VILNIUS 700. Dailininkas Samuelis Bakas: „Vilnius anuomet ir dabar – lyg kita planeta“

Pasaulinį pripažinimą pelnęs tapytojas Samuelis Bakas, kurio darbai eksponuojami Romoje, Londone, Paryžiuje, Jeruzalėje, Monrealyje, Keiptaune ir kitų pasaulio miestų muziejuose bei galerijose, gimė Vilniaus žydų šeimoje. Per Holokaustą tėvą, senelius ir geriausią vaikystės draugą praradęs dailininkas savo išsigelbėjimą vadina stebuklu. Kartu su mama iš Lietuvos pabėgęs būdamas dvylikos, į vaikystės miestą S. Bakas sugrįžo tik po 56 metų. 

2017-aisiais Vilniuje atidarytas S. Bako vardo muziejus, kuriam dailininkas padovanojo dešimtis savo kūrinių. Dalis muziejuje eksponuojamų piešinių yra išlikę iš laikotarpio Vilniaus gete, kai dailininkui buvo vos devyneri. Nykstančią Vilniaus istoriją įkūnijančiam menininkui 2017 metais suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas, o 2018 metais įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. 

Dailininkas gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, netoli Bostono, kur ligi šiol tapo. Išskirtiniame interviu, skirtame Vilniaus 700 metų gimtadieniui, S. Bakas pasakoja apie savo ryšį su Vilniumi ir iki šiol gyvus prisiminimus. 

Dailininkas Samuelis Bakas – savo studijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ievos Lygnugarytės nuotr.

Ką prisimenate iš Vilniuje praleistų metų? 

Dėl ankstyvos ir ryškios vizualinės atminties Vilniuje praleista vaikystė manyje vis dar gyva – mintimis galiu keliauti per tuos laikus, tarsi žiūrėčiau vaizdo įrašą. Apskritai šiuolaikiniame pasaulyje esu nykstanti rūšis, nes atsimenu laikus prieš karą, per jį ir po jo. Iš didžiulės Vilniaus žydų bendruomenės po Holokausto liko 4,5 procento išgyvenusiųjų ir aš esu vienas iš jų.

Iš savo vaikystės Vilniuje prisimenu daug gerų, laimingų momentų. Gimiau vidurinės klasės išsilavinusių žmonių šeimoje, kurie gyveno komfortiškai ir stengėsi sukurti man nedidelį rojų – savo tėvams buvau vienintelis vaikas, seneliams – pirmas anūkas. Kai buvau dvejų ar trejų, šeima, pastebėjusi mano mėgstamiausią žaislą – pieštuką, pradėjo laikyti mane tapytoju. Kai man buvo ketveri, tėvai nupirko dažų – jei nepiešiu ant sienų ar baldų. Nuo pat vaikystės tėvai mane laikė dailininku – skirtingai nei daugybėje kitų šeimų, kur piešimas nelaikytas nei profesija, nei apskritai tinkamu pasirinkimu. Vaikystės prisiminimai, įvairios istorijos nugulė į ir lietuvių kalba išleistą knygą „Nutapyta žodžiais: Vilniaus prisiminimai“, kurioje pasakojama apie buvusią miesto žydų bendruomenę ir tragišką jos likimą. 

Vokietijoje vaikystėje gyvenęs JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, 1963 metais lankydamasis Vakarų Berlyne, užlipęs ant scenos pareiškė: „Ich bin ein Berliner.“ Lygiai taip pat aš sakau žmonėms: „Ich bin ein Vilnan.“ Tai reiškia, kad aš esu kilęs iš Vilniaus. Mane suformavo specifinis Vilniaus žydų, kurie buvo labai racionalūs ir dėmesingi, mentalitetas. Esu įsitikinęs, kad Vilnius sukūrė mane tokį, koks esu likęs iki pat šių dienų. 

Dailininkas Samuelis Bakas – savo studijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ievos Lygnugarytės nuotr.

Kokios emocijos sukyla galvojant apie tas dienas? 

Galvodamas apie praeitį, stengiuosi įsileisti kuo mažiau emocijų ar atmintį klaidinančios nostalgijos. Į tai, kas man nutiko, bandau žiūrėti tarsi iš neutralios vaizdo kameros perspektyvos, nes sunku rasti paaiškinimus, kodėl tam tikri dalykai nutinka gyvenime ar kodėl aš likau gyvas. Visus artimiausius žmones, kuriuos praradau, savo prisiminimuose mėginu išlaikyti tiek gyvus, kiek tai yra įmanoma. Pavyzdžiui, kartais įsivaizduoju, ką vienu ar kitu klausimu būtų pasakiusi mano močiutė. 

Kas nulėmė jūsų grįžimą į Vilnių po daugiau nei 50 metų?

Daug metų maniau, kad sugrįžti į Vilnių neišdrįsiu. Klausiau savęs, kodėl turėčiau krapštyti seną žaizdą ir grįžti ten, kur nutiko tiek daug baisių dalykų ir kurių liudininkas aš esu? Bet vieną dieną mane aplankė vilnietis Rimantas Stankevičius, kuris darė tyrimą apie lietuvius, rizikavusius savo gyvybe ir padėjusius gelbėti žydus. Ir jis paklausė, kada aš atvyksiu į Vilnių. Negalėjau tiesiog atsisakyti, ieškojau tam kokio nors preteksto ir atsakiau, kad, jei Vilniuje galėčiau surengti parodą, tuomet – galbūt. Po poros savaičių buvau oficialiai pakviestas tai padaryti. 

Norėjau atvykti į Lietuvą niekam nežinant, inkognito, apžiūrėti miestą, aplankyti vietas, kurias prisimenu. Bet, kai išlipau iš lėktuvo, Vilniaus oro uoste laukė būrys žurnalistų, mane pasitiko su gėlėmis… Ir nors mano pirminis planas nepavyko, viešnagės metu aš vis dėlto ištaikiau progą ištrūkti ir pasivaikščioti po savo vaikystės gatves. 

Kaip pasijutote sugrįžęs? Kaip Vilnius pasikeitė per pusę amžiaus?

Supratau, kad mano prisiminimai yra tokie gyvi, tarsi būčiau išvykęs iš Vilniaus vakar. Tai buvo absoliučiai nuostabus jausmas! Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, – nebeliko kulkomis suvarpytų namų, sudegusių, griuvėsiais virtusių pastatų. Dabar gatvės yra restauruotos, pastatai nudažyti pastelinėmis laimingomis spalvomis, kurių Vilniuje iki karo nebuvo. Vilniuje pasijutau kaip namie ir vienintelis mane nustebinęs dalykas buvo tas, kad žmonės gatvėse kalba kažkokia nesuprantama kalba, – tarsi nuvyktum į Niujorką ir ten visi šnekėtų kiniškai. Vilnius, kuris buvo anuomet ir kuris yra dabar, – lyg kita planeta.

Kokias kalbas girdėdamas augote? 

Kalbėjau lenkiškai. Mokėjau rusiškai, nes mūsų virėja buvo rusakalbė. Jidiš buvo mano senelių kalba – jos taip pat mokiausi. 

Vilnius savo 700-ąsias metines sutinka šūkiu „Jaunas Vilnius“? Koks „Jaunas Vilnius“ yra jūsų akimis? 

Jaunas Vilnius – tai išsilavinę ir protingi žmonės, kurie supranta, kad jų sprendimai ir poelgiai turi pasekmes. Ir galbūt būtent dabar, kai su Ukrainos populiacija vyksta tokie dalykai, lietuviams yra lengviau suprasti ir nacių okupacijos siaubą. Vilnius bus jaunas tol, kol jo akys bus atmerktos istorijai ir tam, kas vyksta pasaulyje. Negalime atkurti, kas buvo prarasta, bet galime išlaikyti gyvą atmintį to, kas įvyko. Atmintis yra svarbiausia. O kolektyvinė atmintis – tai jau praktiškai istorija. Turime žinoti istoriją. 

Koks būtų jūsų linkėjimas vilniečiams?

Tai, kuo aš tikiu ir ką nepaliaujamai kartoju, sakiau ir Vilniaus merui, kai buvome susitikę, kad kiekvienas centas, kurį norėtumėte išleisti naujam monumentui mieste, turėtų būti išleistas švietimui. Išleiskite tuos pinigus mokytojams, knygoms – viskam, kas tik leidžia ugdyti, išsaugoti žmogaus intelektą. Nes tada supranti, koks baisus žmogaus egzistencijos priešas yra rasizmas. 

Visą originalų pokalbį su S. Baku galite išgirsti NARA tinklalaidėje.