Vilnius 700: Vilnius žaidžia pokerį su mumis

Amžinai jaunas ir maištingas, nesušukuotas ir nenublizgintas, paslaptingas ir nenuspėjamas – Vilnius yra įvairių kartų kūrėjų įkvėpimo šaltinis. Ne tik mes kuriame miestą, Vilnius kuria ir mus. Kultinis Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ tapo literatūrine bomba, kurios sprogimo atgarsiai nusirito per dešimtmečius – knyga inspiravo dabarties menininkus. 

D. Ulvydas patyrė: kurti pagal R. Gavelio romaną lengva nebus. Nuotr. V. Ovadnevo

Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga MO muziejus pristato išskirtinę parodą-instaliaciją „Vilniaus pokeris“. Režisierius Donatas Ulvydas kviečia į kino koncertą ir paveikslų bei skulptūrų parodą – visa tai būsimame jo filme „Vilniaus pokeris“ užims svarbią vietą. Ir režisierius, ir MO vadovė Milda Ivanauskienė turi savas miesto vizijas, bet tikrai sutiktų su R. Gavelio romano citata: „Namų sienose plaka Vilniaus širdis, vien jos čia turi dvasią.“     

Milda Ivanauskienė: „Tik spėk su tuo miestu gyventi!“ 

MO muziejus lankytojams žada kitokią patirtį, tolimą nuo įprastos parodos koncepcijos. Kaip ir daugiaplanis R. Gavelio romanas, laužantis šio žanro kanonus, polifoninė paroda-instaliacija, kurios kūrimo iššūkį priėmė režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografas Gintaras Makarevičius, leis Vilnių patirti kitaip: per vaizdus, garsus, šviesas ir būsenas. 

Muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, sako, kad mylimas miestas duoda tiek daug, kad kaskart į jį grįžusi iš kelionių pajunta: čia yra laimė gyventi!

„Užaugau tada dar visai neprestižiniuose Valakampiuose ir vaikystėje mėgavausi laisve: Neryje išmokau plaukti, dviračiu išvažinėjau miško takelius. Vėliau teko persikraustyti į Fabijoniškes, kurios primena ir Gavelio romane aprašytą nykoką miegamąjį Vilniaus rajoną.      Tada atrodė, kad bus geresnės sąlygos ir lengvesnė buitis, bet nebeliko erdvių, prie kurių buvau pratusi, tad dažniau užsidarydavau namie su knyga. Atrodė, kad tikrasis gyvenimas  vyksta Vilniaus centre – iki šiol pamenu romantiškus mokyklinius pasivaikščiojimus po Trijų Kryžių kalną ar pasisėdėjimus iš tolo bandelėmis kvepiančiame pieno bare netoli Rotušės. 

Vilniuje daug ko nebeliko, tai jau kitoks miestas nei mūsų vaikystėje ar R. Gavelio romane, bet mano ryšys su juo niekada nebuvo nutrūkęs. Taip, kitos vietos, kitos iškabos, kitos kavinės – necivilizuoto, neužgyvento miesto anksčiau buvo daugiau. Kartais neberandi savo vaikystės prisiminimų pėdsakų Valakampių miškuose, kurie užstatyti namais, bet kartu džiaugiesi atgijusiomis Vilniaus gatvėmis, Vingrių alėja ar nuostabiais, visą miestą juosiančiais pėsčiųjų takais.  

M. Ivanauskienė ieškojo, kaip sujungti dailę, kiną, literatūrą ir muziką. Nuotr. R. Šeškaičio

Su šeima apsigyvenus miesto centre prie Žaliojo tilto, viena mylimiausių vietų tapo Neries krantinė – mėgstu ja pasivaikščioti. Mėgstu jausti gyvą Vilniaus pulsą su visu jo kultūriniu gyvenimu: parodomis, spektakliais, koncertais. Pamenu pandeminių metų „Kino pavasario“ patirtį, kai buvo siūloma žiūrėti filmus apsistojus viešbučiuose – tada į Vilnių pažvelgiau tarsi miesto svečio akimis. Vilnius man unikalus savo masteliu – tai savas miestas, kurį gali patirti tiesiog vaikštinėdamas. Gali apeiti jo centrą pėsčiomis, vis užsukdamas į galerijas ir muziejus, vasarą maudytis prie pat miesto tyvuliuojančiuose ežeruose, o žiemą lygumų slidėmis čiuožinėti po Vingio ar Verkių parkus. Vilnius visko siūlo tiek daug, jame telpa tiek visko, kad tik spėk gyventi su juo!“ – išpažįsta meilę miestui Milda.

Todėl prieš keletą metų, galvodama apie parodą, skirtą Vilniaus jubiliejui, ir diskutuodama su kolegomis, muziejaus vadovė nenorėjo šabloniškų sprendimų. Buvo nuspręsta remtis R. Gavelio romanu „Vilniaus pokeris“. Rašytojo vizijoje Vilnius – tarsi daugybė miestų, suklotų vienas ant kito, tarsi miestas-sapnas, kuriame nėra nieko tikslaus ir realaus, tad ir šiandieninis MO muziejaus kūrinys turėtų būti tarpdisciplininis, jungiantis dailę, kiną, literatūrą, muziką. Toks suplaktas patyriminis kokteilis, pasak M. Ivanauskienės, leis miestiečiams permąstyti jau susikurtą Vilniaus paveikslą, o atvykusiems iš svetur – atrasti šį užburiantį miestą ir tuo pačiu pagalvoti apie savo gyvenamąją vietą. 

„Vilniaus pokeris“ rašytas vėlyvuoju sovietmečiu, tad jau gyvenę tuo laiku netradicinėje parodoje-instaliacijoje atpažins, o vėliau gimę – patirs tą keistą tvyrojusią sąstingio būseną, kurioje, regis, viskas sustojo, puvo ir nyko, o mieste vaikštinėjo gyvastingumą ir laisvę kitaip mąstyti praradę žmonės. Ir čia pat – laisvės salos, kuriose vyko improvizacija, kūryba, skambėjo džiazas.

Donatas Ulvydas: „Kiekvienas turime savą Vilniaus viziją“

Iššūkis tikrai rimtas – ekranizuoti vieną sudėtingiausių lietuvių romanų. Režisierius Donatas Ulvydas, kuris prieš septynerius metus su scenaristu Jonu Baniu sugalvojo imtis tokio titaniško darbo, iš pradžių turėjo abejonių: ar tai įmanoma? Juolab kad pagal kūrybinio sumanymo apimtis tai turėtų būti brangiausias visų laikų lietuviškas filmas. Bet pamažu su visa komanda artėjama prie tikslo – parodyti tokį Vilnių, kokį jį mato ir jaučia pats režisierius, kadaise atvažiavęs čia studijuoti iš gimtųjų Šiaulių ir pasilikęs gyventi sostinės      priemiestyje.

„Vaikystėje Vilnių mačiau epizodiškai, kaip dauguma sovietmečio vaikų, kurie atvykdavo į sostinę su mokyklinėmis ekskursijomis ar trumpam aplankyti giminių, tad tos prisiminimų nuotrupos menkos. O atvažiavus studijuoti, kilo tokia kinematografinė asociacija – Vilnius yra didelis, prikaitintas ir žmonių prikimštas troleibusas. 

Viena iš pamėgtų studentiškų Vilniaus erdvių buvo dabartinė prezidentūra – pastatas tuomet buvo vadinamas Menininkų rūmais, o jo rūsyje veikė kavinė. Pamenu dideles erdves, minkštus, patogius fotelius – ten dažnai įsitaisydavome mokytis prieš egzaminus. Kavinės kontingentas daugiausia ir buvo studentai bei menininkai. Daugybė to studentiško Vilniaus vietų jau yra dingę, bet tai natūrali miesto kaita ir vystymasis. Pasaulis juk juda. Man patinka, kad Vilnius santykinai vis tiek yra mažas, kad viskas jame arti, kad tai tiesiog patogi žmogui vieta.

Gaila, kad Vilniaus priemiesčiai oficialiai įvardijami kaip Vilniaus rajonas – juk čia     daugybė žmonių praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Tad be reikalo tos apgyventos erdvės aplink Vilnių laikomos ne jo dalimi, o rajonu, nors iš tikrųjų tai irgi Vilnius, kuris plečiasi, auga ir jau dabar yra didesnis, nei pažymėtos teritorijos.

Iki tol, kol nesugalvojau, kad norėčiau kurti filmą pagal  „Vilniaus pokerį“, buvau romano neskaitęs, bet daug apie jį girdėjau ir žinojau. Kai paėmiau knygą į rankas, supratau: lengva nebus. Man nuostabu, kad, gyvendamas sovietmečio spąstuose, R. Gavelis parašė tokį kosmopolitišką romaną, kuriame skaitytojui atsiveria kultūros, religijos, istorijos, filosofijos, psichologijos sluoksniai. Įstrigo rašytojo frazė: „Čia rašiau ne aš, čia rašė manimi.“ Skaitydamas pajutau, kad romane tikrai susipynę galingi informacijos srautai, kuriuos rašytojas perleido per save. Ir supratau, kad manęs laukia milžiniškas išbandymas – atsispirti nuo kūrinio, visiškai pralenkusio laikmetį“, – sako būsimo filmo režisierius.

Donatas pasakoja, kad kai apniko abejonės, ar pavyks suvaldyti tokią galingą literatūrinę medžiagą, pasitikėjimo savo jėgomis suteikė rašytojo našlė Nijolė Gavelienė, kuri padrąsino: „Tu nesukursi Gavelio „Vilniaus pokerio“ – ir nebandyk. Sukurk Donato „Vilniaus pokerį“. 

Bus daug skeptikų, kurie, pamatę filmą, galbūt sakys, kad viską įsivaizdavo kitaip – bet tai natūralu: kiekvienas nešiojamės savo Vilniaus viziją. R. Gavelis rašė, kad Vilniuje niekas nėra tikslu, niekas nėra realu ir tai, kas nutinka tame mieste, nenutinka aiškiai ir vienprasmiškai. Tad ir kuriant filmą Vilniuje viskas kartais vyksta ne taip, kaip buvo planuota, ne taip greitai ar kiek kitaip. Bet nutinka įdomių dalykų, pavyzdžiui, dvejus metus vyko aktorių atrankos, atkakliai ieškota pagrindinį Vytauto Vargalio vaidmenį suvaidinsiančio aktoriaus. Tada atėjo aktorius Algirdas Dainavičius – jis ir buvo pasirinktas. Paskui Algirdas prasitarė, kad visą gyvenimą tyliai svajojo suvaidinti Vytautą iš „Vilniaus pokerio“. 

O ir pats Vilnius taps vienu svarbiausių filmo personažų – dabartinis, istorinis, realus ir mistiškas.

 Ilgalaikį projektą „Vilnius 700“ inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė,  programą kuruoja  Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Kelerius metus organizuojama šventė kuriama partnerystės principu. Jubiliejinę programą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.