Soduose, Džiazo gatvėje

„Ar Vilniuje yra muzikai skirtų gatvių?“ – ieškodama žurnalui temų, įlendu į virtualų žemėlapį. Taip Gvazdikų sodų 1-osios ir Gvazdikų sodų 3-iosios gatvių kaimynystėje, kelyje link Nemenčinės, aptinku Džiazo gatvę. Sodų kultas užleidžia vietą kultūrai.

Džiazo gatvės pavadinimo keitimas virto smagia švente su vėliavos pakėlimu ir vakarėliu. Vytautės Ribokaitės nuotr.

Dar tik kelis mėnesius gatvė vadinama nauju vardu, bendruomenei nusprendus, kad užteks būti Gvazdikų sodų 2-osios „sodininkais“ – norisi sukurti ką nors savito. Taip gimė ir Džiazo gatvės fiesta, vienintelė tokia Vilniuje.

Šioje gatvėje daugiau nei dešimt metų gyvenantis vienas žymiausių jaunosios kartos Lietuvos džiazo muzikantų Kęstutis Vaiginis vis pajuokaudavo apie muzikinį pavadinimą. Mintį pasigavo kaimynai, ir netrukus ji tapo realybe.

„Gatvių pavadinimų Vilniuje pakeista nemažai, bet kad kurioje nors tokia proga būtų surengta šventė, nesu girdėjusi“, – sako viena iš naujo pavadinimo entuziasčių Kristina Jasiūnė, prisipažinusi, kad sodai užleidžia vietą miestui, todėl ir senieji pavadinimai nyksta iš gatvių žemėlapio.

Kai ji kartu su vyru Kęstučiu Jasiūnu atsikraustė į šį rajoną, įsibėgėjo gatvės pervadinimo pokyčiai. Rinkdami kaimynų parašus, patyrė visko – nuo absurdo iki ovacijų. „Kas čia per Džiazo gatvė? Ar jūs rimtai?“ – klausinėjo žmonės, kol suprato, kad tai ne pokštas, o reali idėja. Netrukus dokumentus jau svarstė Vilniaus miesto istorinės atminties komisija, kuriai šis sumanymas pasirodė vertingas. Džiazo gatvės gyventojų pavyzdžiu sekti subruzdo ir kiti. „Mūsų iniciatyva duoda gerą pradžią ir aplinkinėms gatvėms rinktis muzikinius – bliuzo, roko – gatvių pavadinimus“, – pastebi K. Jasiūnas.

Kai gatvę papuošė nauja pavadinimo lentelė, gyventojai pradėjo ruoštis gatvės „inauguracijai“. K. Vaiginis subūrė tarptautinį džiazo kvartetą. Pasikvietė tris žymiausius džiazo atlikėjus iš Europos – suomių pianistą Jooną Haavisto, latvių būgnininką Kasparą Kurdeko ir ispanų kontrabosistą Miquelį Alvarezą. Prie jų prisijungęs ir pats surengė įspūdingą džiazo koncertą. Džiazo gatvės fiestos svečiai dalyvavo ir vėliavos pakėlimo ceremonijoje, ir barbekiu vakarėlyje.

„Kai atsirado toks gatvės pavadinimas, džiazas mus subūrė, visą dieną praleidome kartu. Tokios idėjos padiktuoja savo ritmą“, – ryškų pokytį mato džiazo profesionalas.

Džiazo gatvė Vilniuje jam atrodo tik pradžia. Juk bet kurioje pasaulio sostinėje džiazas susijęs su intelektualia muzikos kultūra, tad netgi buvę sodų rajonai gali nustebinti žiupsneliu geros muzikos. Į gatvės atidarymo šventę susirinko apie aštuoniasdešimt žmonių, kitąmet jų bus daugiau, nes smalsumą sukelia netikėtos jungtys: džiazas ir gamta.

K.Vaiginis vardija vietas, kur Vilniuje įprastai skamba džiazas: klube „Jazz Cellar“ senamiestyje – į šį klubą jau buvo pasikvietęs ir savo gatvės kaimynus. Žvėrynas džiazuoja restorane „Veranda“, keliose kavinėse Užupyje vyksta džiazo džemai. Lukiškių kalėjime 2.0 ir prie baro „Peronas“ geležinkelio stotyje renkasi lindihopo šokėjų bendruomenės. Vasarą verta įšokti į džiazo šokių festivalį „Svingelis“ Vaidilos teatre.

„O dabar turim net Džiazo gatvę Vilniaus mieste, džiazo bendruomenę, su kuria galime organizuoti išskirtinius renginius“, – šypteli K. Vaiginis, matantis, kaip džiazas sujungia daug stilių ir asmenybių.

Vienas iš Džiazo gatvės pavadinimo krikštatėvių K. Jasiūnas įsitikinęs, kad į jį galima žiūrėti filosofiškai: „Gali nieko bendro su džiazu neturėti, bet pats gyvenimas yra džiazas.“

Straipsnio autorė – Rugilė Audenienė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.