Daugiausia kartų žiemą esu paslydusi Vasaros gatvėje. Bent šešis. Parkritusi prie ligoninės laiptų galvojau – tai va, iš kur tas posakis „gultis į ligoninę“. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras yra ant kalvos. Pirmą mano rezidentūros psichiatrijos ciklo dieną ant sunkių apledėjusių šakų šokinėjo voveraitės. Pūstauodegės buvo žvitrios – lyg būtų ne žiema Vasaroj, o pavasaris Saulėteky.
„Nemaniau, kad geografinės ribos tęsiasi, atrodė, kad ligoninė užima visą gatvę.“
Socialinė darbuotoja man papasakojo, kad tos voveraitės nealksta, dėl to ir nemiega. Apie kitus reikalus sužinojau iš dienos stacionaro pacientų. Lauke gyveno dvi katės. Bendromis pastangomis išsiaiškinom, kad juodai baltos katės vardas Depresija, o kitos – Manija. Kačių yra gal net ir daugiau, na, žinot, keletas murkiančių depresijų, su kuriomis visi nori susidraugauti. Pacientai džiaugiasi, kai pro langą mato jas įsilipusias į medį ar snaudžiančias saulės atokaitoje. Kiti kažkuo pavaišina, pilvą pakaso. Gal čia toks gydymas – susidraugauti su depresija – pirmiausia su kate, paskui su savimi.
„Tūlos“ pėdsakas
Dirbdama prisijaukinau kreivokos „Y“ formos dviem akligatviais pasibaigiančią gatvę. Pagrindinė Vasaros gatvėje registruota įstaiga yra Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, kurį miestiečiai žino kaip Vasaros ligoninę. Po šios įstaigos skėčiu yra daugiau skyrių: nuo dienos stacionaro iki Valgymo sutrikimų centro. Ieškant informacijos apie šią gatvę internetuose atrodo, kad tai viskas, kas čia egzistuoja. Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“ pasiskaičiau apie ligoninės atsiradimą: „Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, miškingame Sapiegos parke, stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. Iš pradžių čia gydyti tuberkulioze sergantys žmonės, o 1927 metais atidaryta psichiatrijos ligoninė. Lenkijos užimtame Vilniuje tarpukariu ligoninėje buvo nedaug vietų: iš pradžių 120, vėliau šis skaičius išaugo iki 230. Iš jų 50 lovų nervų ligoniams ir 50 lovų psichikos ligoniams buvo išnuomota Stepono Batoro universiteto Medicinos fakulteto Nervų ir proto ligų klinikos studentams mokyti.“
Ten, kur dabar gėrimų parduotuvė, anksčiau buvo Antakalnio gyventojams žinoma „Ryto“ parduotuvė, vaikai joje pirkdavo saldainius, sausainius. Vasaros gatvėje gyvenusi Julija (vardas jos prašymu pakeistas – aut. past.) pamena, kad parduotuvės antrame aukšte buvo Jurgio Kunčino romane „Tūla“ minėtas bufetas. Ji dažnai gatvėje sutikdavo žmones su pižamomis, o prie kasos buvo užrašas: „Su pižamomis neaptarnaujame.“
Julija gyveno Vasaros gatvėje apie dvidešimt metų, kol baigė mokyklą. Jai ši gatvė reprezentavo Vilniaus įvairovę – gyventojai buvo ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, lenkai, totoriai. Daugiausia tai matyti iš vaikų pokalbių – skirtingomis kalbomis šnekėdami, vieni kitus suprato.
„Tėvams patiko kaimas vidury miesto – kaimynai laikė vištas. Aš troškau didelio miesto šurmulio, žmonių. Mes, Vasaros gatvės vaikai, valkiodavomės po pievas, garažus (jie ir dabar stovi!), kalvas ir miškus.
Iš visų sezoninių gatvių Vasaros atrodė tamsiausia – Pavasario gatvė ant kalno, joje daugiau šviesos, pastatai kitokie, net Rudens gatvė ne tokia tamsi. O Vasaros gatvė lyg duobėj. Pasiilgus šviesos, gyvybės, judėjimo – kopi į kalną.
Gatvėje buvo prieškario namų bei kelios 90-ųjų prakutusių garsleivų penkių aukštų pilaitės. Daug statybų nebaigta, ilgai stovėjo namai vaiduokliai. Greta – maži namukai, lyg butukais suskirstyti, nes vieną dalinasi dvi šeimos. Mūsų namuko jau nebėra“, – pasakoja Julija.
Julijos tėvų namas buvo gatvės pradžioje, pro jį praeidavo kaimynai, sustodavo pasišnekėti. Kai atsirado mašinos, kalbos pritilo. Julija svarsto, kad gal tai nebuvo solidarios bendruomenės požymiai, bet visi visus pažinojo, galėjai pasiskolinti kopėčias ar pinigų.
Ilonos Rainytės-Stankevičienės prosenelis Vasaros gatvėje apsigyveno 1908-aisiais.
Vienos šeimos istorija
Praėjusi ligoninės pastatus, lipu į kalną. Aplink medžiai ir gyvenamieji namai. Vasaros gatvės bendruomenė glaudi, pastatus vadina ne namo numeriais, o žmonių pavardėmis. Ten sutikau Iloną Rainytę-Stankevičienę – jos šeimos istorija Vasaros gatvėje siekia daugiau nei šimtmetį.
Kiek laiko čia gyvenate jūs? Ir kiek gyvuoja jūsų šeimos istorija? – paklausiau Ilonos.
Vasaros gatvėje gyveno mano proseneliai. Čia įsikraustė, kai iš Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolyno proseneliui paskyrė žemės, apie 1908-uosius. Jau tada ši gatvė vadinosi „Letniaja“ (rus. Vasaros). Senelis ir mama gimė šioje gatvėje. Ir aš čia gimiau, bet po trijų mėnesių išsikraustėme. Prosenelių namai buvo vieni pirmųjų šioje gatvėje – didelis medinis namas ir trys pastatai ten, kur dabar garažai. Proseneliai buvo pasiturintys žmonės, juos išbuožino ir 1940-aisiais namą nacionalizavo – įkeltos septynios svetimos šeimos. Prosenelis vienam iš sūnų pastatė namelį šalia, ten gimė mano mama. Po Nepriklausomybės atkūrimo žemę atgavome, valstybė tuos žmones iškėlė, jie gavo butus. Mama dovanojo žemę man ir nusprendėme, kad čia statysime savo namus. Į Vasaros gatvę tęsti savo šeimos istorijos grįžau 2016 metais.
Prosenelių namą, deja, teko nugriauti, buvo išpuvęs, avarinės būklės. Kai jį griovė, sienose aptiko ir dokumentų, ir šautuvų. Mūsų visų istorijos persipynė tame name. Gaila, kad nebeliko prosenelio sodo. Naujai atsikėlę žmonės iškirto vaismedžius, krūmus – kaip norėjo, taip tvarkėsi. Senelis ir mama gyveno šalia, jiems buvo skaudu. Tiesa, nebuvo viskas tik blogai, su keletu kaimynų jie susidraugavo.
Kas jums yra Vasaros gatvė?
Tai – giminės lizdas, kuriame gyvena keturios šeimos. Mama pasakojo, kad čia laikė gyvulius – kiaules, karves, vištas, ožkytes. Dabar atrodo neįsivaizduojama, tiesa? Už kalno, Rudens gatvėje, gyveno kompozitoriaus Mikalojaus Noviko tėvai. Mūsų šeima vaikščiodavo per kalvas iš Vasaros į Rudens gatvę, netrūkdavo dainų ir šnekų.
Vasaros gatvėje prabėgo vaikystė – žaidimai, tunelių kasimai. Po žeme daug sprogmenų, visgi vyko karas. Vaikai rado sprogmenį, įmetė į šulinį, jis sprogo, vienas vaikas žuvo, o dar kiek sužeistų… Kai statėme namą 2016-aisiais, ir vėl kvietėme išminuotojus. Vaikystėje bijodavom psichiatrijos ligoninės. Kartais girdėdavom, kaip ligoniai šaukia, jie pabėgdavo, juos gaudydavo… Prozektoriume vykdavo skrodimai, matydavom, kai per karščius juos atlikdavo prie pravirų durų.
Grįžkime į dabartį – kokia Vasaros gatvė yra dabar?
Daug žalumos, stirnos ant kalno ganosi. Čia rojaus kampelis, maža kišenėlė, kurion įnėrus atsiduri visai kitame pasaulyje. Miestas gaudžia, žmonės lekia, mašinos košia Olandų gatve, o Vasaros gatvėj ramu kaip Dievo užanty.
Atsirado naujų gyventojų. Ko nors nauja, reikia įprasti. Kaip bendruomenė mes esame, bendraujame, sprendžiame problemas. Gatvė atsiremia į kalną. Jokių įstaigų nėra aplink, tik privatūs gyvenamieji namai. Toks lyg didelis daugkiemis yra ta mūsų Vasaros gatvė.
Pasiilgai šviesos Vasaryne – kopi į kalną. Dailininkė čia paslėpė tris voveraites.
Gatvė, kupina jausmų
„Mano Vasaros gatvės kasdienybėje buvo svarbūs ligoninės pacientai ir juos lankę artimieji.“ Du kartus vidutinio sunkumo depresiją dienos stacionare gydęsis Marijus pasidalino, kaip sunku ryte būdavo užvažiuoti dviračiu į kalną ir su kokiu palengvėjimu jis nuo kalno skriedavo namo. Keliaudamas į dienos stacionarą jautėsi lyg eidamas į bendraminčių klubą: „Dienos stacionaras buvo pačiame viršuje, Olimpe, išeidami mes leisdavomės į kasdienybę. Grupinės terapijos užsiėmimai kartais vykdavo lauke. Ramino pastatų masyvas, šlaitas, apaugęs brandžiais medžiais. Jaučiausi lyg miške.“
Jam niekada nedingtelėjo mintis, kad gatvė tęsiasi už ligoninės ribų. „Nemaniau, kad geografinės ribos tęsiasi, atrodė, kad ligoninė užima visą gatvę“, – susimąstė Marijus.
Pagavau save – kad ir kaip mylėjau studentišką ir jauną Vasaryną, ir man ši gatvė visada buvo tik dar viena darbo, mokslų vieta. Iki šiandienos nežinojau, kaip gatvė atrodo žemėlapyje. Galėjau pasakyti, kiek nuorūkų mačiau ant šaligatvio, o ne kokie žmonės toje gatvėje gyvena. Suėmė liūdesys – kiek aš dar nežinau? Eidama namo, užkalbinau fotografą Marių Morkevičių. Sakau – gal esi buvęs Vasaros gatvėje? Kur jis nebus buvęs:
„2000-ųjų pradžioje žalias smalsus pirmakursis užsukdavau į Vasaros gatvę dairydamasis mažų nuotykių, prisiskaitęs Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Gatvelė kilo aukštyn, debesų link, o pačioje viršūnėje stūkstojo apleista medinė troba su gerai išsilaikiusia terasa, tad užsikabarodavau ten. Iš viršaus buvo matyti visas kvartalas, iš pažiūros tykus ir žalias kaip miškas, bet gerai žinojau, kad Vasaros gatvė mane apgaudinėja. Išties ji kupina žmonių istorijų ir jausmų. Žinoma, gausiausiai jų išspjaudavo ligoninė. Lankydavau joje valgymo sutrikimų turinčią bičiulę, vesdavaus ją į tą terasą, atsikimšdavom po butelį limonado, ir jai pagerėdavo. Dabar ta troba virtusi prašmatniu namu, o ligoninė įsteigė atskirą skyrių turintiems bėdų su valgymu. Taigi reikalai gerėja, nors tos terasos kartais pasiilgstu.“
Straipsnio autorė – Gintarė Aukselė
Medilės Šiaulytytės iliustracijos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 22-ojo numerio.