Studento garbės reikalai
Vieną 1939 m. birželio trečiadienį Vilniaus laikraštyje „Słowo“ pasirodė trumpa žinutė pavadinimu „Tragiška dvikovos baigtis“. Turbūt niekada nesužinosime, kiek vilniečių į šią žinutę atkreipė dėmesį, tačiau galime būti tikri, kad tie, kurie vis dėlto ją perskaitė, pagalvojo viena – vėl tie studentai. Laikraštyje buvo trumpai aprašyta labai liūdnai pasibaigusi dviejų jaunuolių dvikova. Abu jos dalyviai nebuvo paprasti studentai. Garbę gynė korporantai.
Korporacijos Vilniuje
Nors šiuolaikinė studentų korporacijų tradicija tęsiasi nuo XIX a., Vilniuje pirmoji studentiškoji korporacija atsirado tik 1919 m. Tais pačiais metais, kai buvo atkurtas Vilniaus universitetas (VU). Tik jis buvo prikeltas kitu – Stepono Batoro universiteto – vardu. Būtent tais metais į Vilnių persikelia dar 1828 m. Tartu universitete įkurta lenkų studentų korporacija „Konwent Polonia“. Pirmoji pačiame VU susikūrusi studentų korporacija buvo 1922 m. įsteigta „Konwent Batoria“. Taip Vilniaus miestas įsirašo į Baltijos jūros regionui būdingų studentiškų korporacijų žemėlapį.Neturėtų būti keista, kad jos smarkiai paplito ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Suomijoje. Nemažai korporacijų tarpukariu buvo įsikūrusių ir Lietuvoje.
Stepono Batoro universiteto korporacijos Didžiajame (Skargos) kieme 1929 m. „Album obchodu 350-lecia Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie“, Polona.pl archyvas.
1919–1939 m. skaičiuojama Vilniaus mieste buvus iki 25 studentiškų korporacijų. Jos vienijosi pagal studijuojamą specialybę (pavyzdžiui, studentų medikų korporacija) ir net pagal tautybę (lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų). Svarbu paminėti, kad lietuvių studentai savos korporacijos Stepono Batoro universitete neturėjo. Tarpukariu Vilniuje veikė Vilniaus lietuvių studentų sąjunga, kuri, nors ir turėjo tam tikrus studentų korporacijų atributus (kepures, vėliavas), savęs korporacija neįvardydavo.
Studentiškose šventėse – alus ir kava
Tikrosios studentų korporacijos savo vidinėmis gyvenimo taisyklėmis gerokai išsiskiria iš įvairių studentų klubų ar kitų draugijų. Šiose organizacijose egzistuoja tripakopė hierarchinė narystės sistema, vyrauja paprastiems žmonėms neviešinamos įvairios elgesio taisyklės, saviti ritualai, tradicijos, šventės.
Jokia korporantų šventė tradiciškai neapsieina be alaus. Beveik visas studentiškų korporacijų gyvenimas sukasi aplink šį gėrimą, todėl neturėtų būti keista, kad ir daugelis vidinių šių organizacijų tradicijų buvo susijusios būtent su juo. 1922 m. įsikūrusios „Konwent Batoria“ šventėse egzistavo net ir ritualinė bausmė, kurią turėdavo atlikti šventės metu pažeidęs taisykles korporantas: szluczek – vienas alaus gurkšnis, halbik – pusė alaus bokalo, ex – pilnas alaus bokalas, pigułka – alus su cigaretės pelenais bei pech – degtinės taurelės išgėrimas. Be jokios abejonės, panašaus pobūdžio taisyklių turėjo kiekviena Vilniaus korporacija.
Vis dėlto, ne visos šventės būdavo paslaptingos ir susijusios su alumi. Vienas puošniausių ir rafinuočiausių Vilniaus miesto pokylių buvo rengiamas Stepono Batoro universiteto studentų korporacijos „Konwent Polonia“. 1920–1939 m. išrinktieji Vilniaus miesto gyventojai (universiteto mokslininkai, kultūros, visuomenės bei meno atstovai, aukšto rango karininkai, žymių giminių atstovai) gaudavo paslaptingus kvietimus į kasmetę „Juodosios Kavos“ („Czarna kawa“) šventę.
„Juodoji Kava“ būdavo švenčiama Bernardinų sode, buvusiame Šlėktų klube, Jurgio viešbutyje (dab. Gedimino prospektas) bei dab. Lietuvos prezidentūroje. Pati pirmoji studentų korporacijos „Konwent Polonia“ „Juodoji Kava“ įvyko dar 1911 m. Varšuvoje, Vilniuje – 1914 m.
Pokylio šeimininkas buvo studentas, kuris šventės metu būdavo vadinamas „Baliaus Komisaru“. Tai – savotiškas šventės ceremonmeisteris, kuriam priklausė organizaciniai darbai: orkestro priežiūra, rūpinimasis svečių gerove, kvietimai šokti. Tačiau jam pagelbėdavo ir jo kolegos korporantai.
Šventės metu svečiai būdavo vaišinami belgišku šokoladu, vilnietiškais pyragėliais ir tradiciniu gėrimu – krušonu*. O šventės pavadinimas – „Juodoji Kava“ – turėjo ir šmaikščią potekstę. Viename puošniausių Vilniaus pokylių kava buvo patiekiama ne juoda, o su pienu, sausainiais ir labai prabangia vakariene.
Paskutinė Vilniaus „Juodoji Kava“ įvyko 1939 m., o kitos teko laukti net 69 metus. Ši tradicija vis dar tęsiama Lenkijoje tos pačios studentų korporacijos „Konwent Polonia“.
Kvietimas į „Juodąją kavą“ 1934 m. „Archiwum Korporacyjne“, Polona.pl archyvas.
Garbei ginti rinkosi ginklus
Alus, dainos, linksmybės, šventės, ritualai, vidinis korporacijos gyvenimas buvo tik viena studentiškojo gyvenimo dalis. Šalia tokio, iš pirmo žvilgsnio atsipalaidavusio gyvenimo būdavo akimirkų, kada studentai surimtėdavo. Būtent garbės reikalai šių studentų buvo sprendžiami labai rimtai – dvikovomis. Žinoma, jomis nebuvo siekiama nužudyti savo priešininko, tačiau pasitaikydavo visko.
Įprastai studentai savo garbę dvikovoje gindavo špaga. Šis ginklas simbolizuoja tęstinumą su studentų korporacijų pirmtakėmis – viduramžiškų universitetų studentų draugijomis. Špagą simbolizuoja net ir studento nešiojama atributika – per dešinį petį perjuosta korporacijos spalvų juostelė. Pati kova su minėtu ginklu buvo labai aiškias taisykles turintis ritualas. Visgi, dvikovos špagomis labai retai pasibaigdavo mirtimi.
Kai kurios Lenkijos studentų korporacijos buvo išskirtinės tuo, kad į dvikovas eidavo su kitokio pobūdžio ginklais – pistoletais. Anot legendų, šią tradiciją pradėjo minėtoji „Konwent Polonia“, kuriai pirmieji metai vokiečių studentų korporantų prisipildžiusiame Tartu universitete buvo labai sudėtingi. Bandantiems įsitvirtinti ir garbingą vardą užsitarnauti lenkų studentams neliko nieko kito, kaip sulaukus kvietimo ginti savo naujos korporacijos garbę ir eiti į dvikovą, naudojantis iškviestojo privilegija pasirinkti ginklą. Būtent pistoletas ir buvo lenkų studentų pasirinkimas.
Brangiai kainavęs įžeidimas
Sunku pasakyti, kiek studentiškų dvikovų įvyko tarpukario Vilniuje. Turime informacijos tik apie keletą jų. Tačiau teksto pradžioje minėtoji ir tragiškai pasibaigusi yra išskirtinė. Laikoma, kad ji buvo paskutinė Vilniaus mieste.
Po dviejų dienų pasirodžiusiame laikraščio „Słowo“ numeryje buvo išspausdintas kiek ilgesnis tekstas apie studentų dvikovą. Pasirodo, kad birželio 19 d. savo santykius aiškinosi dviejų korporacijų – Vilniuje veikusios „Konwent Ruthenia“ (kaip pavadinimas išduoda, vienijo rusų studentus) ir Liubline veikusios „Concordia Liubliniensis“ – nariai.
Vienos šventės, surengtos kitos Vilniaus korporacijos „Konwent Leonidania“, metu korporantas iš Liublino, 24-erių metų teisės magistras Ryszardas Zdziarskis įžeidė ne tik būsimąjį savo priešininką Dimitrą Twierdochlebową, bet ir jo atstovaujamą korporaciją. Vėlgi, nežinome, koks buvo tas įžeidimas, tačiau galime neabejoti, kad reakcija į jį šventės metu buvo daugiau nei rimta. Kaip įprasta studentiškų korporacijų tradicijoje, dvikovai buvo pradėta ruoštis iš karto.
Per porą savaičių buvo suorganizuota dvikovos vieta (miškas netoli Jašiūnų), surasti priešininkus lydintys sekundantai (jų buvo 4, po 2 kiekvienai šaliai) bei nustatytas dvikovos laikas (birželio 19 d.). Dvikovos ginklais buvo pasirinkti pistoletai. Pagal atitinkamas studentiškų dvikovų instrukcijas buvo nustatytos ir minėtosios dvikovos taisyklės – priešininkų šūviai bus atliekami ne arčiau kaip už 25 žingsnių. Pirmumo teisę (!) iššauti turėjo iškviestasis į dvikovą liublinietis Zdziarskis.
Toliau laikraščio straipsnyje perteikiama pačios dvikovos eiga, kurią privalu pacituoti: „[n]ustačius pozicijas pirmąjį šūvį turėjo Zdziarskis. Šovė ir [likimo] tragizmui panorėjus kulka pataikė, nepaisant to, kad šaunantysis turėjo prastą regėjimą. Twierdochlebowas griuvo apsiliejęs krauju. Kulka pataikė į dešinį šoną ir išėjo kairėje krūtinės ląstos pusėje.“
Įžeistasis Twierdochlebowas nė nespėjo iššauti savojo šūvio. Nors sužeistasis iš karto buvo vežamas į Vilnių, į Šv. Jokūbo ligoninę, kelyje taip ir neatgavęs sąmonės studentas mirė. Nugalėtojas tą pačią dieną prisistatė į III miesto komisariatą Mickevičiaus g. (dab. Gedimino pr.) ir buvo sulaikytas, o vėliau, ištyrus, kad dvikovos metu buvo elgiamasi pagal garbės kodekso nuostatus, paleistas už užstatą.
Per 20 tarpukario metų studentai paliko savo įspaudą Vilniaus mieste. Jie buvo aktyvūs ir dažnai matomi Vilniaus gyventojai. Ypač miestiečių ar miesto svečių dėmesį patraukdavo studentų korporacijų namai. Korporantų būdavo galima sutikti dab. Gedimino prospekte, netoli Mažojo Teatro, Trakų g. (Umiastovskių rūmuose), Universiteto, Dominikonų, Barboros Radvilaitės (būstinė virš Žaislų muziejaus), Pamėnkalnio gatvėse – tai tik kelios vietos, susijusios su tarpukario Vilniaus korporantais. Šiandien žingsniuojant šiomis gatvėmis jokių studentiškų ženklų nebeaptiksime, tačiau galime įsivaizduoti, kaip tose gatvėse plazdėjo pakabintos trispalvės korporantų vėliavos, kabėjo korporacijų herbai, o viduje aidėjo studentiškos dainos.
VU „Korp!Tilia“ Latvijos 100-mečio studentų korporantų eisenoje neša savo vėliavą, ryši vėliavininkų juostas, dėvi baltas progines pirštines ir tradicines kepurėles. Asmeninio albumo nuotr.
Net ir šiandieniame Vilniuje galima sutikti studentų korporantų. Tai ne kokios praėjusių laikų šmėklos, klaidžiojančios po Vilniaus senamiestį, o jau kelis dešimtmečius skaičiuojančios lietuviškos studentiškos organizacijos, savo tradiciją vedančios iš tarpukario Lietuvos korporacijų. Šiuo metu Vilniuje veikia Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacija „Tilia“ (įkurta 1989 m.), kurios narys yra šių eilučių autorius, taip pat ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto korporacija „RePublica“ (įkurta 2001 m.) bei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ateitininkų korporacija „Iustitia“ (įkurta 1930 m. Kaune, atkurta 2013 m. Vilniuje). Kaune studentiškų korporacijų yra ir daugiau. Beveik per kiekvienas svarbias Lietuvos valstybės ar Vilniaus miesto šventes galima išvysti šiuos studentus, pasipuošusius savo kepuraitėmis ir nešančius savo korporacijos vėliavas. Žinoma, šiais laikais į dvikovas studentai stengiasi vieni kitų nebekviesti, o į vykusias pistoletais žiūrima kaip į praėjusių amžių realiją. Tačiau, kaip ir anksčiau, studentas korporantas laikosi savo korporacijos elgesio taisyklių, ritualų, švenčia įvairias šventes ir, žinoma, saugo savo garbę bei yra pasiruošęs ją apginti.
Studentų korporacijos – viduramžius siekiančios studentiškos tradicijos išraiška, galutinai savo formą įgijusi XIX a. Vokietijoje. Tai – savotiškos studentų draugijos, kurios vienija studentus pagal įvairius kriterijus: universitetą, fakultetą (specialybę), miestą, kalbą, religiją ir t. t. Pagrindiniai studentų korporantų atributai – korporacijos spalvomis papuošta studentiško tipo kepuraitė, perpetinė korporacijos spalvų juostelė, ženkliukai, žiedai ar net kiti aksesuarai. Pačiais svarbiausiais korporacijos atributais buvo laikomi vėliava ir herbas.
Kaip tapti korporacijos nariu?
Norintis tapti visateisiu korporacijos nariu, vadinamu senjoru, naujokas turėdavo atlikti keletą išbandymų. Pirmiausia jis tapdavo korporacijos junijoru, nevisateisiu korporacijos nariu, ir įgaudavo teisę nešioti tik juodos spalvos studentiško tipo kepurėlę. Po nustatyto laikotarpio junijoras būdavo vertinamas vyresniųjų, kurie nuspręsdavo, ar šis vertas tapti visateisiu nariu, ar ne. Tapimas senjoru būdavo pažymimas iškilminga švente, kurios metu studentui būdavo suteikiama korporacijos spalvų kepurėlė, juostelė ir kiti atributai. Tapimas senjoru studentui nebuvo paskutinis žingsnis savos korporacijos gyvenime. Egzistuoja ir trečioji – filisterių – kategorija. Juos galėtume įvardyti kaip korporacijos alumnus. Dažniausiai tai būdavo jau studijas baigę ir nuo universiteto atitolę nariai. Kadangi korporacijos gyvenime visateisiais laikomi tik senjorai, studentas, tapdamas filisteriu, įgaudavo patariamojo balso teisę organizacijos gyvenime. Šie, pabaigę studijas ir įsidarbinę, buvo įpareigoti remti korporaciją finansiškai.
* Krušonas (kriušonas) – alkoholinis gėrimas, gaminamas maišant brendį, vyną, likerį, vaisių sirupą, šviežius vaisius ir uogas su putojančiu vynu, sidru ar kitu gazuotu gėrimu.
Straipsnio autorius Povilas Andrius Stepavičius. Straipsnis pirmą kartą pasirodė Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo Rudens numeryje. Šį ir kitus žurnalo numerius galite pavartyti čia.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.