Kaip galima atkurti nemalonius miesto kvapus? Dargi prikelti juos iš praeities ir išvengti spekuliacijų? Juk nepakanka parašyti, kad netolimoje praeityje (prieš 150 metų) oras Vilniuje buvo kitoks, kad vietomis dvokė, o dvokulys buvo nepakenčiamas. Nemalonių kvapų topografiją atkūriau skaitydama Vilniaus sanitarijos komisijos aktus.
Pneumatinių pompų pavyzdžiai, XIX a. pab. Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Aelitos Ambrulevičiūtės nuotr.
Todėl siūlau aplenkti Didžiojoje gatvėje veikusią Fiorentinių parfumerijos parduotuvę, iš kurios sklido gėlių aromatai. Nederėtų artintis prie Štralio ar Antano Tiškevičiaus cukrainių, uosti cinamono, cedros, skrudinto arachiso kvapų. Venkime Henriko Amsterdamo „degintos“, dabar sakytume skrudintos, kavos parduotuvės Tiškevičių rūmuose Trakų g. 1. Geriau užsukime į rūmų kiemą.
Epizodas Nr. 1. Kačerga
Palei ilgą Tiškevičių rūmų pastatą bėgo Vingrių upelis, XIX amžiuje kažkodėl gavęs Kačergos vardą. Tekėjo jis link Neries – Pylimo, Trakų, Klaipėdos Liejyklos, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėmis pro garbingų ponų valdas. Daugeliui namų upelis atstojo nuotekų kanalą iki 1893 metų, kai buvo uždengtas mūriniais skliautais ir paslėptas po žeme: „[…] šie latakai yra it kloakos, kuriomis išmatos vos ne vos juda, o užstrigusios užsistovi ir pūva (jau nekalbant apie aibę kitų šalutinių poveikių), sunkiasi į gruntą, teršia vandenį ir orą“. Tuo metu mieste buvo dar septyni požeminiai kanalai. Nueikime prie vieno iš jų, į vadinamąjį žydų kvartalą.
Epizodas Nr. 2. Viešasis tualetas
Aplenkę šokolado fabriko „Viktorija“ parduotuvę su šokolado, zefyrų ir karamelės kvapais, nesidairykime į pretzelių ir arbatos krautuvėles Vokiečių gatvėje – nerkime į žydų kvartalo gilumą. Pateksime į kiemą prie bendruomenės lėšomis išlaikomo viešojo tualeto. Bendruomenės vyresnieji asenizatorius kvietėsi reguliariai, tačiau apsisaugoti nuo nemalonių kvapų buvo neįmanoma. Miesto sanitarijos komisija rašė, kad tualete kasdien apsilankydavo apie 3000 žmonių.
Epizodas Nr. 3. Rūmų kanalas
Nuo Vokiečių gatvės kanalas vidiniais kiemais ėjo link Universiteto gatvės ir toliau pro generalgubernatorių rūmus link Neries. Vamzdžiai buvo mediniai, dažnai supūdavo. Apie kanalo būklę leidžia spręsti 1882 metų dūmos susirinkimo protokolas: „[…] atkarpoje tarp pagrindinių rūmų vartų ir Skapo gatvės lietaus metu per supuvusių vamzdžių sieneles nešvarumai požeminiais fontanais išsiveržia ir užpila aplinkinius kiemus“. O netoliese buvo ir dešrininko Menkės namas.
Epizodas Nr. 4. Menkės cechas
Menkę apskundė kaimynai, neva name įrengta kiaulių skerdykla ir „sklinda toks slogus tvaikas, kad dažną einantį pro namą galėjo supykinti“. Skundas, įteiktas miesto prezidentui, nepasitvirtino. Apžiūrą atlikęs pristavas skerdyklos nerado. Name veikė dešrų gamybos cechas, kuriame gamintos dešros ir rūkyti kumpiai iš jau apdorotos skerdienos. Pristavo nuomone, kvapus galėjo skleisti kiemo tualetas.
Kačergą 2007 metais užfiksavo speleologas, žurnalistas Vidmantas Balkūnas. Viršuje, sako jis, greičiausiai bus Vokiečių gatvė. V. Balkūno nuotr.
Epizodas Nr. 5. Asenizatorių trasa
Kol buvo pradėtos naudoti pneumatinės pompos, asenizatoriai valė išvietes „apsiginklavę“ kibiru ir samčiu, o jų turinį išveždavo statinėse. Suprantama, dažnas šliūksnis likdavo ant grindinio, o tausodami arklius dar ir tyčia dalį turinio išlaistydavo: „[…] vežamos statinės skleidė tokį koktų dvoką, kad jautresni subjektai apalpdavo […], išvydę gurguolę praeiviai slėpdavosi pirmose pasitaikiusiose tarpuvartėse“. Miestiečiai reikalavo, kad gurguolė dėl skleidžiamo dvoko būtų lydima žmonių su fakelais ir trimitu, kad vaikštinėjantys gyventojai turėtų laiko pasislėpti. Į tai asenizacijos gurguolės viršininkas atsakęs, kad „publikai nėra reikalo kišti nosių ne į savo reikalus“. Viena iš asenizatorių trasų ėjo Naugarduko gatve. Ji ne kartą buvo minima sanitarijos gydytojų ataskaitose. Negana to, gatvės pabaigoje buvo ir šunų gaudykla.
Epizodas Nr. 6. Šunų gaudykla
Gaudyklos darbo specifiką, sykiu ir kvapus, padeda atkurti sanitarijos komisijos apžiūros protokolas: „[…] kiemo viduje matyti ypač smirdinti tamsiai rudos spalvos pelkė, žadanti išsilieti kitapus tvoros. Kieme įkasti du katilai, kuriuose verdami šunų kaulai ir lajus. Kieme ir aplink laukuose rasta 12 nugaišusių arklių lavonų. Dalis buvo su oda, kitų oda buvo nudirta. Gaišena paliekama kieme, kad kiaulės nuėstų minkštus audinius iki griaučių. Viduriai čia pat pūva. Visoje gaudykloje kalkių nerasta, jau nekalbant apie tai, kad užteršta dirva būtų nukenksminama jų tirpalu. Specialios vietos šunų gaišenoms užkasti nėra. Visa tai kelia neįtikėtinai stiprią, neišpasakytą ir su niekuo nepalyginamą smarvę, juntamą iš gana toli. Neįpratusį žmogų gali net supykinti. Mūsų nuomone, šioje įstaigoje būtina neatidėliotina dezinfekcija.“ Panašūs kvapai sklido ir iš odos apdirbimo fabrikų.
Epizodas Nr. 7. Odos apdirbimo fabrikai
Fabrikus tikrinęs inspektorius rašė, kad šios įmonės sanitariniu požiūriu daro didžiausią žalą miestui: „[…] apdirbimo metu oda skleidžia stiprią smarvę, o tiesiai į Nerį nuleidžiamas atidirbtas vanduo stipriai teršia upę. […] fabrikų patalpos ankštos, purvinos ir tamsios, o oras toks slogus, kad neįpratęs žmogus patalpoje netvertų ir kelių minučių; grioviai panaudotam vandui išleisti skleidžia dvoklą.“ Į tokius kvapus XIX amžiaus pabaigoje buvo panardintos Lukiškės. Tuo metu Vilniuje dėl antisanitarinių sąlygų uždarytos ir smulkios skerdyklos. Paliktos keturios didelės Lukiškėse, Antakalnyje, Naujamiestyje ir Šnipiškėse.
Epizodas Nr. 8. Skerdyklos
Šnipiškių skerdykla buvo netoli Ukmergės ir Žvėryno gatvių, vietoje, „kurioje priešais Feigelsono namą prasidedąs į Viliją įtekantis Ukmergės gatvės vandeniui surinkti 800 metrų kanalas“. Kanalas naudotas ir skerdyklos nuotekoms pašalinti: „Surinkęs visus gatvės nešvarumus, kanalas formuoja apie 60 m2 dvokiančią balą, iš kurios nešvarumai teka į skerdyklos teritoriją, susimaišo su skerdyklos atliekomis, ir gilus, dvokus upelis neša šią bjaurastį į Nerį.“
Šiuo epizodu ir baigiame pažintį su nemaloniais Vilniaus kvapais, kurių nūdienos mieste nepajusime.
Straipsnio autorė – Aelita Ambrulevičiūtė
Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 25-ojo numerio.