Susitinkame prie Justiniškių turgaus. Ne apsipirkti – du žmonės, Justiniškes jaučiantys kaip savo MIESTO ODĄ, čia atvažiuoja šokti. Turguje, Šypsenų alėjoje, daugiabučių apgobtose žaidimų aikštelėse. Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ bendraįkūrėja, choreografė Airida Gudaitė ir šokius prie šviesoforų su teatro scena derinantis vertėjas Dmitrijus Andrušanecas tyrinėja miestą kaip kūną ir iš centro juda į mikrorajonus.
Šokdami Justiniškėse Airida ir Dmitrijus nenaudoja muzikos – įsiklauso į rajono garsus, patys juos kuria kūnais, tekstais.
Leidžiamės į ekskursiją po Justiniškes. Vos išlipus iš troleibuso, susminga smalsūs gėlių ir kitų gėrybių pardavėjų, praeivių žvilgsniai. Nors įprastai „Low Air“ šokėjai šiuolaikinio šokio judesius demonstruoja salėse ir centrinėse gatvėse, pasirodo profesionaliuose spektakliuose, būtent Justiniškėse šokėjų judesys kuria aktyvesnį socialinį dialogą. Jei centre visi skuba, čia jie spėja ir orus, ir Venecijos bienalę su vietiniais aptarti.
Jūs tarsi miesto kojos! Štai ir dabar vedžiojate po Justiniškes, pasakojate, kaip čia šokote.
Airida: Justiniškėse pusę metų gyvenau su vyro šeima, gilinausi į festivalių, kūniško patyrimo, socialumo sąvokas ruošdamasi mokslinei konferencijai apie urbanistinio šokio šventes ir miesto bendruomenes. Įdomu ne su trumpalaikiais projektais įsiveržti į mikrorajono bendruomenę ir panaudoti ją savo tyrimams, bet patyrinėti, kaip mus veikia rajonas, kuriame organiška choreografija vyksta kasdien atsikartojančiu ėjimu į parduotuvę, darbą. Įkvėpta turgaus, choreografė Vaiva Paukštė sukūrė garsinę ir judesio kompoziciją narcizų, balandžių motyvais. O pagrindinis veiksmas vyko Šypsenų alėjoje.
Dmitrijus: Buvo apie 150 dalyvių ir gal šimtas žiūrovų!
„Adrianos“ skulptūros – drąsios, ryškios Justiniškių gyventojos – autorius Vidas Simanavičius, pamatęs, kaip prie jos šoka „Low Air“, džiaugėsi tokiu judesių dialogu.
Airida: Alėja – lyg besitęsianti kelionė, vyksmą joje praeiviai galėjo kaip kokią ekskursiją stebėti arba, išėję iš šio šešiolikos aukštų daugiabučio, tapti kompozicijos dalimi. Jeigu rajono gyventojas nenukeliauja į meno galeriją, tai menas ateina prie jo laiptinės.
Žmonės šoko kartu ar bandė pabėgti?
Airida: Mes neleidome muzikos, netrikdėme gyventojų ramybės – muziką kūrėme per judesius, iškvėpimus, įkvėpimus, tekstus, inspiruotus rajono aktualijų. Norėjome organiškai sukurti aplinkybes, kad žiūrovas smalsiai norėtų pabandyti kontaktines judesines praktikas drauge. Tai pavyko.
Krepšinio aikštelėje skandavome „Čia mano kiemas“ – prisiminėme vaikystės epizodus, kai rajonas būdavo santykių aiškinimosi erdvė. Su vyresnių šokėjų grupe kūrėme kompoziciją su prijuostėmis, kaip kasdienybę ir buitį referuojančiais kostiumais, ir labai natūraliai prisijungė iš turgelio einanti moteris su prijuoste.
Kuriate savo kūnais rajono kodus?
Airida: Patogios situacijos verčia užstrigti vienoje erdvėje, o nepatogumai kuria naujas trajektorijas. Ir kai ateiname šokti čia, iš naujo atrandame savo miestą, nustembame: o, koks gražus, žalias Justiniškių rajonas, dažniau atvažiuokim! Pradedantiems šokėjams buvo daug naujų iššūkių – slysti, čiuožti, praslinkti suoliuku, apkabinti medį.
Dmitrijus: Rajono grindinys nepatogus šokio judesiui, bet prakaituoji ir kūrybiškai bandai atrasti būdų, kaip iš to nepatogumo išeiti į vau patogumą.
Airida: Vido Simanavičiaus skulptūra „Adriana“ erdvėje tarp daugiabučių buvo didelė inspiracija, ir mes su jaunuolių grupe atkartojome Adrianos judesį. Žiūrėdami į balkonus, interpretavome garsinius prisiminimus – pavyzdžiui, aš prisimenu, kaip iš jų mamos šaukdavo „Valgyt!“ arba mes joms – „Mama, išmesk raktus!“
Kai šokome, vyručiai ant kalniuko žaidė šachmatais, vaikai lakstė dviračiais. Pilnas rajonas gyvenimo! Didžiulė vertybė, kad menas gali užduoti pirminį impulsą dialogui. Tarkime, šokėjos, paauglės merginos iš Justiniškių, iš pradžių nerimavo: „Nesinorėtų, kad ateitų mūsų draugai, jie galbūt juoksis…“ Ir ką, atėjo tie draugai, ir buvo gražu stebėti, kaip jie bendravo, o kai vyko džẽmas, šoko kartu.
Alėjoje įsidrąsino šokti ir vyresnio amžiaus praeiviai. Tarptautiniuose seminaruose auditorija nuo trisdešimties, o mums skambina jaunesni: „Man 22 metai, ar dar ne per vėlu pradėti šokti?“
Iššūkis šokti neįprastose erdvėse – priimtas!
Dmitrijau, pastebėjote, kad šokio kontekstuose įvairaus amžiaus, sudėjimo kūnai yra suskaičiuojama mažuma. Kaip įsidrąsinote šokti tarptautiniame spektaklyje „Lustopia“, pasakojančiame apie kūno ribas, gėdas, galias, malonumus?
Dmitrijus: Prieš dvejus metus parašiau žinutę „Low Air“: „Sveiki, man 31, esu storas ir nelaimingas, ar galiu pas jus šokti?“ Supratau, kad man reikia priežasties išeiti iš darbo 18 valandą, išjudėti stresą ir nerimą. Organiškai įsiliejau į šokėjų bendruomenę. Lietuvoje tikrai trūksta erdvių ir drąsos išeiti šokti… Vėliau, kai šokau neoficialioje aplinkoje, „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius pamatė, kaip laisvai jaučiuosi, ir pakvietė šokti spektaklyje. Pasiėmiau dvi savaites atostogų darbe, ir pradėjome nuo ryto iki vakaro repetuoti…
Airida, jūs tyrinėjate miestą, senuosius kiemo žaidimus „Gumytė“, „Šviesoforas“. O Dmitrijus gali šokti ir prie šviesoforų…
Dmitrijus: Man nėra nepatogių vietų šokti, nes inspiruoja laisvumas mieste. Taip, būna – nuobodu, ir aš praskaidrinsiu sau dieną pašokdamas prie šviesoforo. Arba pamatau kokį keistą judesį ir bandau kopijuoti – man viskas susiję su smulkiomis detalėmis, kurias matau mieste.
Airida: Šiame kieme hiphopo leksiką integravome į žaidimą „Šviesoforas“ – vienas nusisukęs sustingęs laukia, kol kiti artinasi hiphopo judesiais. Šokėjams buvo labai įdomu, žiūrintiems – labai atpažįstama.
Kokia Vilniaus kūno dalis galėtų būti Justiniškės?
Airida: Oi, koks geras klausimas! Man Justiniškės yra oda, kurioje daug jautrių, malonių pažinti erdvelių – kaip odą kartais lieti jautriai, arba gali suspausti ir užčiuopti impulsus.
Dmitrijus: Pirmoji mintis buvo apie plaukus, regeneruojantis, atsinaujinantis mikrorajonas.
Airida ir Dmitrijus mieste randa įkvėpimą – jo erdvėse, detalėse, praeivių judėjime.
Pasakojate apie savo trajektorijas Vilniuje. Dmitrijau, sakote, kad vilniečiai daug keliauja po rajonus, nes išeina iš tėvų lizdo ir ieško savojo.
Dmitrijus: Dvidešimt metų pragyvenau Šeškinėj, Justiniškės irgi buvo savaip brangios, nes rajonus skiria tik miškelis. Darželis kieme, kiemas didelis, draugų milijonas… O tada gyvenimas vedė per Žvėryną, Karoliniškes, Šnipiškes, Antakalnį – visur kažką esu atradęs, palikęs. Keista, kad Antakalnio anksčiau nemėgau, maniau, kad ten gyvena snobiški žmonės. Bet čia atsikrausčius nuostata pasikeitė. Šiandien ryte sėdžiu ant suoliuko, laukiu draugės važiuoti prie ežero, prieina kaimynas, pasikalbame. Kaskart, atvažiavęs į kitą mikrorajoną, paburbu: „Čia bus tikrai blogai.“ O Vilnius man vis: „Kurgi tau!“ Tik nebenorėčiau gyventi Šeškinėj, šiuos prisiminimus išaugau.
Airida: Į Vilnių atvykau iš Rokiškio, ten irgi gyvenau mikrorajone. O Vilniuje pradžioje įsikūriau Baltupiuose, paskui su vyru atsikraustėme į Justiniškes – čia mokykla, kur jis breiką šoko, vėliau gyvenome Antakalnyje, tada Markučiuose nusipirkome loftą – ir buvo nuostabu, taip gyva ir žalia. Paskui rajonas tapo patogesnis, bet nebe toks autentiškas, ir mes apsigyvenome Verkiuose prie Neries. Mano įsivietinimą lemia žalia erdvė.
Kaip šokis keičia jus – ką atrandate savyje?
Airida: Kai keliauju per judėtojų bendruomenes – šokiu susikalbu. Patyriau ir paaugliškos nedrąsos, ir traumų, netekčių, šeimoje buvo suicidinių momentų, kuriuos stipriai išgyventi padėjo šokis – suniveliavo viską, padėjo išsivalyti. Tik per šokį pati save supratau ir iki šiol tapatybę stipriai sieju su kūniška pagavia patirtimi, kuri keičia ir mintis, ir judėjimo kryptis, ir miestus.
Dmitrijus: Mano gyvenimas per metus drastiškai pasikeitė, ir dabar jame turbūt daugiau šokio nei miego. Šokis mane visiškai išlaisvina, tai yra dar viena kalba, kurią moku. Man labai patinka šokiu flirtuoti, patinka nepatoginti kitus. Šokau profesionaliame spektaklyje Vokietijoje. Jame naudojome nepatogių kūno dalių nuotraukas. Po spektaklio priėjo stambesnio sudėjimo vyrukas, parodė į vieną iš nuotraukų ir sako: „Šitoj nuotraukoj esu aš – tik tiek išdrįsau. Ačiū, kad man atstovauji.“ Dėl tokių niuansų faina, verta šokti.
Tas žiūrovas Vokietijoje mane padrąsino būti savimi. Ruošdamiesi spektakliui „Lustopia“ – jame šoka ir profesionalūs šokėjai, ir mėgėjai kaip aš – save tyrinėjome. Choreografai Airida, Laurynas ir Silke Z. iš Vokietijos paprašė užpildyti anketas. Vienas iš punktų buvo įvardinti nemėgstamiausią savo kūno vietą, galvoju, kaip išdrįsti? Pakviečiau kolegę, sakau: „Aš atsigulu prie autobusų stotelės, pakeliu maikutę, tu fotografuoji.“
Paskui reikėjo eiti į gatvę ir klausinėti žmonių apie mėgstamas ir nemėgstamas kūno vietas… Man patinka, kad spektaklio kūrėjų vizija paremta mūsų asmeniniais kasdieniais judesiais, gyvenimais. Spektaklis pasakoja apie skirtingų kartų kūnus, jų galias, ribas, patirtis. Šeši kūnai, šešios istorijos. Nejaukumai šokant teikia gyvenimišką nepatogumą, bet per jį išbrendi į malonumą.
Airida: Ir susikalbėjimą, jungtį tarp skirtingų kartų, kūnų, kultūrų. Kadangi per šokį tyrinėju ir miesto erdves, tai noriu pažiūrėti, kaip skirtinguose rajonuose veikia spektaklis, pavyzdžiui, Šnipiškėse. O kaip būtų kokioje Antakalnio laiptinėje?..
Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė
Vidos Jonušytės nuotraukos
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-ojo numerio.