Vandens pokalbių stotelės
Dvi jaunos žuvys sutinka vyresnę. Ši linkteli ir sako: „Sveikos, kaip vanduo?“ Jaunosios žuvys nuplaukia tolyn. Po kurio laiko viena jų atsisuka į kitą ir klausia: „Kas, po galais, tas vanduo?“ Tai amerikiečių rašytojo Davido Fosterio Wallace’o garsioji parabolė, primenanti, kad akivaizdžiausi dalykai dažnai praslysta pro akis ir lieka neaptarti. Paradoksalu, bet tai, kad vanduo yra, pastebėtume tik tuomet, kai jis dingtų.
Tarp miškų ir ežerų įsikūrusi Antavilių vandens stotis – didžiausia Lietuvoje. Ji aprūpina miestą vandeniu iš 88 gręžinių.
Išskirtinė sostinė
Gali būti, kad Lietuvoje apie vandenį daug nekalbame, nes jo turime labai daug – dėl to mus kartais pavadina vandens Kuveitu. Esame viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios gyventojams apie 90 proc. centralizuoto geriamojo vandens tiekiama iš giluminių gręžinių. Jais pasiekiami tokie gausūs vandens ištekliai, kad per metus galėtume išgauti iki 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Maždaug tiek, kiek kasdien troškulį numalšintų 1,85 mlrd. žmonių, jei kiekvienas per dieną išgertų gydytojų rekomenduojamus du litrus vandens.
Vilniečiai gali mėgautis išskirtiniu vandeniu – tik viena kita ES sostinė, pavyzdžiui, Kopenhaga, taip pat geria vien iš kelių dešimčių metrų gylyje esančių klodų tiekiamą vandenį. Kitų sostinių gyventojams iš čiaupo bėga išvalytų upių ar ežerų vanduo, kartais sumaišytas su požeminiu vandeniu. Vandens someljė Urtė Mikelevičiūtė daug keliauja ir svečioje šalyje visuomet paragauja vandens iš čiaupo.
„Vanduo mano aistra. Būna, jog nusiperku viską, ką randu rinkoje, ir tada ragauju. Kai ką net parsiskaidrinu. Bet man vis tiek skaniausias lietuviškas natūralus mineralinis vanduo. Realiai mes turim aukso klodus! Lietuvoje galime džiaugtis vandeniu! Keliaudama atkreipiau dėmesį, kad vandeniu iš čiaupo didžiuojamasi Kopenhagoje, taip pat Niujorke. O Vokietijoje, Italijoje, atvirkščiai, labai stipri natūralaus mineralinio vandens kultūra“, – sako ji. Nors ir džiaugiasi savo krašto vandeniu, pati labiau domisi ir pirmenybę skiria natūraliam mineraliniam.
Ar skiriasi vandens skonis Vilniaus rajonuose?
Kai atsukus čiaupą iš jo bėga skaidrus, bespalvis vanduo, o ragaujant nesijaučia nei kvapo, nei intensyvaus skonio, vadinasi, geriamasis vanduo yra tyras ir saugus vartoti. Toks vanduo tinka visiems, nepriklausomai nuo asmeninių įpročių ar skonio. Skirtingose Vilniaus vandenvietėse gali būti išgaunamas vanduo, turintis skirtingą mineralų, druskų kiekį, taip pat nevienodo rūgštingumo. Ar dėl to Vilniaus rajonuose skiriasi vandens skonis?
„Labai jautrūs žmonės gali pajausti vandens skonio skirtumus, bet dauguma labiau vertina, ar vanduo jiems skanus, ar neskanus. Ir tai yra teisinga. Vanduo teka pro vamzdžius, kurie irgi gali lemti skonį. Vilniuje dominuoja daugiau kalcio turintis vanduo, yra magnio bei natrio, bet mažai“, – pasakoja U. Mikelevičiūtė. Ji rekomenduoja susirasti internete informaciją apie savo vandenvietės tyrimus – sužinosite, kiek ir kokių medžiagų vandenyje yra. Nors ryškiausiai mineralų skonis atsiskleidžia natūraliame, neapdorotame mineraliniame vandenyje, vandens someljė sako, kad net ir vanduo iš čiaupo gali turėti savo skonį.
Kai vandenyje daug natrio, jis būna sūrus. Kalcio turintis vanduo įgauna kreidiškumo poskonį, jis tarsi džiovina gerklę – U. Mikelevičiūtė tokį vandenį vadina šampanišku. Saldžiai kartus vanduo reiškia, kad jame gausu magnio. Anot vandens someljė, ragaujant vandenį reikia išgerti kelis didelius gurkšnius ir palaukti apie minutę – tada ateina tikrasis pajautimas, koks jo skonis.
Prieš iškeliaudamas į gyventojų namus, vanduo natūraliai pagerinamas, iš jo pašalinama geležis ir manganas.
Nepastebimi vandens ženklai
Pašokęs iš miegų Karoliniškių gyventojas į stiklinę pila iš Bukčių vandenvietės atitekėjusį vandenį. Vandens kelias vamzdynais iki šio rajono siekia vos keliolika kilometrų. Vilniuje yra daugiau nei 20 vandenviečių ir vandens stočių, todėl lašo kelionės trukmė skiriasi ir priklausomai nuo atstumo gali trukti parą ar dvi. Tarkim, iš Nemenčinėje slypinčių vandenviečių į Riešėje esančius namus vanduo keliauja apie 40 kilometrų.
Miesto vandens infrastruktūrą audžia daugiau nei 1,5 tūkst. kilometrų vamzdynas po žeme, todėl paviršiuje esantys istoriniai ir dabarties vandens ženklai tampa arba maloniai netikėti, arba būna gerai užsislėpę.
Senojo centralizuoto vandentiekio pėdsakai pirmiausia veda prie Vingrių šaltinių. Lankytojams atverta Liepkalnio požeminė vandens saugykla traukia ypatinga akustika ir smagiomis pramogomis. Kiek rečiau minimas Sapiegų vandentiekio bokštas, stūksantis rezidencijos teritorijoje. O štai prisiglaudusi prie Bernardinų sodo iki šiol veikia šimtametė Sereikiškių vandenvietė, aprūpinanti geriamuoju vandeniu dalį Senamiesčio.
Tarp per pastaruosius keletą metų išdygusių vandens ženklų – beveik pusšimtis lauko gertuvių, išsibarsčiusių po parkus, aikštes ir sporto erdves. Šių gertuvių žalia spalva paverčia jas tarsi miesto dalelėmis. Ar jos galėtų tapti naujomis trumpų pokalbių stotelėmis? Pasakojama, kad anksčiau šią funkciją atlikdavo vandens kolonėlės, prie kurių miestiečiai, susirinkę su kibirais, aptardavo dienos aktualijas ir kaimynų reikalus.
Nežinantis nepastebėtų ir didžiausios Lietuvoje vandens stoties Antaviliuose. Įsiterpusi tarp miškų ir ežerų, šalia užmiesčio ramybe dvelkiančios gyvenvietės, kurioje tylą sudrumsčia tik dangų baltomis juostomis raižantys lėktuvai, ši stotis priima vandenį iš 88 apylinkės gręžinių.
Kaip pasakoja jos vadovas, „Vilniaus vandenų“ inžinierius Vincas Šližys, stotis vandeniu aprūpina apie 60 proc. vilniečių. V. Šližys vardija, kad didžiuliame plote, kur į akis krenta tik keli pastatai ir žalias gūbrys su saulės elektrinėmis ant stogo, yra visa reikalinga infrastruktūra: rezervuaras, vandens gerinimo įrenginiai, siurblinės.
„Man pradėjus dirbti prieš keliolika metų per parą paruošdavome apie 42 tūkst. kubinių metrų vandens, o dabar dienos vidurkis siekia 52 tūkst. Miestas plečiasi, todėl auga vandens suvartojimas“, – skaičiuoja V. Šližys. Duomenys rodo, kad iš viso per parą vilniečiai vidutiniškai suvartoja apie 99 tūkst. kubinių metrų vandens, o kai karšta, šis kiekis išauga dešimtadaliu.
Antanavilių vandentiekio stotyje vyksta ekskursijos mokiniams ir suaugusiems.
Tylusis vandens ratas
Šližys primena, kad požeminis vanduo yra tas, kuris glūdi bent po vienu priemolio sluoksniu. Šis sluoksnis veikia kaip barjeras. „Virš priemolio sluoksnio esantis vanduo yra paviršinis, gruntinis, toks kaip šulinyje“, – sako V. Šližys.
Giluminių gręžinių (tokio gręžinio pavyzdys rodomas ir į Antavilius užsukančioms ekskursijoms) gylis gali siekti nuo 40 iki net 245 metrų. Ir žiemą, ir vasarą ten tvyro vos 6–8 laipsniai šilumos. Tai reiškia, kad vanduo yra puikiai apsaugotas nuo užterštumo ir nepageidaujamų gyvų organizmų.
Vos ištraukus požeminį vandenį į paviršių, jis patenka į vandens gerinimo įrenginius, kur yra prisotinamas deguonies. Lietuvoje požeminis vanduo natūraliai turi geležies, nes jis teka per žemės sluoksnius, kuriuose gausu šio elemento. Dažnam geležies rūdos skonio, žemės kvapo vanduo yra nepriimtinas, beje, tokios formos geležies žmogaus organizmas neįsisavina. Prieš kelis dešimtmečius, kai dar nebuvo vandens gerinimo įrenginių, žalias vanduo visiems buvo įprastas.
„Vandeniui sąveikaujant su deguonimi, geležis oksiduojasi ir, kaip mes sakome, įgauna kūną. Tuomet vanduo perleidžiamas per kvarciniu smėliu užpildytus filtrus, kurie sulaiko manganą ir geležį. Šis procesas yra visiškai natūralus. Šiais laikais pašaliname praktiškai visą geležį ir manganą, o kitos žmogaus organizmui naudingos medžiagos lieka. Geriamąjį vandenį mes ne valome, o pageriname“, – sako V. Šližys.
Tačiau tiekti vandenį – tik pusė darbo. Kita svarbi dalis – užtikrinti, kad požeminis vanduo būtų apsaugotas nuo žmogaus veiklos pėdsakų. Netinkamas atliekų tvarkymas, chemikalų naudojimas ar nesąmoningas vandens švaistymas gali turėti rimtų pasekmių vienam svarbiausių šalies turtų. Bet šią temą pratęsime kitame pokalbyje prie stiklinės vandens iš čiaupo.
Straipsnio autorė – Gabrielė Klusienė
Irmanto Gelūno nuotraukos
Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 26-ojo numerio