Sugrįžęs pajūrio žvilgesys. Duris atveria legendinė „Neringa“
Modernizmo šauklys, džiazo lopšys, architektūros lūžis – tik keli „Neringos“ apibūdinimai. Paradoksalu, tačiau neišvengiama, kad į ateitį žvelgusią architektūrą norime konservuoti ir paskelbiame paveldu. „Neringa“ iki šių dienų išlieka svarbiu kultūros paveldo objektu, nuolat diskutuojama apie (ne)kintantį šio pastato veidą.
1959–1960 metais suprojektuoti viešbutis ir restoranas iš karto tapo Vilniaus sensacija. Restorano interjeras jau po dešimtmečio buvo įtrauktas į paveldo objektų registrą, įvairių sričių mokslininkai jį tyrinėja iki šių dienų. Dabar „Neringa“ vėl atveria duris po ketverių metų rekonstrukcijos.
Freska „Naglis ir Neringa“ (1959 m.). Autoriai – Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis.
Akylai stebima nuo pat pradžių
Naujasis restoranas XX amžiaus septintajame dešimtmetyje sutraukdavo išskirtinę publiką, kuri savo ruožtu skatino stropiau dirbti sovietines saugumo tarnybas. Spalvingas, modernus ir itin aukštos meninės vertės interjeras, tuo laiku ne itin toleruojamas džiazas žavėjo sostinės intelektualinę grietinėlę. Be jaukiai pietaujančių šeimų, restorane nuolat lankydavosi menininkų grupelės, universiteto profesoriai ir nuo jų neatsiliekantys studentai. Mažojoje restorano salėje susiformavo vadinamasis profesorių stalas, čia diskutuota apie meną, kultūrą, kritikuota politika, tačiau ne sistema. Juk kiekvienas žinojo – pokalbių klausomasi.
Ir iš tiesų šioje „laisvės oazėje“ KGB buvo įrengę sudėtingą šnipinėjimo tinklą. Pastate buvo suprojektuotas pasiklausymo kambarėlis, restorano sienose įmontuota pasiklausymo įranga. Jei jos neužtekdavo (galbūt džiazo grupė užgrodavo per garsiai), padavėjas ant stalo nerūkantiems klientams galėjo atnešti „įgarsintą“ peleninę. Dabar, kaip teigia restorano direktorė Agnė Lenickienė, senosios pasiklausymo įrangos nebuvo rasta: viešbučio ir restorano pastatai jau buvo tvarkomi prieš porą dešimtmečių.
Naująjį „Neringos“ logotipą įkvėpė istorijos archyvuose aptikti dizainerio, juvelyro Felikso Daukanto restorano logotipo eskizai.
Restorane sovietmečiu šnipinėti vietiniai, viešbutyje – žmonės, atvykę iš svetur. Genocido ir rezistencijos tyrimų centro archyvuose iki šiol išlikę KGB saugoti „Neringos“ svečių sąrašai. Pagal centro duomenis, užsieniečiai buvo stebimi ne tik saugantis žvalgybų agentų, bet ir baiminantis, kad per juos nebūtų perduodama netinkama spauda: pogrindžio leidiniai, laiškai ar literatūra iš Vakarų. Jaudintis turbūt būta ko, turint omenyje tai, kad sovietinės Rusijos disidentas Josifas Brodskis čia taip pat apsilankydavo ir net yra skyręs „Neringai“ eilėraštį.
Įkvėpta Kauno ir pajūrio
Nepaisant svečių stebėjimo ir sekimo, ši vieta išliko populiari per visą sovietmetį. „Neringos“ architektai broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai laikomi vienais iš tautinio modernizmo pionierių. Tokio tipo architektūra buvo tarsi ryškus saulės žybsnis tarp stalinistinių monolitų. Viešbučio fasadą įkvėpė Kauno tarpukario architektūra, o restorano interjerą papuošė raštuoti gobelenai, smulkios mozaikos, šioms erdvėms pritaikyti dailės kūriniai. Visa tai sudarė demokratiškos – žmogaus mastelio – architektūros įspūdį ir kūrė jaukią atmosferą, įkvėptą atostogų pajūryje.
Šiltos spalvos, smėlio kopas imituojančios aptakios linijos, smulki medžio apdaila kuria Neringos kurorto dvasią. Nuotraukoje – Juozo Kėdainio bareljefas „Neringa“ (1959 m.)
Sovietinių visuomeninio maitinimo įstaigų pavadinimai neretai tapdavo „raktu“, suteikiančiu būdą geriau suprasti architektų užmojus ir meninius sprendimus. Neretai tokių vietų interjeras buvo kuriamas tarsi pasakojant nuoseklią istoriją. „Neringos“ restorane siekta atkurti Neringos kurorto dvasią, įamžinti lietuvišką pajūrį. Šiltos spalvos, smulki medžio apdaila primena Neringos kopų formas, o netoli baro įrengtame baseinėlyje šviesa žybsi vandens paviršiuje tarsi saulėtą dieną prie jūros. Nepamiršti ir mitai: restorano Didžiojoje salėje nutapyta freska „Naglis ir Neringa“, kurios siužetas paremtas Neringos atsiradimo legenda. Pajūrio temą papildo ir kiti, savaime neutralūs dekoro elementai – žaliuojantys augalai ar aptakių kampų staliukai, galintys priminti smėlio nugludintus akmenėlius.
Laivus bangose vaizduojančios dekoratyvinės grotos ir panašios apdailos detalės atkurtos pasitelkiant archyvines nuotraukas.
Vienas svarbiausių nuo 2017 metų vykusios rekonstrukcijos tikslų buvo išsaugoti šį paveldą, todėl restorano patalpos buvo užkonservuotos iki viešbučio statybų pabaigos. Tam tikslui sumontuota speciali projektinė perdanga: restorano sienas ir lubas apgaubė metalo ir betono konstrukcijos, saugojusios erdves nuo mechaninių pažeidimų, lietaus ar sniego. Tik pabaigus statybos darbus imtasi restauruoti restoraną. A. Lenickienė pasakoja, kad buvo svarbu ne tik restauruoti, bet ir atkurti tai, kas apgadinta buvusių remonto darbų metu. Pavyzdžiui, baro sienoje anksčiau iškirstas įėjimas į viešbutį, o dabar apsispręsta jį užmūryti ir atkurti pirminį vaizdą. Sunykusios apdailos detalės atkurtos ir pasitelkiant archyvines nuotraukas.
Kai istorija įpareigoja
Viešbučio ir restorano valdybos pirmininkė Rūta Tamulienė pasakoja, kad bendra estetine kryptimi stengiamasi tęsti tai, kas buvo pradėta daugiau nei prieš 60 metų. Pavyzdžiui, naujasis logotipas mena septintojo dešimtmečio vizualinį kontekstą: jo įkvėpimo šaltiniu tapo archyvuose aptikti Lietuvos dizaino tėvu laikomo Felikso Daukanto restorano logotipo eskizai. Juos pasitelkusi dizaino agentūra „Critical“ sukūrė naująjį logotipą. Dabar tas pats prekės ženklas žymi ir restoraną, ir viešbutį, ir tris barus. Jiems pritaikyti skirtingi spalviniai kodai, padedantys šias vietas atskirti.
Sovietinis restorano interjeras tapo įkvėpimo šaltiniu naujai įrengiamoms viešbučio erdvėms, kuriose savo vietą turi ir istoriniais gobelenų raštais marginti minkštasuoliai.
Svarbu paminėti, kad ilgą laiką viešbutis ir restoranas gyveno skirtingus gyvenimus. Kaip paveldo objektas, restorano interjeras buvo labiau tausojamas, o viešbučio patalpų išvaizda kito daugiau. Dabartinės rekonstrukcijos metu viešbučio fasadas išsaugotas, o patalpos perstatytos. Vertingosios restorano interjero savybės tapo įkvėpimo šaltiniu naujai įrengiamoms viešbučio erdvėms. Kūrybiškai interpretuotos medžiagos, tekstūros ir pajūrio siužetas persikėlė ir į miegamuosius kambarius. Taip apartamentuose atsirado senaisiais gobelenų raštais marginti minkštasuoliai, mozaikinio betono liejiniai vonios kambariuose, šlapio smėlio vaizdą imituojančios kambarių grindys.
Kitas įamžintas architektūrinis palikimas – atrasta XVI amžiaus krosnis. „Architektūros tyrimų centro“ ataskaitoje pažymima, jog tikslesnę įrenginio datą nustatyti sunku, nes yra išlikusi tik nedidelė krosnies dalis, tačiau sprendžiant iš šios miesto dalies istorijos ji turėtų būti Vilniaus amatininkų veiklos reliktas, nes tuo laikotarpiu mieste ir valdovo rūmuose išaugo didžiulis kokybiškų statybinių medžiagų poreikis.
Kita vertus, vietos istorija neapsiriboja sienomis. Nors ir neįtrauktas į paveldo registrus, seniesiems lankytojams čia valgytas troškinys ar Kijevo kotletas sukelia malonių nostalgiškų prisiminimų. Restorano meniu kinta, tačiau legendiniai patiekalai, čia gaminti daugelį metų, bus ruošiami ir dabar. Kūrybiškai pažvelgta ne tik į sovietinį palikimą: po restoranu esančiame rūsio bare nuolatinis meniu įkvėptas XX amžiaus 10-ojo dešimtmečio tematikos. Be to, R. Tamulienė pažymi, jog nemaža „Neringos“ fenomeno sėkmės dalis yra ta, kad ji niekada nebuvo skirta konkrečiai lankytojų grupei. Čia rinkosi studentai, profesoriai, muzikantai, mokslininkai, miesto gyventojai ir svečiai. Ši įvairovė lieka vertybe, kurią norisi puoselėti ir toliau. Tai – vietos istorija, kurią kuria tik patys vilniečiai.
Antrame aukšte buvęs medinis bareljefas „Kopų balsai“ (autorius Laimutis Ločeris) buvo restauruotas ir perkeltas į pirmąjį aukštą.
Teksto autorė Laura Misiūnaitė. Igno Nefo nuotraukos.
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 9-ojo, pavasario numerio.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.