Šokio ir miesto ryšys. Pokalbis su režisieriumi Jevgenij Tichonov

Pernykščio „Šokis plius miestas“ projekto klipus turbūt matė ne vienas – šiuolaikinį šokį ir architektūrą Vilniuje bei kituose miestuose sujungę vaizdo klipai užkariavo ne tik internetą, bet ir televizijos ekranus. Juos režisavo ir nufilmavo Jevgenij Tichonov – ne vienerius metus gatvės šokį kūręs, šokęs ir dėstęs vilnietis, pirmuoju įkvėpimu vadinantis jį ir kitus paauglius pagavusią breiko bangą. Tarptautinės šokio dienos proga su Jevgenij kalbėjomės apie šokio ir architektūros linijų ryšį bei apie tai, kaip 90-aisiais atrodė Vilniaus gatvės šokio scena.

Turi ne vieną profesiją. Dirbi tiek šokio, tiek kino srityje. Kaip pats save pristatytum?

Ilgą laiką buvau choreografas, šokėjas, šokio pedagogas, universiteto dėstytojas. Vėliau tapau režisieriumi – kino ir komercinių projektų. Kurį laiką dirbau abiejose minėtose srityse, tačiau neseniai palikau šokio pedagogo darbą.

Jevgenij Tichonov. Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakok apie savo gatvės šokėjo kelią. Kodėl tuo metu rinkaisi būtent tokį šokio stilių?

Pradėsiu nuo to, kad breikas, kaip vienas iš gatvės šokio stilių, Lietuvoje egzistavo jau seniai, dar sovietmečiu. Lietuvoje vyko net vienas didžiausių Sovietų sąjungoje breiko festivalių „Papūga“. Tai buvo ta didžioji aštuoniasdešimtųjų breiko banga, kuri praėjo. O maždaug 1998-1999 metais, kai man buvo dvylika ir interneto dar neturėjome, žiūrėdavome muzikinius televizijos kanalus. Per vokišką kanalą VIVA, rodydavo žinomo vokiečių breiko šokėjo, europietiško breiko pradininko Storm klipus. Jie labai „užkabino“ tuometį jaunimą, taip pat ir mane. Mane sužavėjo pats veiksmas – šokis su tam tikrais akrobatikos elementais, atliekamas ant žemės, reikalaujantis fizinės jėgos. Manau, mus patraukė tam tikra nežinomybė. Egzistavo pramoginiai šokiai ir jų pamokos, o breikas atrodė kažkas, kuo užsiimti gali ne bet kas. Mane patraukė šis išskirtinumas.

Buvau aukštas ir lieknas berniukas. Ir nors šokdavau breiką, atliekamą ant žemės, sukdavausi ant pečių, visgi buvau realistas ir žinojau, kad niekada nešoksiu pasauliniame lygyje dėl savo kūno sudėjimo. Todėl man patiko ir kiti gatvės šokio stiliai, atliekami stovint ant žemės – poping’as  ir locking’as. Iš šių stilių bei breiko vėliau išsivystė kitas mums žinomas gatvės šokis – hiphopas, kurio mokytoju bei choreografu aš ir tapau. Taip pat dirbau breiko grupės „Invisible Soul“ meno vadovu.

Kaip tuo metu atrodė Vilniaus gatvės šokio scena? Kur rinkdavosi jūsų bendruomenė?

Tuo metu breikas buvo tam tikras fenomenas, milžiniška antroji populiarumo banga. Breiką šoko tūkstančiai paauglių berniukų visoje Lietuvoje. Mieste buvo pora vietų, kuriose vykdavo breiko pamokos, bet aš ir kiti vaikai, kurie apie tai nežinojome, šokdavome savo rajonuose.

Aš pats gyvenau Fabijoniškėse, kiti breikerių taškai buvo Antakalnyje, Žvėryne. Nelabai turėdavome kur šokti, breiku užsiimdavome tiesiog savo laiptinėje. Iki dabar turiu nuotraukas iš savo penkiaaukštės Fabijoniškių chruščiovkėslaiptinės aikštelės, iš kurios kartais išvarydavo kaimynai dėl per garsios muzikos.

Antakalnyje šokdavo prie Antakalnio poliklinikos, dar viena žinoma vieta buvo prie Vilniaus santuokų rūmų. Kai susiformavome į grupes ir pradėjome rimčiau šokti, rikdavomės prie tuometinio Pedagoginio universiteto. Aišku, kai gaudavome salę, šokdavome joje, tačiau jei ne – atsinešdavome savo linoleumo ar medienos plaušo plokščių dangą ir šokdavome gatvėje. Mums šokti lauke buvo ne galimybė pasirodyti, o neatsiejama mūsų subkultūros dalis. Laikėme save tikrais gatvės šokių šokėjais. Tuos laikus visada prisimenu su nostalgija. Man pačiam labai svarbi atrodo mano kelionė nuo taško A iki taško B – nuo šokio laiptinėje iki tapimo šokio dėstytoju universitete.

Akimirka iš Fabijoniškių daugiabučio laiptinės, pašnekovui tarnavusios kaip kaip breiko aikštelė (1999 m.) Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien tavo gyvenime nebe tik šokis, bet ir darbas su kamera. Vienas paskutiniųjų tavo projektų –  šokį ir architektūrą sujungiantys klipai „Šokis plius miestas“. Kokia patirtis buvo juos kurti Vilniuje?

Kino industrijoje gana reta, kad tas pats žmogus būtų ir režisierius, ir operatorius. Aš studijavau režisūrą, bet taip pat esu gavęs „Gilės“ apdovanojimą už geriausią jaunojo kino operatoriaus darbą. Žodžiu, esu režisierius, kuris kartais filmuoja pats. Be abejo, dirbti su projektu „Šokis plius miestas“ man buvo įdomu. Norėjau į jį žiūrėti kaip režisierius, operatorius ir kaip choreografijos konsultantas. Mano nuomone, šiame projekte yra keturi „banginiai“: vaizdas, šokis, muzika ir architektūra. Svarbiausias man buvo ryšys tarp visų šių dalių.

Lokacijos, kuriose filmavome, man buvo gerai pažįstamos. Pavyzdžiui, Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose Žirmūnuose vyko vieni pirmųjų breikerių vakarėlių. Ten pirmą kartą gyvai pamačiau žmones, šokančius breiką ne namo laiptinėje.

Būtent dėl to, kad pastatai man buvo pažįstami, norėjau klipuose juos atskleisti kitaip, kad jie nebūtų atpažįstami iš pirmo žvilgsnio. Mes įpratę į aplinką žiūrėti savo akių lygyje, todėl, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatre rinkausi kamerą pakelti į viršų.

„Šokis plius miestas”. Stop kadras

Kaip šokis siejasi su miesto linijomis, architektūra? Koks tarp jų ryšys?

Tekstūrose, linijose ir formose, kaip ir šokyje, egzistuoja tam tikras ritmas. Taip pat spalvų, greičio kontrastai. Šokio ir architektūros elementai labai panašūs. Architektūroje egzistuoja ir tam tikra dramaturgija, jos linijos gali kurti pasakojimą. Lygiai taip pat pasakoja ir kamera bei šokis. Taip pat labai svarbus ryšys tarp šokėjo ir erdvės.

Vėlyvasis modernizmas mums turi tam tikrą sovietmečio poskonį. Nors to paties laikmečio pastatas Amerikoje ar Skandinavijoje keltų visiškai kitokius jausmus. Mes Lietuvoje turime kitokią bendrą atmintį, tad ir klipuose norėjosi trupučio nepatogumo.

Ar yra kokie nors Vilniaus pastatai, kuriuos apibūdintum kaip labiausiai choreografiškus?

Ruošiantis filmuoti klipus pastebėjau, kad kai kurios erdvės man atrodydavo labiau kinematografiškos ar tinkamos kamerai, tačiau kiekvienas pastatas yra savotiškai įdomus ir svarbus. Tad lygiai taip pat negalėčiau išskirti labiausiai choreografiško. Manau, vilniečiui ir Vilniaus svečiui labai svarbu žinoti, ką mes turime, vertinti visą architektūrinį palikimą, net atėjusį iš tamsesnių laikų. Laikmečio atspindžiai yra labai svarbūs. Kiekvienas šokėjas ar bet kuris kitas žmogus kiekviename pastate atras kažką, kas privers jį judėti, mąstyti, kurti arba atvirkščiai – nekęsti. Todėl vieno labiausiai choreografiško neišsirinksiu. Įvairovė yra Vilniaus stiprybė – tame pačiame senamiestyje turime ir Santuokų rūmus, Operos ir baleto teatrą, ir siaurąsias gatveles, senas bažnyčias. Nuostabu, kad turime šį pasirinkimą.

„Šokis plius miestas”. Stop kadras

Kur labiausiai mėgsti pasivaikščioti Vilniuje? Galbūt turi mėgstamiausias vietas ar maršrutą?

Kadangi gyvenu Naujamiestyje, galiu pasidalinti savo įprastu maršrutu. Leidžiuosi J. Basanavičiaus gatve ir einu link Sereikiškių parko, Užupio. Tai mano mėgstamos vietos. Kitas maršrutas – praeiti pro Santuokų rūmus, nusileisti nuo Tauro kalno ir praeiti pro Lukiškių aikštę. Jei turiu daugiau jėgų – prasuku pro Vingio parką, pasivaikštau paupiu. Vilniuje gimiau ir užaugau, todėl kartais net nebepakeliu galvos, nes į Vilnių daug prisižiūrėjau. Prieš karantiną būdavo įdomu grįžus iš užsienio apsidairyti senamiestyje, tarsi palyginti Vilnių su kitais pasaulio miestais, o dabar kelionės sustojo, to neliko. Sako, daug porų išsiskyrė po karantino, bet aš su Vilniumi nesiskirsiu (šypsosi).

„Šokis plius miestas”. Stop kadras

Tarptautinės šokio dienos proga, balandžio 29 – gegužės 1 d. Lietuvos šokio informacijos centras J. Tichonov režisuotus „Šokis plius miestas“ klipus transliuos ekrane prie MO muziejaus. Daugiau informacijos apie šokio dienos minėjimą Vilniuje rasite čia.

Visus klipus galite pamatyti čia: sostinėje profesionalūs šokėjai filmuoti Kompozitorių namuose, Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose, Lietuvos kooperatyvų sąjungoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose.

 Teksto autorė Miglė Kolinytė

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.