Verkių gatvės premjera: kiekvienas turime savo kadrą
Paslaptinga Verkių gatvė savyje tarsi talpina atskirą pasaulį. Ne visiems ji nori atsiskleisti ir papasakoti savo istoriją. Nors daug metų dirbu kino pasaulyje, nesitikėjau, kad jį patirsiu ir čia. Net ir gatvės pavadinimo legenda yra kaip atskiras filmo scenarijus. Pasak jos, Lietuvos didysis kunigaikštis išgirdo kūdikio verksmą ir juo sekdamas medyje, erelio lizde, rado mažylį. Jį, čia paslėptą nesantuokinį krivių krivaičio sūnų, pavadino Lizdeika. Nuo to laiko ši vietovė pavadinta Verkiais. Kas žino, kiek daug liūdnų ar linksmų nutikimų čia yra įvykę. Tik po truputį, tyrinėjant gatvę, atsiskleidžia detalės. 
Viena ilgiausių miesto gatvių
Turbūt kiekvienas vilnietis yra bent kartą važiavęs ar ėjęs Verkių gatve, tačiau ją mato visai kitaip nei kaimynas. Kiekvienam, judant kažkuria atkarpa, ši gatvė vis kitokia: vienam – kelias tarp miškų, kitam – pramoninė gatvė. Net kalbėdama su draugais ir kitais pašnekovais pastebėjau, kad visi mini skirtingas gatvės dalis. Jei žmogus negyveno Žirmūnuose, nebūtinai žinos kitas šios gatvės dalis.
Ir ne veltui – Verkių gatvė patenka į ilgiausių Vilniaus gatvių penketuką. Kitos ilgiausios gatvės – Savanorių prospektas, Geležinio Vilko gatvė, Nemenčinės plentas ir Ukmergės gatvė – yra puikiai atpažįstamos ir judrios miesto arterijos. Turbūt net vidury nakties pakeltas vilnietis drąsiai pasakytų, kur jos yra. Verkių gatvė paslaptingesnė ir įvairiapusiškesnė. Visus devynis kilometrus užima viena kitai nenusileidžiančios savo svarba skirtingos atkarpos: nuo gyvenamųjų pastatų, aktyvios pramoninės dalies, piligriminio kelio iki architektūrinių objektų gamtos apsuptyje.
Pradžia – liūdniausia miesto vieta
Tarp miesto gyventojų sklando juokas, kad pati liūdniausia miesto vieta yra Verkių gatvė 1 – verkiu vienas. Ar tai tiesa? Galėtų pasakyti namo gyventojai, tačiau juokas toks, kad dauguma nežino, kur ši vieta yra. Visai netikėtai Verkių gatvė prasideda šalia Broniaus Laurinavičiaus skvero, kuris yra šalia Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžos. Šis nedidukas skveras tokioje judrioje vietoje kviečia stabtelėti. Tiesa, greičiausiai dėl to, kad laukiate autobuso, nes čia ne tik autobusų stotelė yra, bet ir patys autobusų vairuotojai sustoja per pertraukas. Įdomu, kad šis autobusų sustojimo motyvas pasikartoja ir vėliau. Pravažiavę Kareivių gatvę, už žiedo, pasukę link labai vaizdingos Verkių gatvės atkarpos, vedančios į Verkių dvarą, kairėje pusėje pamatysite autobusų parką.
Akimirkos žavesys lipant gražiausiais laiptais
Prieš vieną įsimintiniausių ir gražiausių Verkių gatvės atkarpų, už skvero, pamatysite laiptus, kuriuos iš abiejų pusių supa medžiai. O jais užlipus – gyvenamieji namai, vaikų darželis, mokykla. Kaip sako čia gyvenanti socialinių tinklų koordinatorė Gustė Laukaitytė, „Eidamas pasijauti atitrūkęs nuo miesto ir kelioms sekundėms atsiduri tarsi filme.“ Ne tik šie laiptai Gustę žavi, ji mini, kad pasukus link verslo centrų yra medžių alėja, gatvė, apsupta medžių, gražiai atspindi visus metų laikus ir sugrąžina į „čia ir dabar“ akimirką po visos dienos darbų.
Tuo metu knygų apžvalgų rašytoja Gina Denisenkienė dalinasi, kad gyventojai puoselėja gražius gėlynus aplink namus, o žiemą gėles laiko laiptinėse, taip saugodami jas nuo šalčio. Tokios detalės svarbios, nes tarp pramoninės dalies ir greitai statomų naujų daugiabučių dar galima rasti dalelę žalumos, gyventojai gana aktyviai ieško išeičių, kad nesumažėtų žalių erdvių.
Gatvės nuotaikos virsmas
Gyvenamoji gatvės dalis tęsiasi toliau, ją iš pradžių po truputį, o paskui vis aktyviau papildo arčiau Apkasų ir Ulonų gatvės įsikūrusios įmonės ir parduotuvės, kuriose rasite spaustuvės, siuvimo, autoserviso ar kitų paslaugų tiekėjų. Šios gatvės atkarpos pabaigoje tarsi pasikeičia ne tik gatvės nuotaika, bet ir dinamika: išsukus iš kiemų, ties P. Lukšio ir Ulonų gatvių sankryža, Verkių gatvė tampa didele ir judria gatve, pakeitusia iki tol tokią buvusią didžiulę Ulonų gatvę.
Ši gatvės atkarpa yra ypač pramoninė ir aktyvi, šalia esantis „Ogmios miestelis“ ir daug aplink įsikūrusių parduotuvių nesukuria jokių užuominų, kad važiuojant toliau atsivers labai gražus maršrutas, traukiantis ir turistus, ir miesto gyventojus. Tad nenustebkite žemėlapyje pamatę, kad prieš tapdama pagrindine ir judria gatve, ji vizualiai pavaizduota mažesnė.
Piligrimų ir dviračių keliu
Toliau važiuojant Verkių gatve po truputį mažėja pramoninių ir gyvenamųjų pastatų. Miesto kontūrai ima nykti ir pasitinka žaluma, kuri nebepaleidžia ir tik dar labiau skleidžiasi. Čia miesto gyventojas patenka į ilgą gatvės atkarpą, kuri tęsiasi Verkių regioniniame parke. Šalia teka Neries upė. Šią Verkių gatvės dalį ir regioninį parką pažinti galima ir iš piligriminės pusės. Dešinėje kelio pusėje yra trys Vilniaus Kalvarijų kryžiaus kelio stotys, įsikūrusios Alyvų kalnelyje. Per visą Verkių regioninį parką išsidėsčiusios net 35 Kryžiaus kelio stotys, tačiau šios trys (II, III ir IV), yra labiausiai nutolusios nuo visų kitų ir šalia kelio esančios stacijos, todėl nežinodami, kad tai dalis viso piligriminio kelio, galite nustebti. Pats Kryžiaus kelias buvo sukurtas XVII amžiuje, vėliau sunaikintas, o dabar atkurtas tapo svarbiu architektūriniu paminklu.
Įdomu tai, kad Kryžiaus kelias gali būti tik tose teritorijose, kur būtų galima atkurti tam tikrą panašumą į tikrą Jeruzalės reljefą, tad net ir trys nuošalesnės stotelės yra rytinėje Kryžiaus kelio dalyje, kaip ir Alyvų kalnas Jeruzalėje. Kiek paėję dešiniajame Neries krante pamatysite Vilniaus Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčios kontūrus, o vėliau ir barokinio stiliaus bažnyčią bei šalia esantį vienuolyną. Minima, kad Verkių kalno papėdėje XIX a. pab. stovėjo smuklė pavadinimu „Slomianka“ (liet. šiaudinė), kurioje apsilankydavo piligrimai. O smuklė taip pavadinta, manoma, dėl šiaudinio stogo.
Jei dar iki šiol Verkių gatvė nesudomino savo įvairiapusiškumu, kviečiu vaizdingiausią jos dalį pervažiuoti automobiliu – bent jau iš smalsumo. Palei Nerį pamatysite visai nemažai dviratininkų – vaizdingas maršrutas lyg pats kviečia būti atrandamas. Pati mėgstu važiuoti šia atkarpa nuo Žaliųjų ežerų link miesto, smagu pajusti vėją plaukuose, greitį, matyti tekančią Nerį, o už jos miesto daugiaaukščius. Kartu gera žinoti, kad tuoj už keleto minučių būsiu centre ir galėsiu po žygio dviračiu išgerti skanios kavos puodelį.
Neatrasti lobiai: vandens malūnai ir akvariuminė
Jei važiuosite mašina, būtinai užsukite į abu Verkių vandens malūnus. Arčiau gatvės esančiame malūne galima ne tik susipažinti su jo istorija, bet ir apsilankyti restorane. Dabartinis malūnas, kurį suprojektavo architektas Laurynas Gucevičius, buvo pastatytas XIX amžiaus antroje pusėje. Vėliau jo neaplenkė nelaimės – buvo nusiaubtas gaisro, apleistas, galiausiai 1999 metais rekonstruotas. Kiek toliau, pasukus nuo pagrindinio malūno, pamatysite ir antrąjį Verkių vandens malūną. Čia išlikusi vandens kėlimo stotis, senieji vandeniu sukamo rato likučiai.
Iš tiesų, jei nepatingėsite, kviečiu bent trumpam pasmalsauti ir aplankyti netoliese esantį Valstybinio mokslų tyrimų instituto Gamtos tyrimų padalinį, bent jau iš lauko apžiūrėti. Šiame centre dirbantis mokslininkas Justas Dainys, tyrinėjantis vandens telkinius, pasakoja, kad šią vietą su kolegomis vadina akvariumine. Pasirodo, seniau šiame pastate buvo didžiuliai akvariumai, kuriuose buvo laikomos žuvys, nuo to laiko kolegos ir tai žinantys vilniečiai kitaip šios vietos ir nevadina. Žuvų tyrimus atliekantis mokslininkas mini, kad seniau čia buvo iškasti tvenkinukai, kuriuose augindavo žuvis. Tiesa, jis pasakoja, kad čia lankytojai kartais užklysta ir netikėtai, vaikščiodami po Verkių regioninį parką ar lankydami netoli esantį Verkių dvarą, atranda, kad čia įsikūręs mokslinių tyrimų centras.
Pasijusti kaip kine – Vilniaus Versalis
Verkių dvaras traukia turistus ir miesto gyventojus tiek dėl to, kad įsikūręs gamtos apsuptyje, tiek dėl to, kad tai vienas įspūdingiausių klasicistinių architektūros pastatų. Dar viena įdomi detalė – čia filmuojami įvairūs serialai, filmai, ir turbūt ne be reikalo, nes dvaras vadinamas Vilniaus Versaliu. Jei žiūrėsite serialą „The Royal Mob“ apie karališkąją giminę arba netrukus ekranuose pasirodysiantį serialą apie V. A. Mocarto šeimą, pamatysite ir dvaro fragmentų. Tiesa, mano pačios pirmoji pažintis su dvaru buvo per draugės dukros krikštynas, apsilankius Verkių rūmų restorane. Dvaro aplinkoje bent akimirką galėjome pasijusti tikrais rūmų gyventojais.
Verkių gatvės pažintį galima tęsti ir toliau, ji dar ilgai vingiuoja palei Nerį, apglėbdama gyvenamuosiuos namus. Kalbindama pašnekovus pastebėjau, kad jie taip lengvai neatskleidžia savo ryšio su gatve, nes šios gatvės gyventojas ją patiria asmeniškai. Kažkam ji yra ramumos oazė po darbų, kitam atsiskleidžia per darbą ir rutiną, o dar kitas keliauja pažinti savęs pasukęs piligriminiu keliu. Galbūt ir jūs turite savo filmo kadrą, tik iki dabar nesusimąstėte, kad veiksmas – Verkių gatvėje?
Straipsnio autorė – Karolina Dačkutė
Medilės Šiaulytytės iliustracijos
Straipsnis yra iš žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius“ 28-ojo numerio.