Vilniaus aludariai: nuo viduramžių iki Antrojo pasaulinio karo
Liepos 18-ąją, Šv. Arnoldo dieną, pasaulyje minima aludarių diena. Legenda byloja, kad Prancūzijos šventasis epidemijos metu išvalė užkrėstą vandenį panardindamas į jį savo puošnų pastoralą. Nuo to laiko verdamo alaus kokybė žymiai pagerėjo ir išgarsino vienuolynuose gaminamą alų. Lietuvoje alus buvo žinomas ir verdamas dar pagonybės laikais, o tautiečiai net turėjo savo alaus dievaitį Ragutį, globojantį alaus ir midaus darytojus. Vilniaus aludariai – vieni iš seniausių miesto amatininkų, oficialią veiklą pradėję dar XVI a., Lietuvą valdant Žygimantui Augustui. Jie plušo ir per gaisrus, ir per karus, o XIX a. Vilniuje verdamas gėrimas buvo dideliais kiekiais eksportuojamas į užsienį, kur pelnė ne vieną apdovanojimą.
Pirmieji aludariai ir salyklininkų cechas
Kalbėdami apie aludarystės pradžią mintimis turime sugrįžti į XV–XVI a., kai mieste pradėjo kurtis pirmieji cechai – viduramžių miestų organizacijos, vienijančios artimos veiklos amatininkus. Pirmasis Vilniuje ir visoje Lietuvoje auksakalių cechas pradėjo veikti jau 1495 m.
Norėdami išsiaiškinti, kada Vilniuje atsirado pirmieji aludariai, istoriniuose šaltiniuose turime ieškoti informacijos ne apie alaus virėjus, o apie salyklininkus, senuosiuose dokumentuose vadinamų słodownicy (lenk.) arba braseatorem (lot.). Salyklininkai buvo alui ir kitiems alkoholiniams gėrimams reikalingo salyklo ruošėjai, o tuos, kurie mokėdavo iš salyklo išvirti alų ir išmanydavo virimo paslaptis, pradėta vadinti aludariais.
Taigi pirmieji alaus virėjai susibūrė ne aludarių, o salyklininkų ceche. Jis, kaip ir kruopininkų cechas, buvo įkurtas 1552 m. ir yra vienas iš anksčiausiai įsikūrusių Vilniuje. Tikėtina, kad jau 1555 m. iš Lenkijos miestų į Vilnių atkeliavo aludariai, turėję supažindinti vietos aludarius su naujoviškomis krosnimis alui virti. Jas mūryti rekomendavo pats Žygimantas Augustas dar 1551 m. suteikdamas aludariams Negelinui ir Ulrichui privilegiją virti alų Varšuvoje. Dokumente pabrėžiama, kad tokios krosnys sutaupo trečdalį malkų, tad jų eksploatavimas – gerokai pigesnis.
Viduramžių aludaris. Iliustracija iš 1506 m. rankraščio „Namų knyga“, Niurnbergo miesto biblioteka
Lenkų aludarių ekspedicijas patvirtina Žygimanto Senojo sekretoriaus Josto Liudvigo Dyco (lot. Iodocus Ludovicus Decius), rengtos 1552–1562 m. finansinės ataskaitos, kuriose minima, kad Krokuvos aludaris Mathiamas Zymnivoda siunčia į Vilnių aludarius iš Varšuvos ir Vislicos miestų, o dėl algos jie turintys sutarti Vilniuje.
Vėliau, prasidėjus Maskvos karui (1654–1667), miesto amatininkai, tarp jų ir salyklininkai, susidūrė su sunkumais. Dalis cecho narių paliko miestą gelbėdamiesi nuo rusų kariškių. Yra išlikusių įrašų apie XVII a. Prūsijoje apsistojusį Vilniaus salyklininką Kšyštofą Sokolovskį kartu su salyklininkų cecho raštininku.
Nuo 1699 m. salyklininkų cechui leista laikyti pamaldas Vilniaus pranciškonų bažnyčioje prie Šv. Lauryno altoriaus, paminint, kad cecho nariai savo lėšomis atstatė jiems priklausantį ir priešų nugriautą altorių. Iškilmingų eisenų ir procesijų metu kiekvienas cechas užimdavo vietą pagal įsteigimo laiką: seniausias cechas eidavo cechų kolonos priekyje, o jauniausias – jos gale. Tačiau salyklininkai ne visada laikėsi taisyklių, tai liudija 1677 m. birželio 12 d. odminių cecho magistratui įteiktas skundas, kad salyklininkų cechas Dievo kūno procesijos metu norėjo užimti vietą minėto cecho priekyje pažeisdami papročius, dėl to kilo muštynės.
Taip pat 1699 m. cecho statute pirmą kartą minimas cecho namas, tačiau iš dokumentų neaišku, nei kam jis priklausė, nei kurioje miesto vietoje stovėjo. Užtat neabejojama, kad 1748 m. cechas įsigijo pusę mūro namo už 1000 lenkiškų auksinių sidabrinėmis monetomis iš karališkojo raštininko Aleksandro Končevskio. Rašte nurodoma, kad kadaise namas buvo vadintas Burbos namu (lenk. kamienica Burbińska). Nors cecho namas neišliko, iš sklypo vietos aprašymo galima teigti, kad salyklininkai ir aludariai rinkdavosi kairėje rotušės pusėje, pastate, šiandien pažymėtu Vokiečių g. 4.
Pirmojo dokumentuoto salyklininkų cecho namo vieta, dab. Vokiečių g. 4, Karolinos Koroliovos nuotr.
Alaus daryklos dvaruose ir Parčevskių sėkmė
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., prijungus teritoriją prie Rusijos, gamyba besiverčiantys amatininkai turėjo paklusti naujiems imperijoje galiojantiems įstatymams bei reformoms. XVIII a. pab. – XIX a. alaus ir spirito gamyklos būdavo neatsiejama dvarų ūkio dalis, jos veikė Šluskų, Oginskių, Pilaitės, Verkių ir kituose dvaruose. Tačiau kelios daryklos veikė ir mieste atskirai nuo dvarų. 1811–1824 m. jų skaičius svyravo nuo 16 iki 22, o po 1831 m. sukilimo, miestui nukentėjus nuo karo veiksmų, jų liko tik 10. Pavyzdžiui, rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad Antakalnyje 1831 m. kovą sudegė žydo alaus darykla, kurioje dirbo nemažai Antakalnio gyventojų. Tikėtina, kad tai buvo Egero darykla „Antokol“, apie kurią mažai žinoma.
Egero daryklos „Antokol“ alaus butelio etikete, Pavelo Vladimirovičiaus Jegorovo autorinis puslapis apie alų, aludarius ir alaus atributiką, šaltinis www.nubo.ru
Atėjus naujai valdžiai, aristokratai prarado savo privilegijas, o skaudžiausių padarinių sulaukta po XIX a. vykusių sukilimų, valdžiai konfiskuojant pasipriešinusių bajorų dvarus ir taikant įvairias represijas. Taigi dauguma dvarų, kartu ir alaus daryklų, sunyko dėl ekonominių ir politinių priežasčių, tačiau kelioms pavyko tapti stambiais gamybiniais pramoninės aludarystės centrais.
Viena iš tokių – Ignoto Parčevskio alaus darykla Raudondvaryje. 1778 ir 1796 m. inventoriuose minima, kad jau tuo metu dvare buvo daug ūkinių pastatų: veikė alaus ir spirito varyklos, buvo net plytinė ir malūnas. Dabartinėje vietoje stovinčio alaus gamyklos pastatai siejami su vieno iš Konstantino Parčevskio, dalyvavusio 1831 m. sukilime, įpėdinių – Aleksandro Parčevskio – veikla, jo dėka darykla nuo 1836 m. ėmė sparčiai plėstis. Jau XIX a. II p. ji tapo plačiai žinoma, nes 1871 m. išleistoje Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai….“ (lenk. Wilija i jej brzegi) autorius rašo, kad Parčevskio dvaras žinomas dėl milžiniškos daryklos, kuri aprūpina alumi visą Vilniaus miestą ir pusę Lietuvos.
I. Parčevskio daryklos alaus butelio etiketė, Pavelo Vladimirovičiaus Jegorovo autorinis puslapis apie alų, aludarius ir alaus atributiką, šaltinis www.nubo.ru
I. Parčevskio daryklos alaus butelio alaus etiketė, šaltinis www.polbeerlabels.pl
Igno Parčevskio namas, (per vidurį) Žygimanto g., Karolinos Koroliovos nuotr.
Net ir atsiradus pirmiesiems konkurentams Vilniaus mieste, Parčevskių giminės reikalai 1854 m. prie naujos bažnyčios Nemenčinėje Parčevskiai pastatė mūrinę šeimos koplyčią, o galiausiai XIX a. pab. įsigijo sklypą prestižinėje Vilniaus dalyje (Žygimantų g.) ir pastatė prabangų nuomojamą daugiabutį turtingiesiems, šiandien vadinamą Igno Parčevskio namu.
Pirmoji mechanizuota alaus darykla ir nenaudėlis Plevinskis
XIX a. pr. Vilnių pasiekė industrinė revoliucija – gamybos technologijų pokyčiai ir kapitalizmo plėtotos ekonominės veiklos idėjos. Miestas ėmė sparčiai keistis: XIX a. I p. jį pakeitė griovimai (1799 m. įsakyta išardyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, miesto gynybinę sieną), o antroje – neregėto masto statybos (iškilo daugiau nei 400 mūrinių namų, nutiestas geležinkelis). Pradėjo dygti ir pirmieji pramonės pastatai.
Simboline aludarystės industrializacijos data galima laikyti 1860 m., kai Lukiškėse pradėjo veikti pirmoji mechanizuota Abramono Karasiko alaus gamykla. Pirklys A. Karasikas atvyko į Vilnių 1857 m. ir po dvejų metų 1859 m., įsigijęs bajorų Plevinskių žemės sklypą Lukiškėse, nusprendė ten statyti alaus gamyklą ir gyvenamąjį namą. Gamyklą jis statė pagal Bavarijos alaus daryklų pavyzdį, tad jai įrengti pakvietė aludarį Jenišą iš Hamburgo, kuris nieko nelaukdamas kibo į darbus.
Prasidėjus darbams, tarp senojo ir naujojo sklypo savininkų kilo konfliktas, dėl kurio A. Karasikovui teko rašyti skundus pačiam Vilniaus generalgubernatoriui. Pasirodo, dvarininkas Plevinskis slapta lankydavosi statomoje gamykloje, ištisas dienas kalbino Jenišą ir kitus meistrus, siekdamas išgauti visas Karasiko paslaptis, vežėsi darbininkus pas save paviešėti, o galiausiai įkalbėjo visą komandą statyti alaus gamyklą jo valdose. Tačiau jau XIX a. 6 deš. Plevinskis pradėjo grimzti į skolas – jam teko ne tik atsisakyti alaus gamyklos sumanymo, bet ir parduoti Velniakampio dvarą, kuriame nuo XIX a. 3 deš. veikė jo įsteigta audinių ir balinimo įmonė.
Pasiturintiems miestiečiams pastebėjus, kad alaus gamyba – pelningas verslas, alaus daryklos XIX a. II p. pradėjo dygti it grybai po lietaus, jų skaičius, palyginti su XIX a. I p., išaugo daugiau negu dvigubai. Vis dėlto XX a. pr. mažesnes daryklas nurungė pelningesnės, o po Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje liko vos kelios.
Nauji gamyklos savininkai ir didžioji aludarių trijulė
Dėl nežinomų priežasčių 1866 m. kaip nauji gamyklos savininkai nurodomi Abelis Soloveičikas ir Iseras Beras Volfas, jie laikomi ir alaus daryklos steigėjais, kartais nurodant 1860 m. datą. 1869 m. gamyklą išsinuomojo Vilhelmas Šopenas, o 1892–1893 m. Europos daryklų adresų knygoje jis jau minimas kaip „Volfo ir Soloveičiko“ nuomojamos daryklos savininkas.
Kurier Wileński nr. 745, 1926 gruodis 24 d.
Tuo metu alaus darykla buvo itin moderni – 1877 m. joje veikė 62 įvairūs įrenginiai, 1878 m. įrengta pirmoji garo mašina, o prieš 1909 m. veikė 4 elektriniai varikliai ir to meto naujiena – Rudolfo Dieslo variklis. V. Šopeno įmonė sparčiai plėtėsi – 1890 m. čia dirbo apie 50, XX a. pr. – 250 darbuotojų, o išverdamo alaus kiekis nuo 300 tūkst. kibirų išaugo iki 800 tūkst. kibirų (kibiras – 12,3 l). Šopeno alus ne kartą laimėjo prizų pramonės parodose Sankt-Peterburge, Rostove, Paryžiuje ir Čikagoje. Siekiant skleisti žinią apie laimėjimus visuomenei, medaliai dažniausiai buvo vaizduojami alaus etiketėse.
V. Šopeno daryklos alaus butelio etiketė su daryklos ir medalių atvaizdais, šaltinis http://www.polbeerlabels.pl
V. Šopeno alaus daryklos butelio etiketė su medalių atvaizdais, Pavelo Vladimirovičiaus Jegorovo autorinis puslapis apie alų, aludarius ir alaus atributiką, šaltinis www.nubo.ru
1897 m. konkurento turtingo žydų pirklio Mordechajaus Ovsiejaus Epšteino, 1872 m. įsteigusio alaus daryklą dabartinėje Subačiaus g. ir perėmusio V. Šopeno daryklą, iniciatyva buvo įsteigta akcinė bendrovė „Szopen“. M. O. Epšteinas tapo didžiausiu bendrovės akcininku, o jo sūnus – daryklos „Szopen“ direktoriumi. Sujungus įmones daryklos pastatai Subačiaus g. buvo pritaikyti salyklo gamybai.
1870 m. į alaus rinką įžengė dar vienas verslininkas – Ilja Effenas Lipskis. Pagal jo projektą paupyje prie Perkasos (Kopanicos) kanalo iškilo trijų aukštų alaus darykla. 1880 m. šalia įsikūrusio M. Solco alaus darykla greitai perėjo į I. E. Lipskio rankas.
Dziennik Wilenski nr. 95, 1907 m. sausio 4 d.
I.E. Lipskis visais būdais siekė nurungti savo pagrindinį konkurentą – V. Šopeną. Pavyzdžiui, reklaminiuose leidiniuose, atvirukuose savo daryklas vaizdavo gerokai didesnes, negu jos buvo iš tiesų. Tikrą fabriko vaizdą galėjo pamatyti tik vietos gyventojai, tačiau „mažytis“ melas netrukdė eksportuoti alaus į užsienį, kur jo gamyba, kaip ir V. Šopeno, buvo žinoma ir pripažinta visuomenės.
I. E. Lipskio alaus darykla
Tiek V. Šopeno, tiek I. E. Lipskio daryklos aršiai konkuravo su I. Parčevskio verslu. Pastarasis didesnių nuostolių dėl naujų daryklų nepatyrė, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo dvaras kartu su alaus darykla buvo smarkiai apgriauti, o XX a. 4 deš. teko susidurti su didžiąja krize. XX a. Parčevskių gamykla jau nesugebėjo atkurti buvusios šlovės, bet stengėsi išlaikyti kokybę.
Galiausiai 1939 m., Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, I. Parčevskio ir kitos gamyklos buvo nacionalizuotos. Tačiau Lietuvoje alaus gaminimo tradicija niekada nenutrūko – tai patvirtina iki šiandien Vilniuje ir visoje Lietuvoje veikiančios alaus daryklos.
Straipsnį parengė Karolina Koroliova