėl juokauju, kad peržengusi savo miestelio mieste ribas ir užsukusi į senamiestį pasijuntu kaip užsienyje.
Pamilau Naujamiestį, kuris, atrodo, turi savo atskirą gyvenimą: čia tiek visko vyksta, tiek daug meno, kultūros, paslaugų – tikras savarankiškas miestas, kur visi pažįstami ar bent matyti, dideliame mieste. Tai mano Vilnius: toks, kokį matau ir jaučiu tik aš. Esu tikra, kad kiekvieno mūsų Vilnius vis kitoks, ir kai kartais parodome jį vienas kitam, nustembame – oho, kaip galėjau to nepastebėti?“
Kartais Živilę gali sutikti mėgstamoje kavinėje „Taste map“. Ji čia pasiima kavos išsinešti, o tada su šunimi pasuka į Vingio parką: „Mane net sugraudina to parko medžių grožis ir jausmas, kad čia galiu pasislėpti, pabūti viena, nes yra nuošalesnių takelių, kuriais eidama dar nežinai, kur jie nuves. Neseniai išėjusi pasivaikščioti Panerių gatve ir pasukusi geležinkelio link radau paslaptingą miškelį: žiūrėjau išpūtusi akis, nes niekada net neįtariau, jog ten jis galėtų būti.
Vilnius visada buvo mano kraujyje, jaučiu to didelio miesto jaukumą gyvendama skirtingose jo dalyse. Pirmiausia vaikystė Žvėryne: visos tos vasaros ant asfalto, per kurias atrasdavau, ką veikti, išvaikščioti parkai, susipažinta su krūva žmonių: tiek pankų, tiek menininkų. Kai persikraustėme į Fabijoniškes, pro langus matėsi ne kito namo siena, kaip daugelis įsivaizduotų, o miškas. Ten išmokau savotiškų išgyvenimo taisyklių, juk reikėjo laviruoti tarp atskirų chebrų, o ir kiemo gyvenimas buvo kur kas laukiniškesnis nei ramiame Žvėryne.“
Once in Vilnius projekto vadovė Živilė Diavara
„Tiksliukė“, kurią traukė menas
Menų fabrike „Loftas“ Živilė tobulai pritaikė diplomuotos ekonomistės gebėjimus ir stiprų kūrybinį pradą. Augusi profesoriaus, matematikos mokslų daktaro šeimoje, ji nuo vaikystės jautė didelę mokslo ir išsilavinimo svarbą, todėl dabar labai džiaugiasi, kad turi ekonomikos žinių: „Intuityviai jaučiau, kad turėdama verslo vadybos žinių bagažą, galėsiu geriau realizuoti įdomius meninius projektus – taip ir yra. Dirbant kultūros industrijų srityje ekonomikos ir vadybos mokslų žinios man yra be galo naudingos. Pastebiu, jog menininkams tų žinių labai trūksta.
Aš kaip ir mano tėtis, kuris mus lenkė į mokslus, noriu, kad ir mano vaikai suprastų mokslo svarbą – nors jau dabar matau, kad jie itin linkę į menus, tačiau net ir nardant kūrybos vandenyse kartais gerai turėti žinių, kad ten nepaskęstum.“
„Once in Vilnius“ – visų vilniečių filmas
Svajonės būna didelės ir mažos, žemiškos ir beprotiškos. Živilė sako, kad norisi svajoti drąsiai, todėl susėdusi su komanda pasitarti, kokį projektą pasiūlyti Vilniaus 700 metų jubiliejui, ji buvo tikra, kad svarbiausi projektą apibūdinantys žodžiai bus šie: įkvepiantis, ambicingas, nevienadienis: „Vilnius be galo žavus, o jo unikalumą galima atskleisti parodant, kaip skirtingai miesto gyventojai ir svečiai jį mato. O dar įdomiau bus kurti filmą, panaudojant tai, ką į platformą įkels miesto akimirkas fiksuojantys žmonės: čia gyvenantys, dirbantys, kuriantys, o gal tik užvažiuojantys. Todėl labai kviečiu atsisiųsti programėlę „Once in Vilnius“ ir fiksuoti mėgstamiausias sostinės vietas ir nepamirštamas akimirkas – gal jos pateks į filmą, o gal, žiūrinėdami kitų įkeltus vaizdus, atrasite nežinomą Vilniaus veidą.“
Išdrįsti Vilniuje. Benedikto Bareikio nuotr.
700 Vilniaus metų ir 70 filmo minučių
Savo telefonuose dažnai pasiliekame daugiausia emocijų keliančias nuotraukas.
Į platformą įkelti vaizdai irgi neišnyks – jais bus galima dalintis su draugais, o kai kurie jų pateks į profesionalų kuriamą filmą: „Metų pabaigoje projektą vainikuos išskirtinis mini serialas „Kartą Vilniuje“ (angl. Once upon a time in Vilnius) iš septynių serijų po 10 minučių. Prie projekto prisijungė ir profesionalūs režisieriai: Ričardas Matačius, Lina Lužytė, Elvina Nevardauskaitė. Jau pasirinkti kiekvienos serijos personažai, kurie savitai mato miestą – norime nuspalvinti Vilnių gyventojų emocijomis ir pastebėjimais, įkvepiančiais vaizdais.
Sukūrėme kone savotišką lietuvišką instagramą, kuriame lengva rašyti tekstukus po vaizdo įrašais ar nuotraukomis: tereikia pasirinkti kiekvienai kategorijai raktinius žodžius – visai kaip vaikystės žaidime „Kas, ką veikia, su kuo, kur?“. Programėlės vartotojams taip atsiskleidžia žavus ir gyvybingas Vilnius: žalias, romantiškas, sportiškas, pilnas nuotykių, stilingas ir kūrybingas – toks, kokį mylime.“
Daugiau:
Programėlę „Once in Vilnius“ rasite www.onceinvilnius.com
Naujienas apie Vilniaus gimtadienio renginius kviečiame sekti tinklalapyje www.700vilnius.lt.
Ilgalaikį projektą „Vilnius 700“ inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė, programą kuruoja Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūrai „Go Vilnius“. Kelerius metus organizuojama šventė kuriama partnerystės principu. Jubiliejinę programą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Straipsnio autorė – Dovilė Štuikienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 19-ojo numerio.