Gerti šviežiai spaustas sultis šiandien nėra taip madinga kaip šviežiai skrudintą kavą iš nedidelių ūkių. Galbūt dėl to specializuotų sulčių vietų mažiau, o ir esamas galima padalyti į dvi stovyklas. Norėčiau atsigręžti į tas senbuves, už kurių baro ne pirmus metus kasdien zuja tos pačios moterys, mintinai žinančios savo klientų norus ir vardus. Šias vietas žmonės žino nuo seno, todėl jokios reklamos „Facebook“ joms nereikia.
Vitaminų sala Kalvarijų turguje
Gerokai po pietų užsuku pas ponią Kristiną į Kalvarijų turgų. Šiandien antradienis, todėl turguje žmonių mažiau. Kadangi čia dažnokai apsipirkinėju, žinojau, kad ankstesnę valandą ramiai pakalbinti sultininkės nepavyktų. Įprastai prie jos punkto, esančio paviljono viduryje, driekiasi eilutė. Dalis lūkuriuotojų – etatiniai.
Nedidelėje žalioje Kalvarijų turgaus sulčių oazėje ruošiami sveikuoliški kokteiliai.
„Šviežios sultys“ – taip paprastai lietuviškai vadinasi turgaus vitaminų sala. Žalią prijuostę užsirišusi p. Kristina sako, kad čia dirba penkerius metus. Iki turgavietės remonto apie metus ji darbavosi šalia esančiame pastate, po to persikėlė į Rūkytų gaminių paviljoną, kuriame dabar ir esame. Savininkė kasdien (išskyrus pirmadienį, kai turgus ilsisi) spaudžia sultis ir ruošia sveikuoliškus kokteilius. Kai reikia laisvadienio ar atostogų, ją pavaduoja dukra.
Kalbamės su intarpais. „Prieš pradėdama dirbti Kalvarijų turguje, spaudžiau sultis kitur. Jau tada man labai patiko. Šis darbas susijęs su sveikata, malonu žmonėms gaminti, daryti kažką gero“, – apie savo motyvaciją imtis tokio verslo kalba moteris.
Mums šnekučiuojantis prieina man ne kartą matytas vyras, garbaus amžiaus moteris užsuka apsirūpinti pakeliu juodgrūdžių sėklų, kurių įsigyti parekomenduoja ir man, vis prieina koks kolega iš turgaus. Čia visai smagu, pagalvoju.
Kalvarijų turgaus sulčių spaudėja Kristina žalėsius užaugina pati.
„Anksčiau taip sulčių nepirkdavo. Pasikeitė įpročiai – žmonės labiau žiūri, ką valgo. Ateina ir pensininkų, nors ne visi gali leisti nusipirkti šviežių sulčių, ir jaunimo. Savaitgaliais, pavyzdžiui, perka kitus gėrimus, ne dėl sveikatos. Žmonės atvažiuoja apsipirkti į turgų iš toliau, renkasi brangesnius gėrimus, ateina šeimos su vaikais“, – apibendrina.
Kristinos žalios spalvos oazė nedidukė, bet vienam žmogui erdvės pakanka. Dairantis atrodo, kad viskas turi savo vietą – ant krašto išstatyti žalėsiai, užmerktos ispaninių šalavijų sėklos, plastikiniai šiaudeliai ir, žinoma, meniu. Pavartau – sulčių, pieno, ledų kokteiliai, TOP, linksmieji kokteiliai (pavadinimai irgi visai žaismingi – „Saldainiukas“, „Rytas Havajuose“ ir pan.) ir, aišku, vaikams (ar pirktumėte sau „Šreką“ ar „Raudonkepuraitę“?).
Klausiu, kaip sezonai reguliuoja sulčių asortimentą, į kokius gėrimus patenka vietinės augintos daržovės ar vaisiai. „Rudenį atsiranda lietuviškos gėrybės – burokai, morkos, obuoliai, pavasarį – dilgėlės, spygliukai, garšvos, pienės. Ką galiu, tą naudoju iš savo daržo. Daigus, mėtas, lapinį kale kopūstą, petražoles, moliūgus auginu pati“, – man atsako.
Kristina pasakoja, kad sultys – maistas, todėl pataria vartoti saikingai. Jos manymu, 300 ml stiklinės per dieną tikrai pakanka, nereikėtų persistengti.
Populiariausios sultys: apelsinų.
Kristinos favoritas: „Mėgstu sumaišyti salierą, pomidorą ir papriką. Čia toks iš naujausių. Iš pat pradžių mėgstamiausias buvo „Žaliasis“, kurį geriant pavyko susimažinti blogojo cholesterolio kiekį. Ateidavo ir viena tokia moteriškė, kurios hemoglobino lygis buvo žemas, dažnai pirkdavo šį kokteilį. Vėliau dėkojo, nes atsistatė.“
Populiariausi sulčių kokteiliai: „Derinys iš senų laikų – morkų, obuolių ir burokėlių sulčių kokteilis. Naudingas kraujui, pravalo kraujagysles. Paprastas, bet geras“, – šią kombinaciją mėgsta ir garbaus amžiaus senjorai. Iš įdomesnių ir sotesnių – jau minėtas „Žaliasis“. Turi daugiausia vitaminų, jį sudaro trylika ingredientų: apelsinų, obuolių ir moliūgų sultys, lapiniai kale kopūstai, mėtos, špinatai, petražolės, liucernų daigai, ispaninių šalavijų sėklos, linų sėmenys, sėlenos, ciberžolė, bananai.
Svarbu: atsiskaityti galima tik grynaisiais.
Kur? Kalvarijų g. 61, Rūkytų gaminių paviljonas
Darbo laikas: II–VII 8.00–15.00
Svečiuose pas ponią Jeleną iš Halės
Kita mano pašnekovė bazuojasi seniausiame miesto turguje. Tai – ponia Jelena, gimusi Rusijoje ir į Vilnių atvykusi, kaip sako, jau suaugusi, prieš 31-erius metus.
„Čia gyvenu ilgiau nei savo gimtajame mieste“, – sako ji.
Turgavietėje dirbti Jelenai patinka. Ji darbuojasi „Jėgoje“ – užėję pro pagrindinį įėjimą, sukite į kairę. „Turgus – kaip Bermudų trikampis. Čia visko pilna, tuo jis ir įdomus, savotiškas. Jaučiuosi kaip Europos kryžkelėje“, – juokiasi.
Seniausias tebeveikiantis sulčių baras Vilniuje – ponios Jelenos.
Kartu su tuomečiu sutuoktiniu, kuris prisidėjo finansiškai, moteris verslą pradėjo nuo nulio – tuo metu informacijos apie šviežių sulčių spaudimą nebuvo: „Sultis spausti sugalvojau ne aš, o mano buvęs vyras. Jis pamatė, kad želmenų sultis spaudžia Janina Davidonienė (šių sulčių pradininkė Lietuvoje – aut. past.). Šią idėją ji parsivežė iš Amerikos. Taigi prieš keturiolika metų nuo želmenų viskas ir prasidėjo. Tai buvo pati žaliosios bangos pradžia, kuri vėliau sugrįžo komercializuotu pavidalu. Iš pradžių dvejus metus dirbau sulčių bare Antakalnyje, likusius dvylika – Halės turguje. Galiu pasigirti, kad mano sulčių baras buvo trečiasis Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Pirmasis atsirado Totorių gatvėje, dar vienas buvo „Operos“ vaistinėje.“
Nuvažiavusi į vietą Totorių gatvėje, moteris su ten dirbančiųjų pagalba pažindinosi su sulčių spaudėjos darbo subtilybėmis.
Šiandien p. Jelenos receptų knygoje – per 150 mišinių. „Už juos visus atsakau savo galva“, – teigia autorė. Ji prisimena ir tuos laikus, kai žmonės jai nešdavo medžiagą, esą želmenų sultys kenksmingos.
Želmenų sultys spaudžiamos specialia sulčiaspaude.
„Kiekvienas žmogus skirtingas. Neįmanoma to paties rekomenduoti kiekvienam. Jei rūgštingumas aukštas, citrusinių vaisių kokteilio ar sulčių nesiūlysi. Naujokus reikia pakalbinti, nes svarbiausia nepakenkti. Sultys – rimtas maistas. Diabetikui negalima labai ruošti kažko itin saldžiai – iškart sukils cukrus. Todėl kokteilius reikia „pagražinti“ salierų ar topinambų sultimis“, – ir priduria, kad pusė stiklinės topinambų sulčių gali nugalėti rėmenį.
Prieš tai kalbinta p. Kristina buvo minėjusi, kad vaikai dievina kokteilius su braškėmis, o p. Jelena sako pastebėjusi, kad berniukai ir vyrai mėgsta visas sultis ir kokteilius, kuriuose yra obuolių.
„Jaunesnė auditorija domisi sveiku gyvenimo būdu ir mane geranoriškai pamoko, nes jie visur važinėja, turi daug idėjų.“ Vienas tokių pamokymų – įvesti mokestį už popierinius šiaudelius, plastikinius maišelius ir indus išsinešti. Už juos reikės primokėti 0,1 Eur.
Sultys. Sveikatai, tonusui pakelti – želmenų. Kiekvienam pakaks 10 ml normos.
Jelenos favoritas. Grynos morkų sultys ir greipfrutų su ananasais kokteilis.
Kokteilis. Verta išmėginti seniausią kokteilį iš apelsinų, mėtų, imbiero, citrinų ir medaus. Jis buvo sukurtas tik vasarai, bet klientų pageidavimu gaminamas iki šiol. Populiariausiu lietuvišku p. Jelena vadina morkų, obuolių ir burokėlių kombinaciją. Paklausta, ką pasiūlytų rudens sezonui, sultininkė įvardija porą variacijų. Tai – šaltalankių, morkų ir medaus bei salierų, špinatų, braškių ir kriaušių kokteilį.
Kur? Pylimo g. 58
Darbo laikas: III–VII 7.00–16.00
Baras, kuriame nėra apelsinų sulčių
Kitapus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro esantis sulčių baras – dar vienas tų senukų, apie kuriuos noriu papasakoti. Gyvuoja dvyliktus metus. Kadangi informacinis lapelis ant durų skelbė, kad baras kone mėnesį atostogaus, nebuvau tikra, ar pavyks pasišnekėti. Tad atėjus pirmai darbo dienai, nuskubėjau. Užėjusi vidun iškart susipažinau su ponia Danguole, kuri prie sulčių pulto pluša antrąjį sezoną. Iš jos sužinau, kad atostogų metu baras spėjo atsinaujinti. Buvo atliktas kosmetinis remontas – sienos pasipuošė naujais subtiliai blizgančiais tapetais.
Per atostogas sulčių baras A. Vienuolio g. atsinaujino.
Šis „taškas“ kitoks. Ne todėl, kad yra pačiame miesto centre ir ne turguje. Esminis skirtumas – sultys čia spaudžiamos tik iš lietuviškame ūkyje užaugintų vaisių ir daržovių. Prieš Kalėdas pasirodo netgi ir vietiniai graikiniai riešutai. Vieninteliai iš parduotuvės atkeliaujantys ingredientai – citrinos ir imbiero šaknis.
„Kartais ateina ir paprašo ananasų sulčių, bet atsakau, kad pas ūkininką tokie dalykai kol kas dar neauga“, – juokiasi moteris.
Šnekučiuojantis su sulčių spaudėja įvyksta netikėtas sutapimas – įžengia p. Teresė, dešimtmetį buvusi šios vietos siela. Energijos kupiną moterį klientai prisimena iki šiol, per Danguolę jai siunčia linkėjimus.
„Ji buvo mano geriausia klientė. Labai daug metų. Po to, kai išėjau, Danguolė išreiškė norą mane pakeisti. Jai puikiai sekasi. Ji myli žmones ir ją myli. Viskas čia gerai. Matote, čia smagu kaip namuose. Tai jau jos įdirbis. Tik šitas daiktas mano (rodo į paveikslą ant sienos – aut. past.), daugiau niekas“, – kalba p. Teresė, dabar savo laiką skirianti tapybai, įvairiems menams.
Alytuje gyvenantis šio baro savininkas verslininkas Rosvaldas Baublys pasakojo, kad mintis imtis tokio verslo kilo natūraliai, nes turi žemės tiek prie namų, tiek Varėnoje.
„Pirmą sulčių barą atidariau Alytuje prieš trylika metų… Kokie dvylikti „eina“ ir šiam Vilniuje. Dabar jis tapo vieninteliu. Turiu idėją barą Alytuje dar atkurti. Tik kitoje vietoje. Tad tai tik laiko ir vietos klausimas“, – pasidalijo planais.
Paklaustas, ar nebuvo rizikinga sulčių baro atidarinėti šalia kito, jau anksčiau vaistinėje veikusio, atsakė, kad tada to fakto nežinojo. O kai sužinojo, jau buvo vėlu. Nebuvo, kur trauktis. Vis dėlto R. Baubliui šią vietą išlaikyti pasisekė, o „Operos“ vaistinės sulčių baras buvo uždarytas.
Sultys. Meniu aiškus ir trumpiausias iš visų matytų, tad išvardysiu viską, kas surašyta: morkų, obuolių, burokėlių, kopūstų, bulvių, pomidorų, agurkų ir moliūgų sultys. Mažesniais kiekiais spaudžiamos salierų, petražolių, pastarnokų, kviečių želmenų. Sužinau, kad pastarąsias reikia gerti lėtai, palaikant ant liežuvio (!). Klientai labiausiai mėgsta gaivias sultis – iš morkų, obuolių, moliūgų ir, jei norisi rūgštelės, su gabalėliu citrinos. Kas mėgsta, prašo įdėti mėtų.
Kokteilis. Kai atšąla ar skauda gerklę, vertėtų išbandyti „žaliąjį brendžiuką“ – taip šiame bare vadinamas stebuklingas želmenų ir imbiero derinys, nes „želmenys stiprina organizmą, o imbieras užmuša bacilas“.
Svarbu: atsiskaityti galima tik grynaisiais.
Kur? A.Vienuolio g. 12
Darbo laikas: I–V 7.30–16.00
Teksto autorė Auksė Podolskytė. Igno Nefo nuotr. Tekstas iš žurnalo „Neakivaizdinis Vilnius”.
„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.