Šokti gražesniam rytojui. Pokalbis su Agniete Lisičkinaite

Ne tik scenoje, bet ir besisukančioje Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkės kėdėje, ant Šeškinės asfalto ar už savo pačios komforto ribų – šiuolaikinio šokio šokėja Agnietė Lisičkinaitė šoka visur. Pakalbinau šias drąsiai, skirtingai ir savaip šokančias Agnietes, kurių visas sieja vienas ir tas pats tikslas – bendruomenė ir gražesnis rytojus.

Agniete, esi kilusi iš Kauno, papasakok, kokia buvo tavo ir Vilniaus ryšio užmezgimo pradžia?

Kažkada esu girdėjusi frazę „Jeigu mieste pragyveni 10 metų – gali vadintis to miesto gyventoju“, tad esu vilnietė, nes sostinėje gyvenu jau dvylikti metai. Vilnius nuo pat paauglystės buvo mano svajonių miestas, į kurį karštligiškai svajojau patekti ir dar mokyklos laikais važiuodavau autostopu čia kaip į šokio ir kultūros oazę. Anksti žinojau, kad noriu studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir labai tikslingai to siekiau. Pastarieji ketveri metai man suteikė galimybę nemažai keliauti po užsienį ir aš vis tiek nežinau geresnio miesto už Vilnių, kuriame norėčiau gyventi – dėl jo dydžio, žmonių. Vienareikšmiškai, myliu Vilnių, o kuo toliau, tuo jis man veriasi vis naujomis spalvomis, kas mane žavi.

Agnietė Lisičkinaitė. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Praėjusiais metais pristatei savo šokio performansą „Hands Up“, kuris kvietė solidarizuotis su baltarusiais ir iškelti rankas į viršų. Rankų iškėlimas labiausiai siejasi su pasidavimu, bet tavo performanse, priešingai – tai kova, nes rankas laikai iškėlusi ilgą laiką. Kaip kilo idėja pasirinkti būtent tokį gestą? Ką jis reiškia tau pačiai?

Idėja kilo pirmo karantino metu, kai, kaip ir visas pasaulis, jaučiau daug baimės ir nerimo. Meditacijos ir panašūs metodai man niekada nepadėdavo. Vieną dieną intuityviai iškėliau rankas į viršų ir pastebėjau, kad susikoncentravus į fizinį skausmą mano sąmonė išsivalo, tad rankų iškėlimą pradėjau naudoti kaip fizinę praktiką.

Iškeltų rankų pozicija egzistuoja daugelyje religinių, kultūrinių, socialinių kontekstų, o aš su šiuo gestu pradėjau nagrinėti protestą – kas yra protestas? Ką jis mums reiškia? Pasirinkau protesto kultūrą, nes visada kovojau dėl lygių teisių ir siekiau padėti bendruomenei. Dabar mano siekis yra įkūnyti ir sukurti protestą. Nunešti į sceną protesto kūną, kuris nestovi dešinėje ar kairėje pažiūrų pusėje, o yra stotelė viduryje nuomonėms susitikti, tad šiuo metu tyrimą tęsiu vaikščiodama gatvėmis ir nešiodamasi užrašus, atstovaujančius dviem barikadų pusėms, pavyzdžiui, „Lietuva lietuviams / Aš esu lenkiško kraujo“ ar „COVID neegzistuoja / Aš esu pasiskiepijusi“ bei stebiu praeivių reakcijas.

Ir kokių reakcijų sulauki?

Mes, lietuviai, esame drovūs žmonės, tad nepaisant to, kad stengiuosi kurti akių kontaktą su praeiviais, dauguma mane ignoruoja. Yra nemažai filmuojančių, pakeliančių nykščius į viršų. Kai ėjau su užrašu „Aš turiu lenkiško kraujo“, vienas vaikinas iš kitos gatvės pusės pradėjo rėkti „Aš irgi!“, o kai nešiausi angliškai parašytą „COVID neegzistuoja“, priėjusi užsieniečių pora pasakė „Mes tavim netikim“.

Šokio performansas „Hands Up“ 2020-ųjų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Dainiaus Putino nuotr.

Žaviuosi tavimi kaip socialiai aktyvia menininke. Drauge su Greta Grinevičiūte ir kuriamu „B&B“ duetu bei asmeniniais performansais, tokiais kaip minėtasis „Hands Up“, drąsiai išreiški savo poziciją socialiniais klausimais. Iš kur semiesi drąsos? O galbūt tau nereikia jos semtis?

Semtis drąsos reikia, tikrai reikia. Kalbant apie „Hands Up“ pasivaikščiojimus, prieš išeinant pro namų duris, man kiekvieną kartą kyla klausimas „Ką tu čia, Agniete, darai?“, bet šiuo projektu aš įsivardijau, kad, jeigu nagrinėju protesto kultūrą, aš negaliu užsidaryti salėje. Negaliu sau viena tyrinėti, kaip žmonės jaučiasi protestuodami, nes tai būtų melas, o aš labai noriu būti sąžininga – tiek kaip menininkė, tiek, apskritai, kaip žmogus. Man atrodo, ką menininkas gali padaryti, tai jis gali būti tyrėju, išanalizuojančiu temą, kurioje jisai kuria, ir pateikti žiūrovui tam tikrą savo perspektyvą, tad drąsa, šiuo atveju, man siejasi su neturėjimu kito pasirinkimo. Ją ugdė mano tėvai, taip pat drąsa yra ir mano profesinis įgūdis, kuris verčia eiti, nebijoti ir atsiverti, bet tos baimės vis tiek kartais yra.

Ko bijai?

Baisu yra sukurti blogą meno kūrinį. Nors kas yra blogas meno kūrinys? Vieno atsakymo nėra. Man galbūt blogas meno kūrinys yra tas, kuriuo negalėčiau didžiuotis. Taip pat labiausiai siekiu būti geru žmogumi, kuris prisidėtų prie planetos ir visuomenės gerovės, tad bijau būti priešinga to versija.

Iškėlusi rankas į viršų eini nuo savo namų per sociumą į šokių salę, o kokius mėgstamus maršrutus turi rankas nuleidusi?

Kažkada gyvenau Naujamiestyje, tad labai mylėjau Algirdo gatvę. Dabar labai myliu Žvėryną – karantino metu išnaršiau jį skersai ir išilgai. Vienareikšmiškai, Malonioji gatvė yra mano mėgstamiausia. Su G. Grinevičiūte vykdėme projektą Naujojoje Vilnioje, tad teko nemažą laiko dalį pabūti ten ir aš visiškai įsimylėjau Dūmų fabriko teritoriją, visus fabrikus prie Vilnelės, menininkų studijas – galvojau ten net pirkti butą! Naujosios Vilnios bendruomenės pirmininkas Maksimas Zacharovas mums pravedė 4 valandų ekskursiją po rajoną. Kai dalyvauji ekskursijoje su žmogumi, kuris tobulai žino viso rajono istoriją, tau aplinka nusipiešia visiškai kitaip. Supratau, kad Naujoji Vilnia yra mano naujoji simpatija.

Agnietė Lisičkinaitė. Vikos Paškelytės nuotr.

Pavasarį Naujojoje Vilnioje drauge su „AIROS“ šokio teatru rodėte spektaklį „Alkis“, o Tarptautinę šokio dieną viename interviu minėjai, kad buvai alkana scenos, žiūrovų ir jaudulio. Kam dar, be viso to, šiuo metu jauti alkį?

Aš negaliu nešokti, ypač tol, kol mano kūnas leidžia, tad alkį scenai, ypač vertingiems kultūriniams projektams, jausiu visada. Šiuo metu esu tokioje stadijoje, kurioje gyvenimas apdovanojo nuostabiais projektais, o aš turiu prabangą rinktis, kuriuose iš jų noriu dalyvauti, tad tiesiog… Alkis, alkis, alkis.

Kultūra dažnai yra susitelkusi miesto centre. Liepos 1–3 d. festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ su komanda pristatysite spektaklį „Einu pirkti pieno“, kuris palieka tradicinę teatro aikštelę ir keliasi į miegamąjį rajoną. Papasakok, kaip kilo būsimo spektaklio idėja ir kodėl pasirinktas būtent Šeškinės rajonas?

„Einu pirkti pieno“ kūrybinį procesą su G. Grinevičiūte pradėjome 2019 metais, reziduodamos Airijoje, „Echo Echo“ šokio centre. Viskas prasidėjo nuo vizualizacijos, kurioje geriame daug pieno, o tuomet pagalvojome, kad būtų įdomu sukurti darbą apie tai, kas ištinka žmogų, kai jis ryte atsikelia, nori pasidaryti kavos ir supranta, kad nebeturi pieno. Airijoje pradėjome nagrinėti kasdienes žmonių istorijas, susietas su pienu, o praėjusią vasarą gavę rezidencijos vietą „Menų spaustuvėje“ supratome, kad norime decentralizuoti kultūrą ir kurti spektaklį miegamajame rajone. Kitaip sakant, jei Mahometas neina pas kalną, kalnas ateis pas Mahometą.

Nori pasidaryti kavos, bet namuose nėra pieno. Nuo to atsispyrė spektaklio „Einu pirkti pieno“ kūrėjos. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Pasirinkome Šeškinės rajoną, nes viena iš mūsų atlikėjų Giedrė Jankauskienė gimė ir 30 metų gyveno Šeškinėje. Nebuvo nė vieno kito tokio rajono, kur pažinotume žmogų, turintį tokį stiprų santykį su juo. Aštuonias savaites, kaip mes juokaujame, varėme į Šeškinę ir trynėmės ant bordiūrų, bandydamos pajusti, kas tai per rajonas, kokia jo autentika, kuo jisai gyvena. Manau, mes jį pajutome ir pamatėme Šeškinę kaip mistifikuotą vietą. Pasitelkėme realius rajono gyventojus, kuriuos supylėme į tam tikrą pasakišką naratyvą, tad ir spektaklį vadiname „Šeškinės pasaka“. Šeškinė yra vienas seniausių rajonų, kuris savo funkcionalistine, sovietine architektūra savaime yra gražus, o tarp blokinių namų yra ir daug romantikos.

Šokio filme „Šokis + miestas“ šokai Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose. Kuriose Vilniaus vietose sukyla noras šokti?

Kai pagalvoju, kad noriu šokti, nueinu į vietą, esančią Upės gatvėje, virš „Čiop Čiop“. Taip pat neseniai draugas parodė naują teritoriją Rasose, kur gražiai atsiveria panorama ir geležinkelis, o Maloniojoje gatvėje yra toks apgriuvęs pastatas, pro kurį praėjusi galvoju, kaip čia būtų „faina“ šokti, tad svajoju kada nors paversti tą pastatą šokio menininkų rezidencijų vieta – nors dabar ir kuriu solo darbą, šokis man visada buvo apie bendruomenę ir buvimą kartu.

Agnietė Lisičkinaitė. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Aplinkui tave vien šokis. O jei padėtume visas su šokiu susijusias veiklas į šoną – ką dar mėgsti veikti?

Labai mėgstu gaminti valgyti, prižiūrėti augalus, neseniai nusipirkau labai gražų dviratį, tad mėgstu juo minti. Dažnai, kai galva būna užsiteršusi, tiesiog sėdu į automobilį ir važiuoju, daug muzikos klausau. Na, ir dar mėgstu „vakarėlinti“, socializuotis, eiti į renginius, barus, klubus, keliauti. Šiaip aš labai socialus žmogus esu. Tikrai.

Teksto autorė Gabija Stašinskaitė. 
Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 10-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.