Pro belapius medžius iškėlę du puošnius atkurtus fasadus, istoriniai Sapiegų rūmai po ilgų šimtmečių tylos išdidžiai sugrįžta į sostinės kultūros erdvę. Koks vaidmuo 2024 metų vasarį atsiveriančiai XVII amžiaus didikų užmiesčio rezidencijai Antakalnyje teks šiuolaikiniame Vilniuje?
Restauratoriai darbavosi net su milimetro plonumo teptukais.
Unikaliam vėlyvojo baroko ansambliui priklausantys Sapiegų rūmai netaps muziejumi, it kapsulėje saugančiu istoriją, o bus atvira diskusijoms bei veikloms erdvė, kur lankytojai susipažįsta su šiuolaikiniu menu, pastato istorijos sluoksniais. Menininkai ir mokslininkai mėgina kritiškai žvelgti į praeitį, istorines asmenybes ir jų vaidmenį dabartyje – be skubėjimo ženklų. Skubėjimas, anot dabartinio rūmų valdytojo Šiuolaikinio meno centro, yra šio laikmečio bei mūsų yda, kaip ir siekis kuo greičiau po meistriškais lipdiniais suslėpti praeities žaizdas. Gal Sapiegų rūmai pamokys mus, kaip išbūti su savo skaudžia praeitimi ir jos keliamu nejaukumu?
Pastato „patirties“ ženklai dabartyje
„Atgauname labai svarbų, pasididžiavimo vertą kultūros paveldo objektą. Ne tik rūmus, bet ir dalį savo istorijos, – sako Šiuolaikinio meno centro direktoriaus pavaduotoja dr. Gintautė Žemaitytė. – Sapiegų rūmai trumpai buvo didikų rezidencija, kur klestėjo kultūra. Jų sugrįžimas ir atsivėrimas ypač simboliškas – šiuo neramiu mūsų regionui laikotarpiu, kai šalia vyksta karas, rūmai grąžinami kultūrai.“
Karališkai užmiesčio rezidencijai prilygstantis galingos Sapiegų giminės rūmų ansamblis su parku Antakalnyje iškilo XVII amžiaus pabaigoje, kai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę alino aršios didikų tarpusavio kovos. XXI amžiuje jie tarsi grįžta iš kultūrinio pogrindžio ir kaip Šiuolaikinio meno centro padalinys – kultūros ir meno erdvė – nuo 2024 metų vasario atsiveria antram gyvenimui. Galbūt ne tik žmogus ar giminė, bet ir jai priklausę pastatai turi savo likimą – jame užkoduotą atsparumą, gebėjimą išlikti ir pakilti iš griuvėsių?
Atkurta freska, manoma, buvusiame Sluškienės-Sapiegienės barokiniame buduare.
„Sapiegų rūmai galėtų tapti simboliu, kaip paveldas atskleidžia mūsų istorijos žaizdas, randus ir laimėjimus. Jie išliko, kaip ir mūsų šalis. Mes tuo džiaugiamės ir didžiuojamės, tačiau sumokėta kaina – visuomenės traumos – didelė. Reikėtų atrasti būdą, kaip su savo randais padirbėti ir susigyventi. Mūsų komandos tikslas – ne slėpti skaudžią paveldo istoriją, o kviesti apie ją mąstyti ir kalbėti,“ – mintimis dalijasi ŠMC atstovė G. Žemaitytė.
Ji pabrėžė, kaip svarbu Sapiegų rūmams, buvusiai užmiesčio rezidencijai, lėtą tempą retkarčiais sugrąžinti į šiandienio vilniečio kasdienybę: „Tas lėtumas yra simboliškas: mes vis pernelyg skubam kuo greičiau pabaigti, bandom kuo daugiau padaryti, nes nežinom, kiek užtruks susitaikyti su istorine trauma. Norisi, kad tikėtume, jog dabar galėsim lėtai atskleisti buvusį rūmų grožį. Norime, kad šie rūmai būtų ir naujoviško veikimo simbolis.“
Šiuo metu atkurti du – pietinis ir vakarinis – Sapiegų rūmų fasadai, pareikalavę ne tik restauratorių meistrystės, bet ir kruopštaus, kartais su milimetro plonumo teptuku, darbo valandų. Detalėms atidūs lankytojai iš dešinės po ketvirtu antro aukšto langu iš riestų ūsų atpažins rūmų užsakovo Kazimiero Jono Sapiegos bareljefą. Kiti du barokinio pastato fasadai bus tvarkomi, išsaugant, kas nesunaikinta laiko ir žmonių. Kai kuriems svečiams, anot dabartinių rūmų šeimininkų, gali būti nejauku matyti tokias sužalotas erdves, tačiau svarbiausia – ne akinti rezultatu, o išvengti nepataisomų klaidų. Taip pat suteikti įvairių kartų specialistams, tyrėjams ir restauratoriams galimybę atlikti daug laiko reikalaujančius tyrimus bei, įgyjant unikalios patirties, atkurti tik tai, kas pagrįsta istoriniais šaltiniais ir moksliniais tyrimais.
Sapiegų rūmų fasade – daugybė permainingos istorijos sluoksnių ir įdomių simbolių.
Nejaukių momentų lankytojai gali patirti ir rūmų viduje: jų nepriblokš kadais lygių visoje LDK neturėjusi Didžioji menė ir legendinis jos dekoras. Svečius pasitiks vietomis atverta daugiasluoksnė rūmų erdvė – seno statinio mūrai, ant kurių iškilo K. J. Sapiegos rezidencija, atitinkanti naujausias to meto itališkos užmiesčio vilos ir prancūziškojo, versališko, parko madas. Jas sekti įkvėpė buvusi didiko meilužė, vėliau tapusi žmona, Teresė Gosevskytė Sluškienė-Sapiegienė. Greičiausiai ji – ir karūnos svajų, užvaldžiusių šį didiką, užkalbėtoja.
Fasade – karūna virš tuščio skydo
Iš istorijos žinome, kaip baigėsi mūsų kunigaikščiams, panorusiems tapti karaliais. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada nesuko dėl to galvos, o ruošėsi užsidėti Abiejų Tautų Respublikos karūną. Jos šiam ambicingam, įtakingam ir turtingam didikui, vadintam nekarūnuotu Lietuvos valdovu, ir tetrūko. Karūna vis dar ten – vėlyvojo baroko ansambliui priklausančio buvusio trinitorių vienuolyno fasado frontone, pakibusi virš tuščio herbinio skydo – dabar jau kaip neišsipildžiusios vilties simbolis.
Paslėpti ženklai: iš riestų ūsų atpažinsite Kazimiero Jono Sapiegos bareljefą.
Nors monarcho priemiesčio rezidencija rūmai netapo, K. J. Sapiegos dėka Vilniuje iškilo pasaulietinis pastatas didingumu, estetine verte ir puošnumu besivaržantis su tuometėmis bažnyčiomis. Šiais rūmais tuomet turtingiausias ir įtakingiausias LDK žmogus tarsi metė iššūkį karaliui ir viešpačiui ir nesikuklino – rūmų statybai ir puošybai pasirinko italų kilmės menininkus. Tapytojo Michelangelo Palloni freskos ir skulptoriaus Pietro Perti skulptūros bei stiuko lipdiniai vilniečiams atpažįstami iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnio pradžioje. Išlikusiais šių baroko meistrų kūrinių fragmentais netrukus bus galima grožėtis naujoje meno, renginių bei susitikimų erdvėje – Sapiegų rūmuose. Čia vilniečiai ir miesto svečiai dalyvaus filmų peržiūrose, edukaciniuose užsiėmimuose, parodose, teminėse ekskursijose, ramiai laiką leis skaitykloje ar mėgausis maistu ir parko vaizdais rūmų restorano terasoje.
Užmiesčio lėtumas mieste
Sapiegų giminės atstovai prabangiais rūmais džiaugėsi vos tris dešimtmečius. Vėliau jie ėjo iš rankų į rankas, buvo viskuo – vokiečių karių lazaretu, rusų ir prancūzų kariuomenių ligoninėmis, universiteto klinika, karo mokykla, tik ne rūmais. Per praėjusius šimtmečius transformuota ne tik jų išorė, bet ir daugkart perplanuota jų erdvė, suniokoti lipdiniai, skulptūros, freskos… Net tokie nuskriausti Sapiegų rūmai ir juos supantis 8 hektarų parkas mūsų amžiaus Vilniuje buvo karališkai gardus kąsnis, viliojantis nebe didinga išore, o lokacija.
Karališkai užmiesčio rezidencijai prilygstantis galingos Sapiegų giminės rūmų ansamblis – šiuolaikiniams vilniečiams.
2006 metais kultūrinėje spaudoje architektas restauratorius Evaldas Purlys rašė: „<…> internete pasirodė skelbimai, siūlantys įsigyti butus „barokiniame Sapiegų parke, apsuptus įstabių architektūros paminklų“, o Sapiegų rūmus nuspręsta privatizuoti.“ Laimei, tokia vizija netapo realybe. Beje, E. Purlys tris dešimtmečius tyrinėjo Sapiegų rūmus, parengė jų erdvių atkūrimo planą, kuris dabar jau pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms.
„Kai XVII amžiaus pabaigoje K. J. Sapiegos užsakymu rūmai perstatyti į prabangią rezidenciją, ši vieta buvo užmiestis. Svarbu suprasti, kaip mūsų miestas išaugo ir pasikeitė. Norėtume, kad Sapiegų rūmai, kviečiantys paviešėti lėtesnio laiko, būdingo užmiesčiui, zonoje, patirti kitokį santykį su dabartimi, šiuolaikiniu menu ir paveldu, taptų vilniečių gyvenimo dalimi, – tikisi ŠMC atstovė G. Žemaitytė. – Tai labai polilogiška erdvė, puikiai tinkanti Vilniui, kaip minėta Gedimino laiškuose, daugiakultūriui tolerancijos ir laisvės miestui. Kiekvienam miestiečiui svarbu kartais pasitikrinti, ar pagal šią viziją gyvename, ar nuo jos nenutolome.“
Taip pat išlaikyti bendrystės jėgą – tik susivienijusių aktyvių piliečių, specialistų ir intelektualų dėka Sapiegų rūmai išsaugoti ir atverti kultūrai bei visuomenei.
Kur?
Leono Sapiegos g. 13
Straipsnio autorė – Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke
Nuotraukos – Manto Judriaus
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.