Kas akimirką mano ir tavo miestas keičiasi: plečiasi, siaurėja, sprogsta žiedais ir vysta žole priemiesčių šalikelėse, zvimbia pirmaisiais ryto troleibusais ir šnara alpios senamiesčio nakties šnabždesiais. Vilnius gyvas, nuolat išsineriantis iš senos odos ir atgimstantis, persiklojantis mitais, vizijomis ir tikromis istorijomis, visada laukiantis jį supurtančio vyksmo, kuris net tingų vidurvasarį grąžintų į miestą atostogaujančius jo gyventojus. O juk tokia proga yra: vasarą vyksta pirmoji Vilniaus performanso įkvepianti meno bienalė sostinės erdvėse, į kurias įsiterpę kūriniai leis permąstyti miestą, o gal net save jame.
Vilniaus performanso meno bienalė vyks iki rugpjūčio 6 d. Sauliaus Žiūros nuotr.
„Miestas, sutvertas kurti ir svajoti“
Jei pagrindinis šios bienalės dėmesio centras – Vilnius, tai vienas pagrindinių žmonių, jau trisdešimt metų plečiančių vilniečių ir sostinės svečių meninį akiratį, – Vilniaus bienalės vadovė Diana Stomienė. Jos įkurta, vadovaujama ir jau dvidešimtmetį atšventusi Vilniaus šiuolaikinio meno galerija „Meno niša“ tapo viena iš septynių Vilniaus jubiliejui paminėti skirto idėjų konkurso, kurį surengė Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“, laimėtojų. Nuo šios vasaros Vilniaus performanso meno bienalė taps tradiciniu, kas dvejus metus vyksiančiu renginiu.
Meniškos sielos kaunietės Dianos Stomienės meilė Vilniui užgimė nuo pirmųjų įkvepiančių pažinčių sostinės menininkų dirbtuvėse: „Fotografijos kompoziciją mums dėstė žinomas fotografas ir menininkas Rimantas Dichavičius, kuris kartais savo studentus pasikviesdavo į Vilnių: apžiūrėdavome parodas, o jis mus nusivesdavo į garsių dailininkų ir fotografų dirbtuves. Ten sutikti garsūs kūrėjai, diskutuojantys apie meną, man, paauglei, padarė neišdildomą įspūdį, kaip ir visos gražiausios Vilniaus senamiesčio vietos. O meilė Vilniui dar sustiprėjo atvažiavus studijuoti. Tuometiniame Dailės institute mokėmės, pačioje sostinės širdyje – senuosiuosiuose instituto rūmuose šalia Onos ir Bernardinų bažnyčių.
D. Stomienė sako, kad dabar – performansų laikas. M. Savičiūtės nuotr.
Svajojau Vilniuje likti dirbti ir gyventi, o lūkesčiai greitai išsipildė. Dabar jau 25 metus iš beveik 50-ies, praleistų sostinėje, gyvenu senamiestyje, jame ir apie jį teka visas mano gyvenimas – jaučiuosi vilnietė. Vilnius yra miestas, sutvertas kurti ir svajoti, jis neslegia savo didybe, greičiau paperka jaukumu.“
Performansų Vilniuje pradžia – grupė „Žalias lapas“
Dar 1993 metais įkūrusi vieną pirmųjų meno galerijų, pavadintų „Lietuvos Aidas“, Diana Stomienė dažnai susidurdavo su žmonių nesupratimu, tad brendo noras rasti būdą edukuoti visuomenę: pripratinti vilniečius prie naujų meno krypčių ir srovių, pasiekti, kad menas taptų matomas ne vien saujelei mylėtojų, o platesniam ratui.
Prieš trylika metų įkurta ir kasmet vykstanti šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ atnešė pokyčių: publika tikrai pasikeitė. „Jei anksčiau dar ne visiems būdavo aišku, kas tas performansas ar hepeningas, tai dabar meno mugės lankytojai nesuprastų, jei joje nerastų performanso meno kūrinių. „ArtVilnius“ stenduose dirba galerininkai, yra kuratorių, menotyrininkų, kartais pačių menininkų, kurių galima visko klausti, aiškintis ir imti geriau suprasti, kas tas šiuolaikinis menas, kur link jis eina. Vyksta edukacinės programos, susitikimai: toks gyvas dialogas tarp meno profesionalų ir mėgėjų labai naudingas.
Pamenu, antroje ar trečioje meno mugėje pristatėme performanso žanrą, pradėjome prie jo pratinti žiūrovus. Nors performanso ištakos Lietuvoje siejasi su menininkų grupe „Žalias lapas“ ir siekia 1988 metus, dar ilgokai visuomenė nesuprato šio žanro. („Žalias lapas“ dažniausiai pasirodydavo gamtoje ar hepeningų festivaliuose. 1990-aisiais prie Rotušės atliktas įspūdingas kūrinys „The Way“ išreiškė laisvės ir ekologijos dvasią: pastatytas metalinis monumentas, ant grindinio piešiamos stilizuotos žmonių figūros – piešinį paskui išvažinėjo automobiliai, išvaikščiojo žmonės.) Tik paskutiniu metu performansai ėmė itin traukti publiką. Neabejotinai prie to prisidėjo ir Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės bei Rugilės Barzdžiukaitės performansas-opera „Saulė ir jūra“, kuris prieš trejus metus laimėjo auksinį Venecijos bienalės liūtą ir neabejotinai po pasaulį paskleidė žinią apie talentingus Lietuvos kūrėjus“, – pasakoja D. Stomienė.
Konkurse dalyvavo 300 menininkų
700 metų jubiliejų švenčiantis Vilnius vasarą gaus dar vieną dovaną – pirmąją tarptautinę Vilniaus performansų meno bienalės konkursinę tarptautinę programą. Joje dalyvaujantys Lietuvos bei pasaulio menininkai kurs ir skleis naują kultūrinį turinį – jame atsispindės Vilniaus dabartis ir ateities vizijos. Pasak D. Stomienės, ypač gera žinia vilniečiams ir miesto svečiams ta, kad beveik visi pasirodymai bus nemokami.
Įžanginis bienalės kūrinys – performansas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Nuotr. G. Grigėnaitės
„Įžanginis bienalės kūrinys – menininkės Emilijos Škarnulytės performansas „Afotija“ – jau sausio mėnesį buvo pristatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jo sėkmė ir žiūrovų gausa nuteikė labai optimistiškai. Džiaugiamės bienalės meno vadovės Neringos Bumblienės sudaryta programa: į Vilnių atvyks pasaulinės reikšmės kviestinių performanso menininkų. Kita programos dalis, konkursinė, sulaukė itin didelio dėmesio: gavome beveik 300 paraiškų iš 58 šalių. Tarptautinei vertinimo komisijai buvo tikras iššūkis iš jų atrinkti dešimt pasirodymų. Vilnius taps ir scena menui, ir pagrindiniu veikėju, juk mūsų visų mylimas miestas yra gyvas ir besikeičiantis, kaip bet kuris gyvas organizmas, kuris gimsta, klesti, miršta ir vėl su viltimi atgimsta“, – įsitikinusi Vilniaus bienalės vadovė.
Kaip pamatyti?
Renginio programa ČIA.
Naujienas apie Vilniaus gimtadienio renginius kviečiame sekti tinklalapyje www.700vilnius.lt.
Ilgalaikį projektą „Vilnius 700“ inicijavo Vilniaus miesto savivaldybė, programą kuruoja Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“. Trejus metus vykstanti šventė kuriama partnerystės principu. Jubiliejinę programą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Straipsnio autorė Dovilė Štukienė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-o numerio.