Vilniaus grindinio poezija ir proza

2023 09 18 Vietos

„Jei akmenys po kojomis prakalbėtų, daug ką papasakotų“, – mąsto miesto gatvėmis vaikštinėjantys romantikai. Tačiau realybė kur kas proziškesnė – esamas ar po asfaltu randamas Vilniaus grindinys ne toks senas kaip įsivaizduojame, o norint po kojomis pajusti originalią dangą, teks leistis į miesto pakraščius.

Universiteto g.

Į Vilnių – su akmeniu

Originaliausiai ir senoviškiausiai modernaus žmogaus akiai atrodo netašytų lauko akmenų grindinys. Ir ne veltui akmenimis Vilniaus gatvės pradėtos grįsti XV–XVI a. Akmuo pakeitė iki to laiko gatves dengdavusias medines lentas. Akmenys gatvėms grįsti buvo surenkami kaip miesto įvažiavimo mokestis. Skirtingu laiku ir prie skirtingos valdžios jis kito, bet, remiantis Vilniaus istorijos tyrinėtojais, grindinio mokestis buvo renkamas XVI–XIX a.

Kaip knygoje Wileńskie ABC: ludzie, miejsca, historie rašo Vilniaus istorijos tyrinėtojas Waldemaras Wołkanowskis, 1505 m. karaliaus Aleksandro Jogailaičio išleistoje privilegijoje rašoma, kad kiekvienas į miestą įvežantis „kviečius, kukurūzus, avižas, miltus, kitus maisto produktus, karves ir šieną“ miesto vartuose privalo mokėti mokestį. Nenorintieji mokėti pinigų turėjo atvežti po akmenį. Istorikų teigimu, netgi vėliau nelikus vartų prie įvažiavimų į miestą gulėdavo akmenų krūvos.

Straipsnyje Nieromantycznie o romantycznym („Wilnoteka“) Alicja Dzisiewicz cituoja lenkų publicistą Adamą Honory Kirkorą, rašiusį, kad 1791 m. Vilniaus grindinio mokestis siekė 5 grašius už arklį, 5 grašius už raguotąjį galviją, 3 grašius už avį ir kitus smulkesnius gyvulius. 1821 m. buvo įvestas naujas tarifas. Už arklį reikėjo sumokėti 15 kapeikų. Šis mokestis mokėtas iki 1860 m.

Anot straipsnio autorės, XIX a. pr. gatvių tvarkymą miesto valdžia netgi bandė perkelti pastatų savininkų atsakomybėn. Gyventojai savo lėšomis turėjo išasfaltuoti po pusę gatvės iš abiejų pusių, tačiau toks nutarimas sulaukė aktyvaus pasipriešinimo.

Dėmesys – pagrindinėms gatvėms

Natūralu, kad didžiausias dėmesys buvo skiriamas centrinėms miesto gatvėms. Remiantis Antano Rimvydo Čaplinsko knygomis, bene pirmoji akmenimis išgrįsta Trakų gatvė, dėl kilmingų gyventojų XVI–XVII a. dar vadinta Senatorių. Akmeninis grindinys XVI a. vid. jau puošė ir vieną gražiausių Šv. Jono gatvę. Akmenimis esą buvo grįsta ne tik gatvė, bet ir kai kurie jos kiemai.

Nors grindinio mokestis – pinigais ar akmenimis – egzistavo gana ilgai, akivaizdu, kad visam miestui jo nepakako. Kaip rašo A. Dzisiewicz, XIX a. pr. akmenimis buvo grįsta 12 iš 22 centrinių senamiesčio gatvių: Pilies, Šv. Jono, Trakų, Vilniaus, Žydų, Vokiečių, Stiklių, Rūdninkų, Aušros Vartų, Arklių, Subačiaus ir Spaso. Akivaizdu – per mažai norint mieste išlaikyti elementarią švarą. Dabar aiškiau, kodėl visi miesto biografai, ypač užsieniečiai, savo prisiminimuose nepraleisdavo progos pasibaisėti Vilniaus gatvių būkle. Štai 1804 m. rudenį iš Vienos į Vilnių atvykęs gydytojas Josephas Frankas Vilnių pamatė kaip chaotišką ir purviną miestą. „Puiki itališko stiliaus miesto rotušė stovėjo gražioje, barakų prigrūstoje aikštėje. Link didingos katedros vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių; lyjant – neišbrendamos“, – baisėjosi jis. O miesto priemiesčiai, gydytojo akimis, skendėjo „smėlyje ir purve“. Visų šių nepatogumų jam neatsvėrė net apylinkių grožis.

Bernardinų g.

Tarpukario palikimas

Sprendžiant pagal išlikusį arba po asfaltu randamą grindinį, akmenimis grįstų miesto gatvių padaugėjo tik praėjusio amžiaus pradžioje. „Atvėrus asfaltą, dažniausiai randamas tarpukario, XIX a. pab. – XX a. pr. (šį laikotarpį patvirtina kanalizacijos po grindiniu nustatymas) laikotarpio grindinys. Anot archeologų, grindinių klojimo Lietuvoje principai panašūs, tiek miestuose, tiek mažesniuose miesteliuose“, – sako Donata Armakauskaitė, sostinės savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėja.

Remdamasi archeologų išvadomis ji pasakoja, kad tarpukariu akmens danga buvo įrengiama kaip pigiausia, galinti pagerinti kelių ar aikščių paviršių. Sovietmečiu trūkstant skaldos akmenis klodavo kaip pagrindą kitai dangai, pavyzdžiui, asfaltui.

Gatvių danga buvo nuolat taisoma ir keičiama, todėl autentiškų lauko rieduliais grįstų gatvelių senamiestyje dabar vos viena kita – Ligoninės, Mėsinių.

Senamiestyje ieškant unikalumo vertėtų atkreipti dėmesį į raudono klinkerio grindinį. Ši danga mena tarpukarį, Lenkijos valdymo laikotarpį. Anot Waldemaro Wołkanowskio (Wileńskie ABC: ludzie, miejsca, historie), tuometė miesto valdžia buvo nuolat atakuojama dėl atgyvenusio akmenų grindinio, todėl 1932 m. nutarė Pilies ir Didžiosios gatvių akmenis pakeisti elegantiškomis raudono klinkerio plytelėmis. Gerus norus lydėjo trikdžiai ir skandalai, o tuometė žiniasklaida šį projektą pakrikštijo „klinkeriada“. Raudono klinkerio plytelės buvo gaminamos Izbicoje esančiame fabrike, tačiau užsakymų buvo tiek, kad jų nuolat trūko. Vietos meistrai mokėjo kloti tik akmenis, tad mokytis dirbti su nauja medžiaga tekdavo važiuoti Varšuvą ir Lvovą. Kai ilgai lauktas klinkeris atvyko į Vilnių ir darbai buvo pradėti, paaiškėjo, kad dalis plytelių brokuotos. Įveikus daugybę nesklandumų, darbai buvo baigti, o raudona Pilies ir Didžiosios gatvių danga lyginama su parketu. Tačiau džiaugsmas truko neilgai – netrukus imta skųstis grindinio nepatvarumu. Po karo raudonas klinkerio grindinys išardytas.

Anot W. Wołkanowskio, po šios skandalingos rekonstrukcijos miesto valdžia kurį laiką eksperimentavo su kitomis dangomis, tačiau 1937 m. vėl grįžo prie raudono klinkerio. Šįkart – kokybiškesnio, gaminto kitame fabrike. Eglute ar skersai kloto klinkerio grindinys iki šių dienų išliko Šv. Jono, Skapo, Šv. Mikalojaus, Lydos ir kitose senamiesčio gatvelėse.

Lapų g.

Grindinys maršalo širdžiai

Dėl daugkartinių miesto širdyje vykusių rekonstrukcijų originalios netašytų akmenų dangos geriau ieškoti už „miesto vartų“. Viena gražiausių akmeninių gatvelių driekiasi iškart už Aušros vartų. Siaura, vos kelis adresus turinti Lapų gatvelė anksčiau vadinosi Šv. Nikodemo vardu. Čia stovėjo Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia, veikė špitolė, netoliese buvo kapinės, tad gatvė, nors ir nedidelė, buvo gana svarbi miestiečių gyvenime. Per laiką sunykusios bažnyčios mūrai XIX a. pr. buvo integruoti į gyvenamąjį namą (16B). Gerai įsižiūrėjus fasade galima pamatyti jos kontūrus. Kaip rašoma knygoje „Vilnius 37 °C“, žmonės kalba, kad čia vaidenasi – „skamba varpai, groja vargonai, aukojamos mišios“.

Gervečių g.

Per tą patį pasivaikščiojimą, pasigrožėjus iš po asfalto išlaisvintu ir atkurtu Gervėčių gatvės grindiniu, verta aplankyti Rasų seniūniją. Kitapus geležinkelio bėgių driekiasi visas akmens gatvelių tinklas: Pelesos gatvės atkarpa, Krėvos, Žibuoklių gatvės. Tikru seniūnijos pasididžiavimu galima vadinti tarp Pelesos ir Rasų gatvių esančią Ramybės gatvę. Nepaisant kelių lopų ir pabyrėjimų, beveik 300 m grindinys puikiai išlikęs.

Rasose gyvenanti ketvirtos kartos vilnietė Helena Gasperska prisimena iš močiutės girdėjusi istoriją, kad į kapines vedanti gatvelė buvo skubiai išgrįsta 1935 m., kai mirus maršalui Józefui Piłsudskiui į Rasas iš Varšuvos turėjusi atkeliauti jo širdis. „Tiksliai nežinau, ar ji pasakojo būtent apie Ramybės gatvę, bet suprantu, kad Ramybės gatvė irgi buvo išgrįsta būtent tada. Be to, ji kaip tik veda į Rasų kapines. Močiutė labai gerai prisiminė metus, nes tais metais gimė mano tėvelis“, – pasakoja H. Gasperska.

Ramybės g.

Į Rasų seniūnijos teritoriją patenka ir vienas paslaptingiausių grindinių – akmenimis grįstas keliukas Belmonto miške. Gražių lauko riedulių keliukas maloniai nustebina pėsčiomis ar dviračiu į gamtą išsiruošusį keliautoją. Klausimas, kaip jis miške atsirado, lieka neatsakytas. Jo nežinojo nei seniūnija, nei Pavilnių regioninio parko atstovai.

Į mišką vedantį keliuką lengviausia rasti iš Belmonto gatvės pusės (nuo Pūčkorių judant Stepono Batoro gatvės link). Pravažiavus žirgyną, pro nuorodą „Belmonto takas“ reiks pasukti dešinėn.

Kelias karo amunicijai

Išsiruošus į Pavilnių regioninio parko pusę, būtina aplankyti Tuputiškių serpantiną. XX a. pr. nutiestas akmenimis grįstas kelias palengvino kelionę į stačią įkalnę ir sujungė Žemutinį ir Aukštutinį Pavilnius. Vienintelis Lietuvos serpantinas 1997 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o prieš tai iš esmės rekonstruotas.

Dar vienas įdomus Pavilnių regioninio parko objektas plyti šalia Šilo gatvėje esančių bunkerių. 1924–1926 m. pamiškėje įrenginėjant amunicijos bunkerių kompleksą, akmenimis išklotas ir į juos vedantis kelias. Deja, apie 300 m akmenų atkarpa baigia užsinešti purvu, akmenis į žemę dar labiau subruko mišką vežusi sunkiasvorė technika, o planų artimiausiu metu grindinį sutvarkyti nėra.

Į Kauną – akmenimis ir „trilinka“

Judant į Trakų ir Kauno pusę į maršrutą rekomenduotina įtraukti dvi originalias grindinio atkarpas. Pervažiavę Savanorių prospektą ir pasukę į dešinę stabtelėkite ties Titnago g. 6 namu ir, lydimi skulptūriškų gluosnių bei kreivų betono stulpelių, kilkite į kalvą senuoju Kauno keliu. Šis kelias mena daug istorinių įvykių.

1812 m. juo su kariuomene į Vilnių įžengė Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Po nepavykusios invazijos tų pačių metų žiemą šiomis kalvomis traukėsi jo kariuomenės likučiai. Pasakojama, kad karo išsekintus karius čia priveikė šaltis, klampus smėlis ir plėšikaujantys kazokai. Šiame kelyje vyko ir 1831 m. sukilimo kovos. Tiesa, smėlėtas, per miškingas kalvas vingiuojantis kelias praplatintas ir akmenimis išgrįstas tik tarpukariu. Akmeninis kelias su betono atitvarais dabar įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Lenkijos valdymo laikotarpį mena ir Grigiškėse esanti Kauno Vokės gatvė. 1938 m. tvarkant kelią Vilnius–Lazdėnai pagal inžinieriaus Władysławo Trylińskio projektą gatvė išklota keturkampėmis skaldytų akmenų ir betono plytelėmis. Originalia „trilinka“ galima dardėti apie kilometrą.

Pelesos g.

Ne viskas vertinga

Ne visas akmens riedulių grindinys vienodai vertingas. Anot paveldo specialistės D. Armakauskaitės, vertinant grindinį atsižvelgiama į jo įrengimo laikotarpį, vietą, šalia esančius kultūros paveldo objektus, paskirtį. „Dažnai vertingi dvarų, lokalių kompleksų grindiniai“, – sako ji.

Kaip tik toks vilniečių dviratininkų mėgstamas grindinys pasitinka prie Vilniaus rajono ribos, pakeliui į Liubavo dvarą, važiuojant nuo Žaliųjų ežerų pusės. Pravažiavus Birelių sodus, sulig Vilniaus miesto pabaiga prasideda Didikų Goštautų vardu pavadintas akmeninis kelias (54.828202, 25.321412). Grįstos kelio atkarpos ilgis – 1352 m – pakankamas atstumas norint pajusti važiavimo per akmenis malonumą.

Liubavo muziejaus įkūrėjas Gintaras Karosas sako, kad šis kelias skleidžia ypatingą aurą ir gailisi, kad beveik neišliko jį rėminusi medžių alėja. „Įdėjome daug pastangų, kad ta atkarpa būtų įtraukta į Kultūros registrą. Nors grindinio klojimo laikotarpį nustatyti labai sudėtinga, žinoma, kad akmenimis buvo grįstos visos dvaro prieigos. Įdomu, kad akmenukais išklotas net kai kurių tvenkinių dugnas. Dabar ruošiami projektai ir grindinys aplink dvarą bus restauruojamas, kad grįžtų autentiškumas“, – planuoja muziejaus įkūrėjas.

Liubavas. Nuotr. R. Pangonytės

Grindinys moderniame mieste

Pastaraisiais metais akmens grindinio atkarpų mieste daugėja, nes rekonstruojant gatves po asfalto sluoksniu rastą grindinį dažnai nutariama rekonstruoti ir eksponuoti. Tiesa, ne kiekvienam rastam grindiniui lemta iškilti į dienos šviesą. Savivaldybės teigimu, tvarkant gatves svarbu ne tik išsaugoti jų autentiškumą, bet ir užtikrinti visų jomis judančių miestiečių patogumą. Svarstant grindinio eksponavimo galimybę vertinamas gatvės intensyvumas, akmens dangos triukšmingumas. Saugoti grindinį ar palikti jį po asfalto sluoksniu, sprendžia ir paveldo specialistai.

Šviežiausias po asfalto danga rasto grindinio eksponavimo pavyzdys – Sluškų gatvė. Atliekant gatvės rekonstrukcijos darbus rasti akmenys buvo išardyti ir, įvertinus paveldosauginę reikšmę, integruoti į naują dviračių gatvę.

Originalus ir atkurtas grindinys

Antakalnis

Grigiškės

Naujamiestis

Naujoji Vilnia