Vilniaus istorijas atskleidžiantys restoranų interjerai

Studijuoti Vilniaus istoriją galima ne tik muziejuose, bibliotekose ar bažnyčiose. Sostinė ragina laužyti stereotipus ir sujungti malonumą su naudingumu. Kviečiame besilepinant puikiais patiekalais ir gėrimais miesto restoranuose nerti į kelionę laiku ir savo akimis pamatyti, kaip anksčiau atrodė miestiečių namų interjerai. 

Pripažinkime: istorijos pažinimas šiltoje aplinkoje su aromatingais patiekalas skamba viliojamai. Ypač, kai už lauko spaudžia pirmas žiemos šaltukas ir pamažu artėja ilgai lauktos šventės.

„Talutti TexMex“ (Vokiečių g. 24)

Vokiečių gatvėje įsikūrusio meksikietiško restorano „Talutti TexMex“ interjeras tarsi enciklopedija atskleidžia skirtingų laikotarpių namų puošybos būdus. Restorano viduje (antrame aukšte) iki šių dienų išliko renesansinis (XVI a. pab. – XVII a. pr.) ir klasicistinis (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) sienų dekoras. Patį namą XVI a. pastatė Ulrichas Hozijus – vokiečių kilmės statybininkas, atvykęs iš Krokuvos prižiūrėti Žemutinės pilies ir karališkųjų malūnų statybų darbų. Vėliau buvo paskirtas pilininku ir rūpinosi miesto įtvirtinimais bei ėjo vyriausiojo pinigų kalyklos specialisto pareigas. Jo namas buvo ne kartą perstatomas, o išlikę pastato istoriniai sluoksniai atsiskleidė visai neseniai. Jeigu užėję į restoraną norėsite iš arčiau apžiūrėti renesansines freskas, kurios atitiko to meto Vakarų Europos madas, kviečiame įsipatoginti prie lango. O klasicistinis dekoras pats patrauks jūsų dėmesį. Ryškios spalvos ir pasikartojantis amforos motyvas raudoname fone tikrai nepraslysta pro lankytojų akis ir puikiai įkūnija pagrindinį klasicizmo bruožą – Antikos meno sekimą.

Renesansinių freskų fragmentai restorane „Talutti TexMex“.
Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

Klasicistinių freskų fragmentai restorane „Talutti TexMex“.
Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

„Botanist“ (Didžioji g. 24)

Rūsiai nebūtinai turi būti niūrūs ir tamsūs! Tą įrodo šalia rotušės įsikūręs restoranas „Botanist“. Kad jį pasiektumėte, jums reikės prieiti prie Kazio Varnelio namų-muziejaus ir kairėje nuo įėjimo rasti metalines duris, vedančias apačion. Jas pravėrus ir nulipus vos keletą laiptelių atsivers vaizdas į vieną seniausių senamiestyje išlikusių gotikinių rūsių. Įspūdinga tai, kad šiuos laikus jis pasiekė beveik nepakitęs – jį iki šiol puošia cilindriniai (pusapvalės formos) ir kryžminiai XVI a. skliautai, kuriantys išskirtinę atmosferą. Jeigu atidžiai įsižiūrėsite – ant sienų rasite senuosius laikus menančius mėlynos spalvos tapybos fragmentus.

Šio namo rūsiai buvo itin prašmatnūs, mat namas ilgai priklausė pasiturintiems miesto pirkliams, čia sandėliavusiems ir pardavinėjusiems turimas prekes. O po darbų pirkliai leisdavosi į rūsį, kuriame buvo įrengtos smuklės. Taigi galima teigti, kad šioje vietoje įsikūrus restoranui, patalpai buvo grąžinta jos pirminė funkcija.

Restorano „Botanist“ interjeras. Nuotr. Restorano administracijos

„Lokys“ (Stiklių g. 8)

Stiklių gatvėje įsikūręs restoranas „Lokys“ suteikia mums galimybę žvilgtelėti į prašmatnų barokinį XVIII a. interjerą. Ši freska veikiausiai buvo sukurta po 1748 m. gaisro, mat per jį šis pastatas smarkiai nukentėjo ir buvo keletą kartų tvarkomas. Neįkainojamos freskos ne sykį restauruotos, tačiau iki šiol galima pamatyti keletą autentiškų freskos lopinėlių.

Įėjus į restoraną pirmiausia verta atkreipti dėmesį į priemenę su virene (gyvenamojo namo ugniakuru, ant kurio ir ruošė maistą, ir kuris šildė namą) ir šalia esančius sraigtinius laiptus, vedančius į rūsį. Manoma, kad patalpos abipus virenės, kur dabar priimami restorano svečiai, galėjo būti skirtos prekybai – į jas vedė atskirti įėjimai iš Stiklių gatvės pusės, tad kiekvienas norintis galėjo be vargo užmesti akį į jų vidų. 1636 m. miestiečių surašyme nurodoma, kad šiame name gyveno ne tik tipiniai stiklių kvartalo gyventojai, tokie kaip auksakaliai ar šaltkalviai, bet ir italų kilmės dainininkas Baltazaras (it. Baldassare Ferri), dainavęs valdovo kapeloje. Taip pat šiame dokumente aprašomas ir pats pastatas – minima iki šiandienos išlikusi virenė, kitos patalpos. Pavyzdžiui, šiame name gyvenęs šaltkalvis Cizneris čia buvo įkūręs kalvę, smuklę ir alkoholio daryklą. Taigi, pasivaišinti įvairiais skanėstais šiose patalpose buvo galima ir prieš kelis šimtus metų.

Restorano „Lokys“ interjeras.  Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

Freskos, puošiančios vieną iš restorano „Lokys“ salių. Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

„Saint Germain“ (Literatų g. 9) 

Literatų gatvėje įsikūręs restoranas „Saint Germain“ gali pasigirti ne tik nuostabaus skonio patiekalais ir išskirtinių gėrimų asortimentu, bet ir autentika dvelkiančiomis patalpomis. Apie painią šio pastato statybų istoriją liudija puošni, ištisai freskomis padengta siena, matoma kairėje vos peržengus restorano slenkstį. Šiandien sunku patikėti, kai tai – buvusi išorinė namo siena. Vidinė ji tapo kiek vėliau, iš vakarų pusės pastačius naują pastatą (jame atsiduriame įėję į restoraną). Taigi šiandien dalis restorano yra viename, o dalis – kitame pastate.

Šis namas – tikras architektūrinis lipdinys. Dėl XVIII a. vykusių gaisrų dalis pastatų, stovėjusių šiame sklype, smarkiai nukentėjo. Po kurio laiko čia stovinčių namų savininkai pradėjo aktyviai remontuoti, didinti turimus ir statyti naujus pastatus. Galiausiai atskiri namai įsirėmė vienas į kitą ir tarsi susijungė į vieną didelį pastatą. Šiandien visas pastatų kompleksas istorikų vadinamas bajorų viešbučio namais – jie veikė šiame pastate XIX ir XX a. sandūroje.

Restorano „Saint Germain“ interjeras. Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

Buvusi išorinė pastato siena, tapusi vidine restorano „Saint Germain“ siena. Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

„Mykolo 4“ (Šv. Mykolo g. 4) 

Šis restoranas – tikras atradimas visiems norintiems pažinti ne tik Vilniaus buržuazinės virtuvės, bet ir XIX–XX a. gyvenamųjų namų paslaptis. Restorano salėje atidengti sienos tapybos sluoksniai atskleidžia net kelis istorinius faktus.

Namų vidinės sienos kadaise buvo dekoruojamos pasikartojančiais motyvais ar raštais siekiant imituoti prabangius apmušalus, kuriais savo namus puošė pasiturintys miesto gyventojai. Tokį interjerą galėjo sau leisti tik turtingieji, todėl kuklesni miestiečiai rado pigesnę alternatyvą. Šablonai, naudoti madingam raštui ant audinio sukurti, pasitelkti sienų puošybai. Toks dekoras buvo kuriamas trafaretais ir specialiais voleliais, o pati tapyba vadinama trafaretine. Kita vertus, tokia technika leido sienas dekoruoti lengviau ir greičiau bei pasitarnavo sparčiai augančiam Vilniaus miestui, kuriame statybos vyko žaibo greičiu.

Lietuvoje ilgą laiką tokio tipo dekoras buvo laikomas nevertingu. Sovietmečiu jis buvo tiesiog uždažomas, o pirmaisiais nepriklausomybės metais dažniausiai istorikai ir restauratoriai neskyrė jam reikiamo dėmesio. Dėl to Vilniuje tikrai nėra daug vietų, kur būtų galima žvilgtelėti į tipinį XIX–XX a. paplitusį gyvenamųjų namų dekoravimo būdą. Taigi restorano „Mykolo 4“ interjerą galima laikyti trafaretinės puošybos, o virtuvę – vilnietiškų skonių lobynu.

Restorano „Mykolo 4“ interjeras. Nuotr. Karolina Koroliova-Barkova

Straipsnį parengė Karolina Koroliova-Barkova