Ungurių miestas

Vasaros vakaras po darbų. Degalinėje apsirūpinę kava, lekiame pro Panerių dvarą link pamėgto Neries  vingio. Kaupiasi audra. Pirmieji žaibai sublyksi vos užmetus meškeres. Temsta, į skėtį virš žvejybinių kėdučių vis aršiau kala lašai. Murmančioje upėje kažkas švysteli – ungurys! Audrai aprimus, stovyklavietėje įsižiebia laužas, kiti žvejai ateina pasilabinti. Čia atvažiuoja ir mokslininkas Justas Dainys, dirbantis Gamtos tyrimų centro Žuvų ekologijos laboratorijoje. Paryčiais jis veža pagautus ungurius į laboratoriją, įdeda jiems siųstuvus, tikėdamasis, kad gudrieji gyviai atskleis savo kelionės paslaptis.

Vasara – metas rinkti mėginius tyrimams Balsio ežere, kurį mėgsta unguriai.

J. Dainys – ir ichtiologas, ir povandeninio Vilniaus fotografas. Tokių nuotraukų pirmiausia prireikė moksliniams pranešimams, o vėliau vandens būtybių ir augalų atvaizdai susikaupė tinklaraštyje „Water Life“. Baltijos šalyse lietuvis tikriausiai vienintelis visais sezonais profesionaliai fotografuojantis žuvis. Vasarą panėręs į savo mėgstamą skaidrų ir gilų Balsio ežerą, kuriame knibžda ungurių, pasijunta tarsi šviesomis mirgančioje diskotekoje.

Kaip atrodo mokslininko, tyrinėjančio vandens telkinius, darbo diena vasarą?

Moksle dažniausiai diena nesibaigia penktą vakaro. Čia būna tokių klausimų, kad ir užmigti naktį negaliu. Vasara yra mėginių tyrimams rinkimo metas. Aš dirbu su unguriais, rašiau disertaciją apie juos. Sugaudau žuvis paryčiais, tada vežuosi į laboratoriją, paimu mėginius, vėliau juos analizuoju.

Tas žuvis reikia dar ir pagauti meškere? 

Ne, dažniausiai ne meškere, moksliniai tyrimai turi savo metodiką. Naudojame reguliuojamą mokslinį elektrožūklės aparatą, kuris nepadaro žalos, tik sutraukia žuvims raumenis. Žuvininkystės tarnyba rudenį tokiu pat gaudo atplaukusias neršti lašišas, paima iš jų ikrus, lašišas paleidžia atgal. 

Teko matyti, kaip tokį procesą stebi Pavilnių parke įsikūrusio darželio vaikai. Tikriausiai ten dirbote ir jūs?

Šalia to darželio yra paskutinė Vilnelės stotis, kur mes paprastai baigiame darbus. Žuvininkystės tarnyba gaudo lašišas veisimui, o mes su ekotoksikologais imame jų kraujo mėginius, tiriame taršos poveikį. Lašišoms įdedame radijo žymeklius – tokie patys čipai dedami katėms ir šunims. Jie neperduoda duomenų gyvai, bet pagavęs žuvį antrą kartą, nuskenavęs kodą, matai, ar tai ta pati žuvis. Pernai pažymėjome apie 50 lašišų ir šiemet vėl pagavome 4 iš jų. Čia yra daug lašišų – paprastai grįžtančiųjų pagauname vos kelis procentus. Toks geras jausmas, kai pažymi lašišą, kitais metais vėl pagauni, matai, kad jai viskas gerai, paaugusi. 

Tyrėme ir ungurius, kurie plaukia pro Vilnių.

J. Dainys skatina pažinti povandeninį miestą.

Labai įdomu! Kartais stebiu, kaip žvejojami unguriai. Tos vasaros naktys prie upės šviečiant jonvabaliams… Daug kas nežino, kad net ir paties Vilniaus telkiniuose yra ungurių.

Povandeninis pasaulis yra nepažintas ir nematomas. Tam, kad jį pamatytum, reikia arba nardyti, arba žvejoti, bet žvejodamas pagauni penkias, septynias – na, dešimt rūšių. Lietuvoje žuvų yra 130 rūšių, jau nekalbant apie kitus vandens gyvūnus, augalus. Iš dalies dėl to ir pradėjau fotografuoti. Lietuva šaltoka šalis nardyti, šviesos irgi ne per daug, bet žuvų yra labai spalvotų, labai įdomių.

O šnekant apie ungurius, prieš šimtą metų tai buvo tipiška Lietuvos žuvis, tada, prieš 60–70 metų, kažkas nutiko ir jų populiacija sumažėjo 99 procentais. Dabar, jeigu telkinių dirbtinai neįžuvintume, ungurių būtų lygiai nulis. Balsio ežeras įžuvintas, tai mano viena mėgstamiausių tyrimų vietų: vanduo skaidrus, patogu dirbti. O tūkstančiai Žeimenos ežeryno baseino ungurių, kurie nusprendžia, kad jau laikas migruoti link Sargasų jūros neršti, praplaukia pro Vilnių. Ar Vilnių galima vadinti ungurių miestu, nežinau, bet jų čia nemažai.

Lašišų miestu pavadinti tikrai galėtume!

Vilnius yra viena iš kelių Europos sostinių, kur net mieste galima pamatyti lašišą, šlakį, ir tuo tikrai turėtume labai didžiuotis. Rudenį lašišos atplaukia į Vilnelę, žemiau Belmonto užtvankos, vienoje vietoje gali pamatyti neršiant dešimt žuvų, o jų ilgis metras ir daugiau – na, įspūdinga! 

O kalbant apie ungurius, kaip jūs jų ieškote? Jie gi tokie paslaptingi, judrūs ir gudrūs.

Mūsų vykdomi tyrimai apima ir fundamentalius klausimus, pavyzdžiui, kodėl unguriai plaukia neršti rudenį. Neseniai pasistačiau gaudyklių upėje Vilniuje ir už Vilniaus. Pagautus ungurius parsivežu gyvus į laboratoriją, padarau anesteziją, prapjovęs pilvo sieną, į pilvo ertmę įstatau plastikinį siųstuvą, užsiuvu. Tada upėje išsidėlioju imtuvų stoteles ir matau, koks ungurys, kada, kokiu greičiu praplaukė. Neseniai analizavau duomenis: dešimt ungurių iš 25 užfiksuoti išplaukiantys į Šiaurės jūrą. Tai vėl fainas rezultatas, nes visada galvoju, ar gerai operaciją padariau, ar nieko žuviai neatsitiko – bet va vieną Vokietijoje žvejai pagavo, chebra parašė, kad labai gerai išoperuota, nesimato net rando.

Nors paprastai, jeigu su unguriu kažkas gali nepasisekti, tai nepasiseks du kartus – nėra kitaip buvę.

Keliaudami Neries regioninio parko kilpomis vasarą, galite pamatyti, kaip žvejojami unguriai. J. Dainio („Water Life“) nuotr.

Teisingai rašoma Patrik Svensson knygoje „Apie ungurius ir žmones“, kad ungurys nenori apie save papasakoti?

Taip, labai gera knyga, moksliniai faktai surašyti paprasta kalba. Aš esu vienoje iš tarptautinių grupių, dirbančių su europinių ungurių veisimu, bandome sujungti žinias ir kažkaip pagimdyti tą ungurį. Po ilgo laiko buvo apvaisinti ikrai, išsirito lervutės – jos pagyvena daugiausia kelis šimtus dienų. Atrodo, žmonės į Mėnulį nuskrido, o čia žuvies negali išveisti! Niekas pasaulyje nėra matęs neršiančio ungurio.

Vilnius galėtų turėti savo akvariumą. Žalieji ežerai skaidrūs, juose galėtų plaukioti valtys stikliniais dugnais, žmonės stebėtų žuvis, vandens augalus – beje, tie maudantis kojas puolantys ilgastiebiai augalai sukuria buveines, būtinas visiems vandens gyvūnams.

Kaip atrodo nėrimas vasarą? Kokia šviesa, garsai? Kaip pamatyti tą žuvį sraunumose?

Jeigu reikėtų rinktis upę arba ežerą, visada rinkčiausi upę, nes ten srovė, dinamika, veiksmas. Neris labai įdomi upė, bet neskaidri. Užtat Vilnelė skaidri, bet yra duobių, jau reikia daugiau patirties.

Dažniausiai neriu dieną, kad vandenyje būtų daug šviesos. Ežere labai ramu, girdisi tik spragsėjimai, tekšėjimai ir kylantys vandens burbulai. Nardant reikia susikaupti. Pasaulis visiškai kitas. Jeigu raibuliuoja vanduo, kai šviesos spinduliai blyksi, tai atrodo kaip diskoteka. Bet jeigu giliau nusileidi – tie augalų stiebai, kylantys į viršų, kaip miškas. 

Unguriai mėgsta sėdėti įsirausę dugne, būna, staiga pamato mane ir šauna tolyn, tik dumblo debesėlis lieka. O lydekas štai kartais galiu net bakstelėti pirštu. Dieną jos neaktyvios. 

Mane nustebino jūsų pasakojimas, kad nelengva rasti žuvų fotografijų, tinkamų mokslininkams.

Mūsų laboratorijos vadovas pusiau juokais, pusiau rimtai sakydavo: laboratorija pilna fotografų, bet nė vienos žuvies nuotraukos nėra. Būdavo, rengiu konferencijai pranešimą, nuotraukose, kurias randu, arba negyvos žuvys, arba žvejų mėgėjų rankose. Gamtos fotografija buvo man artima, pabandžiau fotografuoti ir žuvis, paskui liko praktiškai vien tik žuvų fotografija. 

Kokios žuvys Vilniaus telkiniams neįprasčiausios? Štai Neryje gyvena ūsorių.

Vilnelei būdingos saugomos rūšys – upėtakis, kiršlys, paprastasis kūjagalvis. Balsio ežeras gilus, šaltas, jame – įžuvinta seliavų (nuo ledynmečio užsilikusi rūšis). Prie Verkių dvaro yra ežeriukas, šalia kurio žmonės mėgsta pasivaikščioti. Ten gyvena vijūnai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Vilnius ir įdomus tuo, kad vandens telkiniuose gali rasti visko – nuo retų rūšių iki invazinių gyvūnų, pavyzdžiui, iš akvariumo paleistų gupijų. 

Galbūt povandeninio pasaulio pažinimas keičia ir mūsų požiūrį į kraštovaizdį?

Taip, nes vien urbanistinis požiūris agresyviai paveikia aplinką. Pavyzdžiui, įsirengdami laivakelį Neryje, rizikuojame, kad nebeliks nei lašišų, nei šlakių ar salačių. Tai gal geriau praplaukti baidare, džiaugtis unikalia upe Europoje? Vasarą nuo Verkių link Nemenčinės plaukiu po sraunumas pasidairyti, kurklių bendrijos baltus žiedelius išskleidžia – tobulas vaizdas. Tiesa, pati Neris įbetonuotomis krantinėmis sukuria savotišką barjerą, tada miesto žmogus pasižiūri: na, blizga tas vanduo, ir nueina. Galbūt priėjimą galime pasidaryti, pavyzdžiui, amfiteatro principu, kad turėtume artimesnį kontaktą su vandeniu?

Ar, ruošiantis prie vandens, aplanko mokslinio nuotykio jausmas?

Dabar jau pradedu gaudyti ungurius, pirmo karto visada laukiu, įdomu. Migruojančius ungurius gaudome naktį. Jiems reikia kuo bjauresnio oro. Lietus, vėjas, žaibuoja – sėdžiu miške vienas prie upės. Ungurys ir brakonieriams patraukli žuvis – įsivaizduokit, pasistato gaudyklę ir per naktį pasigauna mėnesio atlyginimą. Todėl geromis unguriams naktimis ten nori pasėdėti ir brakonieriai. Na, ateina koks kartais paklausti, gal namo jau noriu važiuoti.     

Bandau daugiau laiko skirti fotografavimui, nors žuvų fotografija man atrodo nišinis dalykas. Bet ji man patinka dėl matomo rezultato, kuris moksliniame darbe dažnai nėra nei greitas, nei apčiuopiamas.

Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė

Vidos Jonušytės nuotraukos

Straipsnis yra iš žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.