Žaisti su savo pačių mintimis

Mokslo žurnalistas Adomas Rutkauskas gimtąjį Vilnių geriau pažino naudodamasis technologijomis, diskutuodamas fantastų renginiuose ir net nagrinėdamas akmens amžiaus žmonių pėdsakus. Futuristu dažnai vadinamas pašnekovas įsitikinęs, kad sostinė yra lyg didžiulis neuronų tinklas ir ateityje ryškiai keisis. Kaip? Tai priklauso tik nuo mūsų vaizduotės. 

A. Rutkauskas pabrėžia, kad technologijos – tik įrankis vaizduotei. Žaidžiame „O’learys“ pramogų centre.

Adomai, koks tas jūsų gimtasis miestas ir mėgstamiausios jo vietos? 

Jau penktą dešimtmetį gyvenu Vilniuje. Mano vaikystė prabėgo tarp Antakalnio ir Krasnuchos – šis barbarizmas puikiai atspindi ano meto dvasią rajone. Kas keisčiausia, nors Savanorių prospekte lankydavausi dažnai, tačiau iki šiol nė karto neturėjau jokio konflikto. Galbūt atrodžiau kaip savas. (Juokiasi.)

Per pastarąjį dešimtmetį tapau miestiečiu, kuris nelabai mėgsta miestą, ypač taisyklingas jo formas ir betoną. Galbūt su amžiumi atsiliepia – juk vaikystę praleidau Antakalnyje, kuriame išėjęs į kiemą iškart atsidurdavau laukuose. Mėgstamiausios iki šiol liko Šilo ir Žolyno gatvės, miškai, Pūčkorių apylinkės… 

Mane visada domino, kaip šios vietos atrodė pasirodžius pirmiesiems žmonėms. Apie tai žinome mažiausiai, tad galima daug fantazuoti. Todėl viena įdomiausių vietų man – Vilniaus termofikacinės elektrinės Nr. 2 apylinkės.Ten užfiksuoti seniausi, dar akmens amžiumi datuojami žmonių pėdsakai Vilniaus regione.

Kai jus pristato kaip futuristą, kiek stebina toks seniausių laikų akcentas.

Mane dominanti istorija apima pastaruosius penkis tūkstančius metų, o istorija susidomėjau parengęs straipsnių apie archeologinius atradimus. Įdomu, kad mūsų fiziologija – vis dar akmens amžiaus, radikaliai pasikeitė tik aplinka ir psichologija. Tad į ateitį žvelgiu mąstydamas, kokių dar įrankių ir technologijų prisigalvosime bei kaip dėl to pasikeisime.

Galbūt jau dabar yra technologinių įrankių, kurie padėtų tyrinėti miestą?

Šiuolaikiniai dirbtinio intelekto (DI) sprendimai, tokie kaip „Gemini“, leidžia, nukreipus telefoną į bet kurį objektą, apie jį gauti apibendrintą informaciją balsu. 

Anksčiau miestui tyrinėti labai pasitarnavo dabar jau primirštas išplėstosios realybės geolokacinis žaidimas „Ingress“. Žaidimo esmė – tarpusavyje kovojančios komandos nuolat juda po miestą, dažniausiai pėsčiomis, ir užima virtualius objektus, vadinamus portalais. Jų vietas siūlydavo patys žaidėjai, o žaidimo kūrėjai skatino kurti portalus istoriškai, bendruomeniškai ir kultūriškai svarbiose vietose.

Šis žaidimas man padėjo išsamiai ištyrinėti Vilnių – atsidūriau netikėčiausiose vietose, apie kurias nebūčiau nė pagalvojęs, pats kūriau portalus. Kai kurie žmonės net skaičiuodavo žaidimo metu sudėvėtas batų poras.

Nuolat sutikdavau naujų į „Ingress“ įsitraukusių žmonių. Ypač daug jų dalyvaudavo tarptautiniuose turnyruose – ne tik Vilniuje.

Nors „Ingress“ populiarumas išblėso, tikiu, kad ateityje atsiras panašių, vartotoją įtraukiančių technologijų. Tokia geimifikacija turi didžiulį potencialą, nes žmogus visą gyvenimą žaidžia. O jei nežaidžia, tai pernelyg anksti paseno.

Priešais vieną „Ingress“ portalų Sapiegų parke.

Įdomu būtų parodyti ir tuos pastatus, kurių nebeliko.

Vienas įdomesnių projektų – „Minecraft“ pasaulyje sukurtas interaktyvus Vilniaus centro žemėlapis, leidęs virtualiai vaikščioti po keturių skirtingų epochų – nuo medinės pilies ant Gedimino kalno iki šių laikų – miestą. Toks turinys sužadina vaizduotę.

Miestą taip pat tyrinėjate per fotoaparato objektyvą. 

Įamžinu mane dominančius objektus, pavyzdžiui, paukščius. Balkone su šeimyna pakabinome išmaniąją lesyklėlę, kuri identifikuoja, fotografuoja atskridusius paukščius ir jų nuotraukas kelia į galeriją. Kai kurie plunksnuoti herojai, pavyzdžiui, labai impozantiškos išvaizdos svilikas, gavęs Svilipo pravardę, net tapo mūsų „Facebook“ rato numylėtiniais. Taip pat ruošiamės įsidiegti „Raspberry Pi“ mikrokompiuteriu paremtą paukščių apskaitos sistemą, kuri pagal giesmių spektrogramas registruos statistiką, kiek kokių rūšių paukščių girdisi aplinkui.

Motyvai iš gamtos nesąmoningai perkeliami kuriant miestą ir technologijas. O pačią gamtą matau kaip savaiminę technologiją ir kompiuterį, kuris turi savo ryšius, pagrindinę plokštę ir procesorių. Man įdomu aiškintis jos veikimo principus.

Mokslo ir technologijų žurnalistu dirbate daugiau nei penkiolika metų. Galbūt  pasikeitė ir jūsų paties požiūris į miestą, pavyzdžiui, dažniau pastebite kameras?

Nepastebiu, nes esu vartotojas ir pasakotojas. Tačiau pažįstu mobiliojo ryšio srityje dirbančių žmonių, kurie eidami gatve visada pamato antenas. Bet technologijos neabejotinai pakeitė mūsų elgesį mieste. Vaikystėje atmintinai mokėjau visus troleibusų maršrutus. Dabar turiu tokio paties amžiaus sūnų, kuris be „Trafi“ programėlės negalėtų judėti po miestą. 

Anksčiau reikėdavo skambinti norint išsikviesti taksi. Tai buvo intraverto pragaras. Galbūt ateityje vairuotojo automobilyje net nebebus – jį pakeis autonominės sistemos. Tačiau  galbūt atsiras nauja paslauga – galėsime išsikviesti automobilį su vairuotoju-pašnekovu, baigusiu psichologo kursą.

Miesto gyvenimą keičia technologijų ciklai: pirma naujovę išbando entuziastai, tada pasigirsta optimistinių ir apokaliptinių prognozių, o galiausiai jos tampa kasdienybės dalimi. 

Esate pasakęs, kad žmonijos progreso variklis yra tinginystė – kuriame technologijas, kurios viską padarytų už mus. Ar čia pagelbės DI?

Dabar viskas, atrodytų, tapo DI. Bet tai – statistiniai modeliai, apdorojantys jam „sušertą“ informaciją. Žmogaus smegenys veikia labai panašiai: viską, ką mes kuriame naujo, perleidžiame per savo patirtis, žinias ir emocijas. 

DI jau dabar naudojamas optimizuojant viešojo transporto srautus, reaguojant į eismo įvykius ar planuojant siuntų pristatymo maršrutus. Tuo metu autonominių automobilių miestuose dar greitai nebus, nes reikia keisti infrastruktūrą. Autobusą be vairuotojo išbandžiau Stokholme. Jis nuolat strigo dėl kliūčių. Kalbant apie automatizaciją, užsienyje matyti ir Vilniuje galėtų būti pritaikomi kioskeliai ant ratų, kurie privažiuoja ir paklausia, ar nori šalto limonado.

Dėl DI, panašu, daugėja intravertų, nes mažėja pokalbių akis į akį. Ar Vilnius  tampa vienišesnis ar artimesnis?

Intravertas pasakys, kad viskas yra nuostabu. Ekstravertas burbės, kad žmonės atsitveria vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, pora per pasimatymą sėdi įnikusi į savo telefonus. Bet gal jie gyvai susirašinėja, dalinasi DI apdirbtomis nuotraukomis. 

Pamenu, kai Lietuvoje lankėsi rašytojas Davidas Brinas. Per grupinį interviu jis mūsų, žurnalistų, paklausė, ar su išplėstosios realybės akiniais virš kiekvieno žmogaus norėtume matyti jo socialinių tinklų profilį ir paskutinius įrašus. Kai kurie sakytų „ne“, nes neliktų paslapties, o aš sakyčiau „taip“, nes sutaupyčiau laiko dėl ilgų bei neefektyvių smoltokų.

Ar kada nors bandėte įsivaizduoti Vilnių po 50 ar 100 metų? 

Jei lygintume su pasauliu prieš penkerius metus, jis jau atrodo keistas ir svetimas. Pavyzdžiui, kas 2015 metais galėjo numatyti 2020-ųjų karantiną? Todėl nematau prasmės galvoti toliau nei penkerius metus į priekį.

Žvelgiant į ateitį, miestai, įskaitant Vilnių, vienodės architektūriškai, taip pat žmonės labiau maišysis genetiškai. Didžiausią įtaką mums darys geopolitika ir klimato kaita. Vilniuje palmių nebus, neskaitant pasodintų vazonuose. Geriausiu atveju bus erkių visus dvylika mėnesių, daugiau „cepelininio“ dangaus. Karščio bangos pasieks ir mus. Todėl namų fasadai ir stogai neišvengiamai turės tapti šviesesni. Mieste norėčiau daugiau žalumos, nes ji ne tik teikia emocinį pasitenkinimą, bet taip pat gali sumažinti temperatūrą keliais laipsniais. 

Į ateities Vilnių galima pažvelgti ir jūsų mėgstamuose fantastų susibūrimuose „Lituanicon“?

„Lituanicon“, prie kurio komandos prisidėjau ir pats 2016–2021 metais, gimė kartu su Lietuvos nepriklausomybe ir vyksta kasmet. Daugelio žinomas „Comic-Con“ yra apie vaizdą, o „Lituanicon“ – apie idėjas. Renginyje susirenka dalis nedidelės fantastų bendruomenės – maždaug iki tūkstančio žmonių – svarstyti „kas būtų, jeigu būtų“ scenarijų. Pavyzdžiui, vienąkart skaityti pranešimai apie ryšį tarp dinozaurų ir drakonų. Taigi, fantastas – tas, kuris mėgsta protinius žaidimus. 

Literatūriniuose fantastikos konkursuose dažnai pasitaikydavo žvelgiančių į praeitį kūrinių. Nestebina, nes lietuviai – melancholikai ir stiprybės semiasi iš praeities. Vilniuje anksčiau vykdavo ir LARP (angl. Live Action Role-Playing) žaidimai, kuriuose dalyviai fiziškai įkūnija savo personažus. Pavyzdžiui, viename žaidime, sukurtame pagal „Vampire: The Masquerade“ sistemą, tarpusavyje kovojo keli vampyrų klanai, kurie atitiko Radvilas ir Goštautus. Tai buvo fantastiška pramoga.

Palietėme nemažai temų – ryšius, technologijas, gamtą, istoriją… Pažvelgus į Vilnių iš paukščio skrydžio, koks jis jums?

Grįždamas iš kelionių lėktuvu visada filmuoju „timelapse“. Tiesiog negaliu atsižiūrėti, nes Vilnius yra labai skirtingas ir jame visko daug. Bet labiausiai mėgstu tai, kad jis yra kompaktiškas ir labai patogus gyventi. Dėl to aš gyvenu ne užmiestyje.

Vilnius yra lyg neuronų tinklas, kurio neuronai esame mes. Ir visi turime savą miesto viziją – prisimename senąją, ją interpretuojame ir kuriame naują.

Straipsnio ir nuotraukų autorius: Arnas Šarkūnas

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 27-ojo numerio.