Žalioje vinilinių plokštelių spaustuvėje
Lyg sutapimas, kad buvusiame popieriaus fabrike, kur gamintas popierius ir spaudai, dabar spaudžiamos vinilinės plokštelės. Miškų apsuptyje veikiančioje „Green lakes pressing“ spaustuvėje nuolat verda darbas, zuja svečiai, kuriami nauji planai ir projektai, tačiau viskas galiausiai sukasi ties dviem dalykais – muzika ir… tvarumu.
Kiekviena plokštelė iš vienos geriausių ir brangiausių vinilų spaudimo mašinų „Newbilt Machinery“ išimama rankomis ir apžiūrima. Kas 25-a ir perklausoma.
Keliaudamas link Žaliųjų ežerų net neįtartum, kad visai šalia jų, Popieriaus gatvėje, 2023 metų pavasarį pradėtos spausti vinilinės plokštelės. Atokiau nuo kelio, miškuose esančiame pramoniniame komplekse, po kuriuo teka upė, veikia „Green lakes pressing“ vinilinių plokštelių spaustuvė. Simboliška, jos patalpos – buvusiame Naujųjų Verkių popieriaus fabrike, kuriame nuo XVII amžiaus iki 2009 metų su pertraukomis gamintas popierius.
Kone didžiausias dabartinės čia veikiančios spaustuvės išskirtinumas – tokios Lietuvoje dar niekada nebuvo. Kaip pasakoja jos įkūrėjai, muzikos prodiuseriai, su kūrybinėmis industrijomis dirbantys Lauras Lučiūnas ir Antanas Kamenskas, idėja apie spaustuvę kilo važiuojant automobiliu ir piktinantis, kad vienos užsienyje gamintos vinilinės plokštelės reikės laukti net devynis mėnesius.
„Užsiputojau, ar leidžiame plokštelę, ar statome kosminį laivą! Pakalbėjome, jog patys galėtume greičiau pagaminti, Antanas rimtai priėmė tokią idėją, po kelių savaičių atnešė padarytą analizę ir ėmėmės darbų“, – prisimena L. Lučiūnas.
Tačiau pradžia nebuvo rožėmis klota: prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą, po koronaviruso pandemijos buvo itin išaugusi vinilinių plokštelių gamybos technikos bei jos detalių paklausa.
„Palaipsniui kito ir biudžetas, nes, pavyzdžiui, išsirinkę vinilinių plokštelių spaudimo mašinas, supratome, kad reikia aušinimo sistemos ir cisternų. Tačiau Lauras nestabdo, tad pradėję veikti turėjome tęsti“, – dalijasi A. Kamenskas.
Išliko vienas iš senųjų pastato kaminų, atverti po storu tinko sluoksniu paslėpti mūrai.
Siekia atkurti senąjį pastato vaizdą
Galiausiai įranga buvo užsakyta ir liko pagrindinis klausimas – kur ją sudėti. Akys krypo ir į regionus, tačiau nuspręsta dirbti sostinėje.
„Muzikos kūrėjams turi būti patogu nuolat atvažiuoti, stebėti procesą, gyvai klausti to, kas domina. Svarbu, kad jie galėtų jaustis kaip namuose. Norėjome sujudinti ir visą rinką, tad pasirinkome brangesnį, bet tvaresnį sprendimą – atlikėjams niekur nereikia toli keliauti“, – įsitikinęs Lauras.
Įdomu, kad pašnekovai šiame komplekse, kuriame įsikūrusios įvairios įmonės, pirma apžiūrėjo visai kitas patalpas, tačiau jose trūko šviesos. Visgi paieškos neužsitęsė – vaikščiojant po teritoriją akys užkliuvo už apleisto pastato, stovinčio pakraštyje. Pastatas buvo naudojamas kaip elektros skydinė. Buvo aptrupėjusiomis sienomis, užmūrytais langais, netvarkingas. Tačiau komplekso savininkai pasiryžo grąžinti senąjį pastato vaizdą – architektų rankose atsidūrus brėžiniams atidengti langai, po storu tinku paslėpti įspūdingi mūrai, o po betoninėmis grindimis – senos plytelės.
„Viskas labai greitai užsikūrė: jau kitąkart atvažiavę pamatėme daugybę technikos ir dirbančią didžiulę brigadą. Mama mia! Jų ir mūsų architektai stengėsi ir dėl interjero, pavyzdžiui, sienos padengtos molio tinku. Tai tikrai vienas didžiausių mūsų eksperimentų“, – juokiasi Lauras ir priduria, kad keičiasi ir visas kompleksas – nuversti naujesniais laikais statyti kaminai, bet išlieka senieji, griūna ir įvairūs sovietiniai architektūriniai monstrai.
L. Lučiūnas ir A. Kamenskas prie maišo atraižų, kurios pernaudojamos keliskart.
Susidomi ir kaimynai, ir japonai
Prikelti pastatą pavyko – vos įėjus į spaustuvę jaučiamas istorijos dvelksmas. Jauku čia ir dėl nuolat besisukiojančių svečių. Nors įkūrėjai sako, kad verslas dar tik įsibėgėja, tačiau jau beveik pusė užsakymų – iš užsienio: Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Vokietijos, net Japonijos. Pasak Lauro, vienas labiausiai sudominusių aspektų – griežta kokybės kontrolė: „Turime viską, kas šiuo metu naujausia ir geriausia. Taip pat į viską žiūrime labai asmeniškai, nesvarbu, ketinama gaminti 100 ar 5 000 plokštelių, todėl ši spaustuvė tapo lyg muzikantų namais: jie atvažiuoja ir kavos atsigerti, ir pamatyti, kaip atspaudžiama pirma kopija, pasiklausyti skambesio.“
Perklausos vyksta specialioje salėje, kurioje įrengta lietuvių „Silent Pound“ pagaminta aukštos kokybės garso technika. Įrenginėjamas ir sandėlis, jame jau nufilmuoti keli vaizdo klipai, planuose – organizuoti renginius bei pristatymus. Pasak Antano, svečių gausu ir dėl kitos priežasties – išskirtinės vietos: „Čia dirbantys žmonės jaučiasi lyg kurorte: aplink medžiai, šalia – šuniukų viešbutis. Būna ir taip, kad vietiniai, vedžiojantys šunis, užsižiūri pro langus, tai pamojame, kad užeitų. Atidarymo proga paskelbus atvirų durų dieną užsuko ir šalia gyvenančios šeimos, ir net nieko bendro su muzika neturintys baikeriai. Dabar sulaukiame ir ekskursijų.“
Atspaustos plokštelės šonai iškart apkarpomi specialiu įrenginiu ir susmulkinami į granules. Per mėnesį lieka maždaug 600 kilogramų atraižų.
Į kiemą užsuka ir bebrai
Pirmieji svečiai, pamena, buvo gana neįprasti. Lauke išsikrovę vinilinėms plokštelėms spausti reikalingus metalinius presus vyrai pajuto, kad juos kažkas stebi. Atsisukę pamatė bebrą. Šis kaipmat šoko į upelį. Praėjusią žiemą aplankė stirnos bei lapės, kurios įsidrąsino pažvelgti ir pro spaustuvės langus. Tokie svečiai ir išskirtinė vieta – šalia miškas, po pastatu teka upė, netoli tvenkinys – įpareigoja būti tvarius.
Todėl dar prieš kuriant spaustuvę įvertinta, kokią įtaką aplinkai ji turės. Renkantis įrangą svarbiu faktoriumi tapo elektros energijos suvartojimas, pastato šildymui ir gamybos procesui pasirinktas vienodas kuras – dujos. Jų ir elektros energijos sutaupoma įrengus garo akumuliatorių, kuriame kaupiamas garas – taip leidžiama pailsėti garo generatoriui. Plokštelėms vėsinti skirtas vanduo grįžta atgal į po pastatu esančias statines ir panaudojamas vėl.
Tvaresnės ir medžiagos, iš kurių gaminamos vinilinės plokštelės. Specialus polivinilchlorido (PVC) plastikas gaminamas jau be aplinkai kenksmingų elementų. Vis labiau populiarėja ekologiškas plastikas, kurį gaminant naudojama mažiau naftos. Dalis klientų pageidauja naudoti tik perdirbtą plastiką. Jis perdirbamas ir pačioje spaustuvėje – susmulkinant atraižas ir čia pagamintas nekokybiškas plokšteles.
„Naudojant dalį jau kaitintos ir perdirbtos medžiagos, plokštelių kokybė net gerėja. Kokybė nesikeis plokštelių gamyboje naudojant 100 proc. atraižų, o patį plastiką galima perdirbti net šešis kartus, todėl sunaudojame visas atraižas. Aišku, tokį rūpestį dėl tvarumo diktuoja ir pats klientas“, – teigia Antanas, akcentuojantis, kad ir pačioje spaustuvėje iškeltas tikslas turėti kokybės ir aplinkosaugos vadybos sistemas.
Ateityje – iš augalų gamintos plokštelės?
Spaustuvės sandėlyje – ir didžiuliai maišai įvairiaspalvių plastiko granulių, iš pašildytos jų masės irgi spaudžiamos plokštelės. Gamyboje naudojamas popierius tik iš FSC sertifikatą turinčių miškų, dalis plokštelių viršelių gaminami iš biomasės – medžių atraižų ir šakų.
Plokštelių gamyklos įkūrėjai dalyvauja pilotiniame projekte, kurio metu norima išleisti iš augalų pluošto pagamintas vinilines plokšteles. Planuose – ir gerokai tvaresnė distribucija: pagamintas plokšteles čia pat siūloma ir sandėliuoti, ir išsiųsti į kone bet kurį pasaulio kraštą jau po melomanų atlikto užsakymo.
„Jei pasigamini kokias 500 plokštelių, kur jas tuomet dėti? Būdavo, paskambindavo kurjeris, kad atvežė paletę plokštelių, užsinešdavome dėžes į trečiame pastato be lifto aukšte esantį biurą ir užkraudavome visą ilgą koridorių“, – prisimena Lauras.
Pašnekovai pabrėžia, tikslas – pasiūlyti visiškai žalią produktą. Tvaresni tampa ir senieji įrašai – vinilinėje plokštelėje jau nugulė Jono Mašanausko „Vilniaus stogai“ ir kitos geriausios jo dainos, ketinama atkurti ir kitų sostinės grupių, kurių anksčiau buvo galima klausytis tik iš kasečių ir kompaktinių diskų, įrašus.
„Netvariausia, kai plokštelė tiesiog padedama į lentyną. Tai nesuprantama, ypač kai klausydamasis plokštelės gali kiek stabtelėti ir susimąstyti. Tai lyg poilsio forma“, – įsitikinęs Antanas.
Straipsnio autorius – Arnas Šarkūnas
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.