Kokie yra Vilniaus baseinai ir jų istorijos? Koks yra plaukimo trenerio darbas? It vandens paviršiumi slystant per šias temas, tarsi grybšnis po grybšnio atsiveria skaidrus ir gilus pasakojimas apie vandenį, kuris yra stipri Vilniaus tapatybės dalis. Čia formavosi plaukimo tradicija.
Vilniaus baseinų istorijos. Nuotr. V. Ribokaitės
Kol miestiečiai sapnuoja
Plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas daugybę pasaulio baseinų matė iš vienos svarbiausių plaukimo sporto pozicijų – kaip Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris. Jis dalyvavo net keturiose olimpiadose – Pekine, Londone, Rio de Žaneire ir Tokijuje. Šiuo metu Ž. Ovsiukas dirba vaikų ir suaugusiųjų plaukimo treneriu Lazdynų baseine.
Kol dauguma miestiečių dar sapnuoja, plaukimo treneris jau būna ant kojų. Jis stovi prie baseino, pasiruošęs pradėti dieną ne nuo kavos, o nuo pirmo savo auklėtinių šuolio į vandenį. Ne visi treneriai yra ryto žmonės, bet pirmoji treniruotė dažnai prasideda šeštą valandą. „Kiekvieną rytą tenka priminti sau, kodėl tai darau, – ir atsakymas visada susijęs su vaikais, kurie pasitiks baseine“, – sako Žilvinas.
Vanduo dar šaltas, bet akys – dar šaltesnės. Paaugliai, vos pabudę, jau plaukia: mina vandenį, daro posūkius, lenktyniauja. Treneris tuo metu yra akys ir ausys. Žiūri, ar Marija nenuleidžia alkūnės grybšnio metu. Ar Dominykas plaukdamas krūtine išlaiko ritmą. Ar tėvų skyrybos neatsispindi Andriaus akyse. Čia svarbu ne tik fizinis darbas, bet ir emocinis fonas, kuris gali lemti, ar treniruotė bus sėkminga.
Paklaustas, kaip atsidūrė baseine ir kodėl visą gyvenimą dirba su vandeniu, plaukimo treneris sako, kad vanduo jį užaugino ir kasdien motyvuoja: „Tai erdvė, kurioje atradau save, tyla, kuri išgrynina mintis, judesys, kuris moko disciplinos, nuoseklumo ir pagarbos.“ Jo kelias į baseiną buvo natūralus: iš pradžių vaikiškas smalsumas ir noras judėti, vėliau – iššūkis, kurį metė kūnas, protas ir jo paties treneris. Dar vėliau – sąmoningas sprendimas ne tik plaukti, bet ir grąžinti šiai sporto šakai viską, ką ji davė – auginti naują plaukikų kartą.
Pasak Žilvino, vanduo moko būti partneriu – jis neleidžia versti, spausti, skubėti. Jis reikalauja pagarbos, pajautimo, nuoseklumo. Dirbti su vandeniu reiškia suprasti jo charakterį – ir tuo pačiu padėti žmogui atrasti savo stiprybes, lūžius ir augimo taškus būtent šioje terpėje: „Treniruoju, nes žinau, kiek daug plaukimas gali duoti. Ne tik rezultatus, medalius ar normatyvus. Plaukimas ugdo charakterį. Jis išmoko keltis anksčiau už kitus, kartoti judesį šimtus kartų, kai niekas nemato, išlaikyti ramybę prieš startą, kai kūnas pulsuoja nuo įtampos. Tai įgūdžiai, kurie lieka visam gyvenimui.“
Treneris iki šiol plaukia ir pats. Ne tik dėl formos ar sveikatos, bet pirmiausia dėl vidinės pusiausvyros: „Vandenyje viskas sustoja. Liekame tik mes ir ritmas: įkvėpimas, iškvėpimas, mostas. Viskas, ko reikia, kad išgirstum save.“
Plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas sako, kad vanduo jį užaugino ir kasdien motyvuoja. Nuotr. V. Ribokaitės
Vilniaus legendos
Vilniaus baseinai mena įdomias istorijas. Plaukimo treneris Žilvinas pasakoja, kad jis pažįsta beveik visus miesto baseinus: „Pats dalyvavau varžybose jau nugriautame „Žalgirio“ baseine, kuris tuo metu buvo savotiška Vilniaus plaukimo meka – čia augo plaukimo bendruomenė. Plaukiau, o paskui treniravau ir senajame, 1980 metais statytame, Lazdynų baseine (tuo metu – Vandens sporto rūmuose), ir tebedirbu naujajame, atidarytame 2023 metais.“
„Žalgirio“ baseine plaukikės karjerą pradėjo ir olimpietė Lina Kačiušytė. Baseinas, oficialiai atidarytas 1957 metais, tais laikais buvo vienintelis toks Lietuvoje: pirmasis „normalių“ matmenų (14 ir 25 metrų), gilus, su 3 ir 5 metrų bokšteliais šuoliams į vandenį. Vakarais vykdavo vandensvydžio treniruotės. Po kelerių metų pastatytas ir atviras lauko baseinas: „Jis buvo 50 metrų, su 8 takais. Kol nepraleisdavo vandens, treniruotės prieš svarbias varžybas vykdavo būtent jame. Žiemomis irgi veikė: vanduo buvo šiltas, drumzlinas, nes nebuvo vandens filtrų, o ore tvyrojo daug garų“, – prisiminimais dalijasi L. Kačiušytė. Plaukikai prisimena, kad kartais šiame baseine šokuodavo ir varlės.
Tačiau dar vienas baseinas Lietuvos plaukimo istorijoje turėjo išskirtinį, dabar kiek primirštą vaidmenį. Jis duris atvėrė 1970 metais Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar Žirmūnų gimnazijoje. Šios, tuo metu didžiausios Lietuvoje su 2000 mokinių, dirbančios dviem pamainomis, mokyklos baseine per fizinio lavinimo pamokas plaukė net trys ant olimpinės pakylos užlipę Lietuvos plaukikai vilniečiai: Arvydas Juozaitis, Lina Kačiušytė ir Robertas Žulpa.
Trumpai primenu: 1976 metais Arvydas Juozaitis pelnė bronzą Monrealio olimpinėse žaidynėse 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje. Tai itin svarbus laimėjimas Lietuvai, pirmasis toks, juo pradėta lietuvių brasistų tradicija. A. Juozaitis prisimena, kad „tada Lietuvai atstovavo mano pavardė, ją nešiau kaip vėliavą, o treningą su užrašu LIETUVA vilkėjau, nors už tai net baudų gavau“. Vėliau, 1980 metais, Maskvoje Lina Kačiušytė, plaukusi 200 metrų krūtine, iškovojo olimpinį aukso medalį. Tą pačią dieną dar vienas lietuvis vilnietis – Robertas Žulpa – triumfavo toje pačioje distancijoje vyrų grupėje.
Oho, modernas!
Kačiušytė prisimena: „Jau 7-osios vidurinės mokyklos trečiokams baseine vykdavo fizinio pamokos. Tais laikais mokykla su baseinu buvo oho koks modernas! Manau, didžiausias indėlis mūsų direktorės Aldonos Balsevičienės, be jos kovų turbūt nieko nebūtų. Panašu, kad dėl streso statant baseiną ir netekome savo direktorės – ji mirė 45-erių metų.“
Baseine sportininkai galėjo treniruotis prieš pamokas ir šlapia galva eiti į klases. Ir stadionas, ir sporto salė, ir valgykla – viskas vietoje. „Daug kas net perėjo mokytis į 7-ąją vidurinę mokyklą – net ir iš kitų miestų. Treniravosi čia ir Robertas Žulpa, nors gyveno ir mokėsi Lazdynuose – treneriai taip buvo susitarę“, – apie puikias sąlygas sportininkams pasakoja aukso medalio laimėtoja.
Vilniaus miesto moksleivių sveikatos centro baseinas Žirmūnų gimnazijoje 2022 m. Nuotr. K. Mačiūno
Šiuo metu Žirmūnų gimnazijos baseinas renovuojamas. Na, o aš, šio straipsnio autorė, ypač laukiu, kada jis vėl bus sklidinas it veidrodis blizgančio, chloru kvepiančio vandens. Mokyklos direktorė Aldona Balsevičienė buvo mano močiutė. Senelis Bronislovas Balsevičius tuo metu dirbo Vilniaus statybos remonto treste ir padėjo suderinti baseino statybos dokumentus. Čia mokėsi mano mama Laima ir tėtis Arvydas – tas pats plaukikas, kuris laimėjo bronzą Monrealyje.
Beje, anksčiau minėtame „Žalgirio“ baseine plaukė ir mano tėtis. Jį treniravo būsimas Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris, o man – diedukas Algimantas Jonas Juozaitis. Tai buvo retas, unikalus tėvo trenerio ir sūnaus plaukiko duetas. Žilvinas Ovsiukas, kurį kalbinu straipsnyje, sekė mano dieduko pėdomis.
O kur dabar Vilniuje galima apsilankyti baseine ir plaukti, o gal ir su treneriu mokytis ir tobulėti? Fabijoniškių, Lazdynų, „Hobiverse“ (buvęs Lietuvos vaikų ir jaunimo centras), ir kiti baseinai yra atviri visuomenei.
Daugiafunkcis Lazdynų sveikatinimo centras yra moderniausia sporto bazė Baltijos šalyse, turinti olimpinius standartus atitinkantį 50 metrų ilgio baseiną. Įdomu tai, kad, pasitelkus dirbtinį intelektą, Lazdynų baseinuose reaguojama, jeigu objektas ant dugno guli ilgiau negu 10 sekundžių. Taip pat abiejų baseinų dugnai gali būti pakeliami, norint pakeisti baseinų gylį.
Straipsnio autorė – Aldona Juozaitytė
Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 26-ojo numerio.