Mokytojų dienos proga su lietuvių literatūra susijusias Vilniaus vietas ir objektus pristato Karolis Klimas, remdamasis savo parašyta knyga ,,Mokytojas” ir asmenine rašytojo, pedagogo patirtimi.
Knygos ,,Mokytojas” autorius yra apkeliavęs visą Lietuvą, lankydamas rašytojų gimtines.
Barboros Radvilaitės karūna
Nuo devintos klasės mokiausi Vilniaus širdyje įsikūrusioje gimnazijoje, o po pamokų mėgdavau pasivaikščioti Senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis. Dažnai praeidavau ir Vokiečių gatvėje stovinčią Vlado Vildžiūno skulptūrą, skirtą Barborai Radvilaitei. Šią asmenybę bei minėtą skulptūrą naujai atradau kartu su vienuoliktokais kalbėdamas apie Radvilas ir „Raviliadą“ bei su dvyliktokais skaitydamas Juditos Vaičiūnaitės poeziją, tiksliau – „Kanoną Barborai Radvilaitei“. Septynių eilėraščių cikle į Barborą kreipiasi Elžbieta iš Habsburgų, karalienė Bona, pusbroliai Radvilos, nežinomas dailininkas, Kotryna iš Habsburgų, Žygimantas Augustas. Būtent Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto bei Barboros meilė šiandien dažnai lyginama su Romeo ir Džiuljetos istorija. Nepaisydami aplinkinių nepritarimo, Žygimantas ir Barbora aistringai mylėjo vienas kitą, tačiau pasidžiaugti abipusiais jausmais galėjo neilgai – Barbora mirė netrukus po jos karūnavimo, būdama daugmaž trisdešimties metų amžiaus. Karūnaciją primena ir Vokiečių gatvėje esanti skulptūra: jeigu atsistosite už jos ir reikiamu kampu pažvelgsite į Šv. Kazimiero bažnyčios viršūnę, atrodys, kad Barbora iš tiesų pasipuošusi karūna.
Karūnuota Barboros Radvilaitės skulptūra. Nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės
Adomo Mickevičiaus paminklas, kurį nusinešė Vilniaus potvynis
Norėjau, kad „Mokytojas“ būtų ne tik jauno žmogaus, nusprendusio tapti pedagogu, istorija, bet ir tam tikra literatūrinė pamoka mokiniams bei suaugusiesiems. Knygoje stengiausi kuo įdomiau ir ne per daug sudėtingai pristatyti kai kuriuos gimnazijoje analizuojamus autorius, jų kūrybą. Vienas iš tokių rašytojų – Adomas Mickevičius.
„Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad paminklas šiam autoriui stovi prie Šv. Onos bažnyčios: lenkų ir lietuvių poetas rymo ant kolonos primerkęs akis, suglaudęs rankas ant krūtinės, paniręs į savo vidinį pasaulį… Tipinis svajoklis. Tačiau nedaugelis yra girdėję, koks likimas ištiko kitą Mickevičiui skirtą monumentą, kuris 1924 metais išdygo dešiniajame Neries krante, netoli buvusių Sporto rūmų. Kubofuturistinis lenkų menininko kūrinys buvo visiška dabartinio paminklo Maironio gatvėje priešingybė: vietoj aptakių linijų – grubios, aštriabriaunės formos, vietoj jautriai suglaustų rankų – tvirtai sugniaužti kumščiai… Ir net 12,5 metro aukštis! Tokia radikali Mickevičiaus asmenybės interpretacija daugelį miestiečių šokiravo, tačiau skeptikai netrukus galėjo lengviau atsikvėpti: 1931 metais vykusio didžiojo Vilniaus potvynio metu statulos apačia buvo apsemta ir išjudinta, o 1938 metais patvinusi Neris minėtą paminklą nugriovė ir nusinešė.
Mokiniams ši istorija labai patiko, ne ką mažiau intrigavo ir Vilniaus potvynio nuotraukos. Sunku patikėti, bet 1931 metais Neries vandenys buvo užlieję visą Žygimantų gatvę, o Vrublevskio gatvę iki pat Mindaugo tilto pavertę upe, kurioje plaukiojo nedidelės vilniečių gondolos. Žodžiu, tikra Venecija.
– Jei kada eisite pro Vrublevskių biblioteką, – kalbėjau nustebusiems vienuoliktokams, – atkreipkite dėmesį į sienoje įrėžtą žymę – iki jos anuomet buvo pakilęs Neries vanduo. O tada siūlau atsistoti šalia ir pasimatuoti.“
Beje, pradingęs A. Mickevičiaus paminklas prieš daugmaž porą metų buvo atkurtas perpus mažesnis ir tapo parodos „Neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“ eksponatu, pastatytu ant Rotušės laiptų. Vėliau jis perkeltas į Konstantino Sirvydo skverą. Na, o knygos „Mokytojas“ pasakotojas kartu su mokiniais analizuoja ugningą A. Mickevičiaus kūrinį „Odė jaunystei“.
Prie Šv. Onos bažnyčios rymantis A. Mickevičius – tarsi svajoklis. Nuotr. D. Jokūbaičio
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus
Koks geriausias visų laikų lietuvių romanas? Pretendentų galėtų būti ne vienas, o tarp jų tikrai atsidurtų Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Keliaujant po Lietuvą man teko lankytis rašytojo gimtinėje Pilotiškėse ir net užlipti ant kalnelio, kurį autorius įsivaizdavo rašydamas apie Liudą Vasarį. 1940 metais V. Mykolaitis-Putinas atsikraustė gyventi į Vilnių, universitete dėstė literatūrą, o šiandien galime apsilankyti jo memorialiniame bute-muziejuje, įsikūrusiame Tauro gatvėje. Geltonos kačpėdėlės, stalas, kur gimė Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, pomirtinė rašytojo kaukė, autoriaus vilkėtas chalatas… Iš arti pamatyti, kaip atrodė rašytojo gyvenimas, buvo labai įdomu tiek man, tiek mokiniams. Nustebino ir tai, kad ekskursija jiems buvo visiškai nemokama (tereikėjo paskambinti ir užsiregistruoti), o vadovė viską pristatė gyvai, vaizdžiai, nenuobodžiai. Apsilankymas nieko nekainuoja ir pavieniams asmenims – darbuotojai mielai praves jums ekskursiją, atsakys į klausimus.
Beje, Tauro gatvėje, tame pačiame bute, gyveno ir kitas žymus lietuvių rašytojas Balys Sruoga. 1943 metais jis buvo suimtas nacių ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Štuthofe. Siaubingus joje patirtus išgyvenimus autorius aprašė memuarų knygoje „Dievų miškas“. Šis kūrinys mokiniams paprastai patinka ne ką mažiau nei Vinco Mykolaičio-Putino romanas.
Tarpukario modernizmo architektūros name Nr. 10 Tauro gatvėje yra gyvenę rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas. Nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės
Česlovo Milošo laiptai ir vienas paveikiausių eilėraščių
Kaip jau minėjau, mokiausi Senamiestyje, o į mokyklą rytais dažnai kildavau priešingoje Tymo turgaus pusėje, Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje, esančiais laiptais. Tuomet tie laiptai dar neturėjo jokio pavadinimo, bet man baigus gimnaziją jiems suteiktas Česlovo Milošo vardas, dar po kurio laiko ant laiptų iškaltos ir poeto eilėraščių eilutės. Nepamenu, ar juos man yra tekę skaityti gimnazijoje, bet su dvyliktokais būtinai panagrinėju bent keletą Milošo kūrinių.
„Vienas ryškiausių atradimų mano mokiniams buvo Česlovo Milošo eilėraštis „Campo di Fiori“. Šiame kūrinyje užfiksuotas sukrečiantis istorinis įvykis – pasipriešinti naciams mėginusių žydų geto sudeginimas. Tačiau nusikaltimo aplinkybės, kurių liudininku tapo pats Milošas, šokiruoja dar labiau. 1943 metų Velykų dieną pro šalį važiavęs poetas išvydo makabrišką vaizdą: vienoje Varšuvos geto sienos pusėje žmonės lyg niekur nieko suposi karuselėje, pro garsiakalbius skambėjo muzika, tuo metu kitoje, vos už kelių žingsnių, siautėjo mirtis – buvo šaudomi ir deginami žydai. Be šio protu nesuvokiamo įvykio, eilėraštyje minimas dar vienas – Džordano Bruno egzekucija. Už modernias mokslines pažiūras, Katalikų Bažnyčiai nepalankias mintis italų vienuolis ir mokslininkas buvo sudegintas Romoje esančioje Gėlių aikštėje. Žmonės tąkart irgi liko abejingi – vos užgesus liepsnai smalsuoliai išsiskirstė po tavernas, „vėl skubinos lenkti taurę / Ir jūrų žvaigždėm prekiauti“. Tarsi nieko nė nebūtų nutikę…“
Česlovo Milošo laiptai. Nuotr. Vilniaus miesto savivaldybės
Jei norite perskaityti ir šiek tiek giliau pažvelgti į Milošo eilėraštį, daugiau sužinoti apie jo autorių, kviečiu žiūrėti mano nemokamą vaizdo pamoką „Visuomenės abejingumas Holokaustui Česlovo Milošo eilėraštyje ,,Campo di Fiori“. Ją rasite Youtube, o kitas vaizdo pamokas mokiniams bei suaugusiesiems – lietuvių kalbos mokytojo Contribee platformoje.
Tilto gatvė, kurioje prabėgo jaunystė
Baigęs mokyklą įstojau visai ne į pedagogikos ir net ne į lietuvių filologijos studijas, o į teisės fakultetą. Tiesa, apsigyvenau gana toli nuo jo – Tilto gatvėje. Kadangi nuo pat vaikystės troškau gyventi Senamiestyje, man tai buvo svajonės išsipildymas, o štai teisės studijos – didžiausia kančia.
„Teisės fakulteto dėstytojai buvo labai susireikšminę, studentai – ne ką prastesni. Ten sukinėjosi daug arogantiškų individų, kurie jau nuo pirmo kurso galvojo apie karjerą ir buvo pasiruošę dėl jos lipti per galvas. Man visa tai buvo nepriimtina. Tuo metu gyvenau su visiškai kitokiais žmonėmis – aktoriais, režisieriais, filosofais, dailininkais… Nuomojausi kambarį senamiestyje, Tilto gatvėje stovinčiame name, kurio nesupainiosi su jokiu kitu. Jis turi masyvų balkoną, atitrūkusį nuo pastato sienų ir pavojingai pasvirusį į žemę, – atrodo, kad gali bet kada užgriūti ant galvos.
Po tuo balkonu praleisdavau nemažai laiko – kartu su tapytojomis iš pirmo aukšto gerdavau pigų lenkišką alų, klausydavausi muzikos, atsklindančios iš anapus gatvės įsikūrusios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Įsitaisę ant apiplyšusių fotelių, kuriuos prie konteinerių pastebėjo ir atitempė keli kaimynai, žiūrėdavome, kaip danguje plinta oranžinė saulėlydžio dėmė. Grožėdavomės kaštonu, kiekvieną pavasarį pražystančiu milžiniškomis baltų žiedų piramidėmis. Gatvė buvo čia pat, tačiau vasarą ją užstodavo palei šaligatvį žaliuojantys krūmai, mus atskirdavę nuo automobilių keliamo triukšmo. Šioje senamiesčio oazėje buvome tarsi slapta bendruomenė: niekas nerakindavo durų, plačiai atlapodavo langus. Pro juos aiškiai girdėjosi, kaip žmonės virtuvėje čirškina maistą, klausosi radijo, pykstasi arba karštai mylisi. Buvo galima nekviestam užsukti išgerti vyno, ir niekas dėl to nesistebėdavo. Esate žiūrėję filmą „Paplūdimys“ su Leonardu Dikaprijumi? Buvau kaip tas nutrūktgalvis pagrindinis veikėjas, Tilto gatvė – mano sala. Dardėdamas sausakimšu troleibusu į Saulėtekį jausdavausi taip, tarsi plaukčiau atgal į civilizaciją, o teisės fakultetas man kas kartą primindavo, kokia ji supuvusi.“
,,Tilto gatvė – mano sala”, – rašo K. Klimas. Nuotr. V. Ribokaitės
Tegul teisininkai neįsižeidžia – vienas mano buvęs dėstytojas, iš kurio egzamino pirmąjį pusmetį teisės fakultete gavau devynetą (noriu pasigirti, nes vėliau, praradus susidomėjimą, mano pažymiai ėmė sparčiai ristis žemyn), sakė, kad knyga jam labai patiko, o tiesos apie teisininkus pacituotose pastraipose tikrai yra. Metams bėgant antipatija jiems išnyko, tačiau meilė Tilto gatvei – ne. Negaliu pasakyti apie ją kokio nors intriguojančio fakto, o iš literatūrinių objektų paminėčiau nebent kaimynystėje, K. Sirvydo gatvėje, įsikūrusią Rašytojų sąjungą. Pastatą su įspūdingu interjeru, be abejo, verta apžiūrėti, tačiau į jį manęs kažkodėl niekuomet per daug netraukdavo.
Mano pasiūlymas toks: pasivaikščiokite po Tilto gatvę karštą vasaros popietę, kai laikas nuo kaitros tarsi sustingęs, o akademijos studentai muzikuoja pravėrę auditorijų langus. Priešais juos, kitoje gatvės pusėje, medžiai slepia senų gyvenamųjų namų oazę, o vienas iš tų namų man yra pats brangiausias Vilniuje – apie jį aš kada nors būtinai parašysiu knygą.
Turbūt reikia tam tikrų aplinkybių, kad Tilto gavę pamatytumėte taip, kaip pamačiau jaunystėje, o gal būtent jaunystė ir yra būtina tokio pamatymo sąlyga. Šiandien Tilto gatvės pats nebeatpažįstu: galbūt pasikeitė ji, o gal – aš.