Sostinės gimtadienis. Ką galime vadinti Vilniaus „gimimo liudijimu“?

Akmenį paguldyt prie akmens
sienoją užkelt ant sienojo
plytą surišti su plyta
ar tai jau ir bus Vilnius?

Tokį klausimą Justinas Marcinkevičius užduoda eilėraštyje „Nostra Vilna“. Visgi turbūt teisinga sakyti, jog akmens paguldyt ant akmens, ar plytos surišti su plyta neužtenka tam, kad miestas pradėtų gyvuoti. Miesto gyvavimui yra itin svarbu rašytiniuose šaltiniuose paminėti jo vardą bei taip skelbti žinią apie jo egzistavimą. Kaip kad gimusio vaiko vardas pirmą kartą yra užrašomas gimimo liudijime, taip ir miestas turi savus rašytinius fragmentus, liudijančius apie jo įsikūrimą. Vilniaus gimtadienio proga apžvelgiame vienus svarbiausių ir pirmųjų sostinės vardo paminėjimo dokumentų, leidusių, kaip kad J. Marcinkevičiaus eilėraštyje rašoma, „į visas pasaulio šalis sušukti lotyniškai: NOSTRA VILNA!“.

Vilniaus gimtadienis minimas žiemą, tad šventės puošmenomis rūpinasi gamta. S. Žiūros nuotr.

Dar prieš Gediminui išsiunčiant laiškus

Vilniaus įkūrimo istorija skęsta miglose ir yra apipinta legendomis, o mįslę, kada gi miestas įkurtas, stengiamasi įminti jau keletą šimtmečių. Nors istorikai nediskutuodami pripažįsta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rašytus laiškus, kaip pirmąjį Vilniaus vardo paminėjimo šaltinį, o 1323 m. sausio 25 d., kaip sostinės gimtadienio datą, visgi kalbama, jog apie Vilnių buvo rašoma ir anksčiau:

• IX a. anglų epas Widsith („Keliauninkas“) mini Welena ir Wylna
• XII a. islandų keliautojas Snorė Sturlesonas apkeliavo daug Šiaurės Europos sričių ir kelionės aprašyme mini vietoves Trik ir Velni – tikriausiai Trakus ir Vilnių
• Vilniaus vardas minimas ir rusų 1129 m. Voskresensko metraštyje
• Senieji karaimų metraščiai nurodo, kad Vilnius pastatytas XII a. pabaigoje apie 1190 m.
• Popiežiui adresuotame 1388 m. kryžiuočių dokumente teigiama, kad 1251 m. Mindaugas ne tik apsikrikštijęs, bet įsteigęs ir Vilniaus vyskupiją.

Gedimino laiškai

Visgi pirmaisiais tikrais Vilniaus dokumentais yra laikomi keturi, 1323 m. Gedimino į užsienį rašyti laiškai. Deja, Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminimas Vilnius, originalas nėra išlikęs. Laiškas buvo išsiųstas į Rygą, o jame Gediminas nurodė, kad miestiečiai pasidarytų to laiško nuorašą, kurį skelbtų bažnyčiose ir supažindintų su jo turiniu kitus miesto gyventojus. Rygos miestiečiai, tuometinė Rygos miesto taryba buvo labai uoli ir iš tikrųjų atsižvelgė į šį Gedimino prašymą – pasidarė tokį jo laiško originalo nuorašą, o pats originalas, kaip žinoma, neišliko.

2018 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje eksponuojamas Gedimino laiško nuorašas, kurį saugo Latvijos valstybinis istorijos archyvas. S. Žiūros nuotr.

2018 m. Gedimino laiško nuorašas iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo Rygoje buvo atgabentas į Vilnių bei eksponuotas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Laiško turinys lotynų kalba kvietė krikščionius pirklius, karius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno, atvykti ir apsigyventi Lietuvoje.

Kaip istorikas, profesorius Alvydas Nikžentaitis teigia, Gedimino laiškuose buvo priešinamasi Vakaruose apie Lietuvą skleidžiamai propagandai, kad Lietuvos gyventojai yra barbarai. Gedimino laiškai – vienas iš Lietuvos bandymų atsiverti pasauliui, vienas iš bandymų spręsti tiek politinius, tiek ekonominius klausimus, kurie buvo aktualūs to meto Lietuvoje, t. y. taikos siekis su ordinais ir siekis turėti daug naujų gyventojų.

Vilniaus savivaldybės įsteigimas

Matant Vilniaus miesto savivaldybę dabar, turbūt būtų sunku patikėti, kad ji gyvuoja jau daugiau nei 600 metų. Kaip žinia, jos įkūrimo data laikoma 1387 m. kovo 22 d., kuomet Merkinėje pasirašyta privilegija Vilniui suteikė savivaldą arba, kitaip tariant, Vilniui buvo suteikta Magdeburgo miesto teisė. Nors pirmasis istorinis dokumentas, patvirtinantis Vilniaus pripažinimą ir priklausymą tai pačiai Europos miestų bendrijai, neišliko, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra saugomos vėlesnės privilegijos — net aštuoni istoriniai dokumentai, parašyti ne ant popieriaus, o pergamento.

Privilegija, saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. S. Žiūros nuotr.

Pati ankstyviausia išlikusi privilegija yra 1432 m. Žygimanto Kęstutaičio privilegija, parašyta rusėnų kalba. Ja Vilniaus miestui naujai suteikta Magdeburgo teisė. Įdomu tai, jog šia privilegija Vilniui ne tik grąžintas Magdeburgo miesto statusas, bet taip pat leista:

• Laikyti viešas svarstykles vaškui bei kitoms prekėms
• Atidaryti vilnos pakirpyklą
• Laikyti midaus ir alaus parduotuves bei sandėlius
• Miestui turėti senąsias audeklų krautuves, bet taip pat pasistatyti ir keturias naujas.

Vilnius – vienas gražiausių Europos miestų

XVI a. pab. vokiečiai Georgas Braunas ir Fransas Hogenbergas pradėjo sudarinėti  gražiausių pasaulio miestų atlasą, o tarp 350 miestų, 1581 m. trečiajame atlaso  tome įtraukė ir Vilnių. Tai ankstyviausias žinomas Vilniaus miesto planas.

Vilniaus vaizdas. Fransas Hogenbergas, iš Georgo Brauno knygos Urbium praecipuarum totius mundi, Kelnas, 1581. Inv. Nr. VR-204 © Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Fotografas Vytautas Abramauskas

Kaip manoma, plane vaizduojamas maždaug 1545 metų Vilnius. Miestas vaizduojamas apjuostas gynybine siena su vartais. Plane pavaizduotos Aukštutinė ir Žemutinė pilys, rotušė, Bernardinų vienuolynas, Šv. Jono bažnyčia ir kiti objektai. Plano apatiniame kairiajame kampe yra lentelė su pažymėtų objektų paaiškinimais. Greta vaizduojami du kilmingi ir du paprasti Vilniaus miestiečiai.

Trečiajame atlaso tome apie Vilnių rašoma:

„Apskritai atvykti į šį miestą ir išvykti iš jo galima tik žiemą, nes visa Lietuva apsupta pelkių ir didelių miškų, o žiemą užšalus pelkėms bei ežerams ir pasnigus keliai pasidaro tinkami, ne išmalti ir išvažinėti, bet tokie, kokius padaro minėtas metų laikas.“

Taip pat atlase pasakojama, kad Lietuvos sostinė yra didelė ir tankiai gyvenama, apjuosta aukšta siena ir vartais, kurie niekada nerakinami. Namai esą daugiausia mediniai ir tik tokiose gatvėse, kaip Vokiečių ar Pilies, buvo galima rasti mūrinių namų. Pastarieji buvo pastatyti į Vilnių prekiauti atvykusiems svetimšaliams.

Pirmą kartą lietuviškai užrašytas Vilniaus vardas

Wilniuie – šiuo, vietininko linksniu, 1595 m. pirmą kartą Vilniaus vardas buvo lietuviškai paženklintas Mikalojaus Daukšos leidinyje „Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“. Daukšos „Katekizmas“ – tai pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista knyga lietuvių kalba, o pasaulyje veikiausiai išlikęs tik vienas jos egzempliorius, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Kuomet anksčiau minėtuose dokumentuose Vilnius buvo minimas ne lietuvių kalba, ši knyga yra svarbus rašytinis Vilniaus miesto paminėjimo objektas, apie kurį, neabejotinai, turėtų žinoti kiekvienas vilnietis.

M. Daukša „Katekizmas, arba mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“. 1595. Vilniaus universiteto biblioteka

Susipažinus su Vilniaus miesto gimimą liudijančiais rašytiniais šaltiniais,  Sausio 25 d., saugioje namų aplinkoje, kviečiame paminėti sostinės 698-ą gimtadienį. Jūsų laukia ne tik specialios gimtadienio vaišės iš Vilniaus restoranų, bet ir daugiau kitų pramogų jūsų akims, ausims, gomuriui, mintims ir net širdžiai! Daugiau informacijos: www.vilnius698.lt

Teksto autorė Gabija Stašinskaitė

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.