Vilnius kvepia mėlynai
Kodėl keliauju motociklu? Kvapai yra vienas iš nuostabiausių gyvenimo potyrių, o važiuojant motociklu jie – it koncentratas, it sirupas, kuris įtraukia į magišką, sultingą tūrį. Kvapai persismelkia per nosį į plaučius, per kraują – į nervines ląsteles ir įsuka į patirčių simfoniją.
A. Juozaitytė: ,,Aš tiksliai žinau, kodėl važiuoju (ir kodėl krentu), geriu visokius kvapus, siurbiu garsus, godžiai valgau vaizdus”.
Važiuodama motociklu esu labai trapi – ne tik fiziškai pažeidžiama (ką daugelis, ypač nevairuojančių, pirmiausia pagalvoja), bet ir kaip gamtos elementas, visatos vienis. Motociklą vairuodama dar giliau suprantu, kad esu tik dalelė begalybėje, energija (ne)materialaus pasaulio erdvėje. Bet nors ir trapi, esu ir labai gyvybinga, tiesiog stebuklinga energija, kuri kibirkščiuoja, sklinda kaip elektra.
Tą patį galiu pasakyti ir paprastesniais pavyzdžiais: su motociklu nesu kino filmo žiūrovė, nesu stebėtoja transporto priemonėje, pro kurios langus slenka ar lekia gyvenimas, – čia esu filmo dalyvė, netgi kūrėja.
Nors daugelis vairuotojų akcentuoja greitį, manęs jis niekada nežavėjo taip, kaip visi kiti pojūčiai, kuriuos pajuntu važiuodama. Greitis – tik įveikto atstumo per tam tikrą laiką atskaita, o štai, kas įvyksta tame atstume ir tame laike, – man yra tiesiog magija. Grįžtu į pasaką, kurioje, panašu, kažkada gyvenau, ir kuriu dabar.
Miestas pavasarį, vasarą yra sausas mano juslėms, mano fiziniam ir emociniam būviui. Tad mano tikslas dažniausiai yra ištrūkti iš miesto motociklu ten, kur šlapia. Pabėgti nuo betono ir triukšmo į gamtą – būtinai prie vandens. (Panašu, kad kadaise buvau undinė – plaukiu bet kur ir bet kada: baseine, ežere, upėje, jūroje, vandenyne…) Siekiu kuo greičiau nulipti nuo asfalto, nes žemė yra pirmapradė (ir niekada nėra „nešvari“), o štai asfaltas – jau sluoksnis ant jos (būna ir nešvarus).
Todėl ieškau bent jau žvyrų, bruko, miško keliukų, buzos – bet ko, kas tiesiog išsprogdina smegenis žemės, drėgmės, žolės, dumblo, vandens, medžių kvapais. Čia turėčiau paminėti, kad mano motociklai dažniausiai enduro tipo – skirti važiuoti gamtoje, tvirti ir atlaiko duobes, rąstus, provėžas, upelius ir dažniausiai visada yra murzini. Murzina būnu ir aš.
Neryje Vilniuje maudytis nedrįstu, trūksta paslapties, šešėlio, užuovėjos. Trumpiems atodūsiams dairausi apylinkėse, naršau žemėlapius. Pats nuostabiausias artimiausias ežeras man yra Balžio – bet kai aplink mažiau sintetinėmis „eglutėmis“ smirdančių transporto priemonių. Svajoju, jog visi važinėtų motociklais – būtų empatiškesni gamtai ir vienas kitam, net estetiškai patrauklesni.
Tačiau naršant mieste motociklu iki simfonijos dar būna labai toli. Tik įjungusi motorą, kuris man bene gražiausias garsas, ir pasidžiaugusi pirmaprade būsimų pojūčių būsena, tampu budri: mieste visų pirma reikia išgyventi. Važiuodama keturiais ratais nesuku galvos dėl duobių, šulinių, viešojo transporto padarytų ravų – su motociklu, jeigu nepamatysiu ar nebus galimybės apvažiuoti, viską sugers net ne mano ratai, o nugara. Ji dažnai tampa amortizatoriumi, o jeigu smūgis ypač gilus ar staigus – gali ir vairą pamesti.
Jeigu lyja – motociklininko šalmas juk neturi stikliuko valytuvo, – tada varai taip, kaip matai. Gali nusivalyti pirštine, bet tik sekundei vaizdas pagerėja, o pirštinė irgi permirksta. Ką bekalbėti, kad šiltas garas kvėpuojant nusėda ant stikliuko vidaus. Tiesa, drėgmės kvapas čia garantuotas, bet va su lietaus apranga marinuojiesi kaip perkepęs ir atšalęs troškinys.
Na, o jeigu ne lyja, o karšta? Daugelis mums pavydi vėjo. Bet pagalvokite: neturime kondicionierių, o ant galvų kone 10 centimetrų storio kepurės (šalmai), dažniausiai juodi. Motociklininkas apsirengęs termo rūbais, kurie garina prakaitą, tada apsaugų sluoksnis (specialūs šarvai) ir tik tada džinsai ir striukė. Jis mirksta prakaite ar skalbimo miltelių suplėkusiame aromate.
Tačiau turbūt vienas ryškiausių kvapų yra kitų transporto priemonių išmetamosios dujos, langų plovimo skystis, kurio tiesiogiai prisiragaujame. O kur dar svylančių padangų, išbėgusių tepalų, rūdžių kvapai (taip, tuo metu atrodo, ir kad smirda baisios būklės kledarai, ir kad asfaltas verda)… Ir mes, motociklininkai, neturime filtrų, kad to neužuostume. Neturime filtrų, kad neapsinuodytume.
O kur dar kiti eismo dalyviai. Vilnius nėra labai draugiškas motociklininkams. Ir jis dėl to nekaltas – tai mūsų klimatas, nes dviratės transporto priemonės matomos kelyje tik pusę metų. Tad visi skuba lekia, nespėję priprasti prie kūdesnių transporto priemonių vairuotojų – motociklininkų. Šia tema galėčiau vesti visą pamokų kursą, nes esu vairavimo instruktorė.
Bet, žinoma, miestas kvepia ne tik taip. Tam tikrose atkarpose jis tiesiog svaigina! Kadangi motociklu važinėju jau daugiau negu penkiolika metų, giliai atmintyje išlikęs klampus ore tvyrantis šokolado kvapas aplink saldainių fabriką Žvėryne – atrodydavo, gali ir vairą paleisti – taip jis svaigindavo. Arba šviežiai nupjauta žolė prie Vingio parko. Bet, žiūrėk, už kelių gatvių nosį jau rėždavo ir lauko išviečių kvapai prie senų medinukų namų. Žvėryne gimiau ir užaugau, tad gatves pažinojau ir per kvapus.
Prie Katedros aikštės vyko Lietuvos motociklininkų, silpnaregių ir neregių akcija MANE VEŽA!
Bet turbūt geriausiai kvapų atspalvius galėtų nupasakoti mano organizuojamos akcijos MANE VEŽA, kai kvapai persipina su garsais, vibracijomis ir virsta emocijomis, dalyviai – tikri pojūčių ekspertai. Motociklininkai veža regėjimo negalią turinčius keleivius. Kasmet susirenka apie 150–200 dalyvių visoje Lietuvoje ir visi drauge kuria nepaprastą vairuotojo ir nereginčio keleivio sinergiją. Tiksliau – milžinišką saugiklius iššaudančią energiją! (Daugiau – motociklininkė.lt.)
Mažylis, Plunksna, Uoga, Mėlis… Turėjau apie 10 motociklų ir jau nebesuskaičiuoju, kiek jų gavau iš motociklų salonų atlikti test ride, išbandyti ir aprašyti kaip motociklų žurnalistė. Bet vienas iš jų niekada neras sau lygaus varžovo. Tai – JAWA.
Iš brolio Vygaudo „paveldėjau“ JAWĄ ir su ja patyriau daug nuostabių, ypatingų nuotykių – net mamą Laimą 200 km vežiau! JAWA išsiskiria štai kuo: net jeigu nematei, kada ir kur ji pravažiavo, gali užuosti, kad ji tikrai čia buvo, – benzino ir tepalo mikstūros kvapas, sklindantis iš dvitakčio motoro duslintuvo, su niekuo nesupainiojamas. O tas dūmas dažniausiai yra balzganai, romantiškai mėlynos spalvos. Tad kelionės ir Vilnius su JAWA man visada kvepėdavo mėlynai.
Kartą degalinėje pribėgo vyresnis vyras degančiomis akimis ir pabučiavęs JAWĄ svajingai šūktelėjo: „Čia tai uoga!“
Taip Uoga gavo vardą ir juo didžiavosi. O aš didžiavausi ja. Ne dėl to, kad dažnai gesdavo, ne dėl to, kad užsikurdavo kas 5-ą kartą nuo koja spiriamo kick-starterio, ne dėl to, kad rankos ir nugara važiuojant su ja labai pavargdavo, bet būtent dėl tų degančių akių. Visose degalinėse ir Vilniaus gatvėse kažkieno akys sužibėdavo – vėl jaunos, vėl įsimylėjusios.
Straipsnio ir nuotraukų autorė – Aldona Juozaitytė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio.