Šnipiškių kvapų kalvarijos

Viena iš mano mėgstamų pramogų – lankytis Kalvarijų turguje. Užeinu į jį gerai valandai. Visada įdomu, kuo aštresniu pradžiugins paviljono kampe įsikūrę salotas parduodantys korėjiečiai iš Taškento. Kas naujo raugintų produktų prekystaliuose. Laikai dabar gausesni nei ano amžiaus pabaigoje. Kvapai kuo egzotiškiausi. Visas pasaulis turguje. Tačiau aš iki šiol prisimenu, koks buvo šis Šnipiškių rajono gabalėlis, kuriame veikė Dzeržinkos turgus. Netgi užuodžiu.  

Skvere priešais buvusį „Tėvynės“ kino teatrą kvepia balandžių plunksnos.

Mano aprašomas keturkampis, kurio dvokų nedrįstu vadinti gražesniu žodžiu, yra netaisyklingas. To sovietinio Vilniaus keturkampio ribas apibrėšiu taip: „Žalgirio“ stadionas (išnyko kaip dūmas), Kalvarijų gatvė (buvo griežtai pavadinta Dzeržinskio), turgus, kino teatras „Tėvynė“ ir Rinktinės gatvė (buvusi P. Eidukevičiaus gatvė). Rajono centre kėpsojo didžiulis Lenino rajono milicijos skyrius (dabar viešbutis) kaip nepavykusio bandymo įvesti rajone tvarką simbolis. Anuo metu liaudis rajoną vadino paprastai, bet su metalinio skambesio gaidele – Dzeržinka. Kai kurie kalbininkai to ČK monstro pavardę rekomenduoja rašyti taip: Dzieržinskis. Bet tai jau būtų per švelnu ir taip miestelėnai nevadino. 

Dzeržinkos rajonas buvo apleistas, paliktas toks, koks buvo nuo Pilsudskio ar caro laikų. Žmogystos ten sukiojosi smarkiai niūresnės ar originalesnės net pagal sovietinius pilkumo standartus. 

Tame Vilniaus rajone pradėjau savo gyvenimo kelią. 1961 metais, kai Gagarinas išlėkė į orbitą aplink Žemę. 

Nuo vaikystės įsimintiniausią kvapą prisimenu buvus batų taisykloje. Didelė batų taisykla įsikūrė name, kuris stovėjo dabar statomo „Hero“ prekybos centro vietoje. Batų taisyklos klijų kvapas užguldavo nosį dar gatvėje. Narkomaniškai nerealiai įtraukdavo. Jokio gėlių kvapo, sintetikų sintetika, bet tavo nosis nori uosti ir uosti. Eilė palikti batus taisyti ar pasiimti būdavo ilgutėlė kaip ir visur tais laikais, tad pakankamai prisikvėpuodavai visam likusiam gyvenimui. Šimtai nukleiptų batų taip pat sukurdavo galingą bendrą dvokutį, tačiau jie nepermušdavo klijų narkomanijos. Ilga eilė stovėdavo ir ramiai uosdavo. 

Nuo batų taisyklos einant link turgaus buvo ir kitas kvapų šaltinis – daržovių parduotuvė. Čia jau kitokie ingredientai. Žemės ir papuvusių, kažkada padorių  augalų kvapų miksas. Papuvėlių bulvių ir burokų valsiukas ore. 

Toje parduotuvėje truputį nuošaliau kabojo didžiuliai stikliniai konusai viršūnėmis žemyn. Iš konusų leisdavo į stiklines sultis už kapeikas. Tomatų sultys skleisdavo savo kvapą. Kodėl pomidorai sovietijoje buvo pomidorai, tačiau jų sultys vadintos tomatų sultimis, man iki šiol neįminta filologinė paslaptis. Bet tomatų sulčių gėrimo vizualas buvo įspūdingesnis nei kvapas. Sultys buvo raudonos, o šalia darbo žmonių gurmaniškiems polinkiams buvo padėti indeliai su druska. Pasisūdyti sultims. Tą šaukštą, kuriuo būdavo maišoma druska stiklinėje, retokai plaudavo ir baltoji druska po kelių pamaišymų stiklinėje įgaudavo nešvariai rudos košės įvaizdį. Na, bet sovietiniai gurmanai žinojo – tas purvinas rudumas tai tik pomidorai-tomatai. Nieko baisaus. 

Kas čia gyveno iki pastatant daugiabučius? Kiemas tarp Kalvarijų ir Apkasų gatvių.

Kita mūsų parduotuvė buvo Eidukevičiaus gatvėje. Pienas, duona. Ten grumdydavosi krūvos žmonių. Kiekviename skyriuje eilės. O tarp tų eilių pikta valytoja. Jos specialiai buvo parenkamos piktos, nes kas gi kitas tarp tų eilėse trypiančių būtų pajėgęs sklaidyti visų žmogelių suneštą purvą. Pieno buteliai buvo uždaromi plona folga, kuri dažnai nusismaukdavo, ir pienas liedavosi ant grindų. Kitas sovietinis šedevras buvo tetraedriniai pieno pakeliai. Jų daug tilpdavo į tokį pervežimo rėmą. Bet tetraedrai prakiurdavo ir pienas lašėdavo ant grindų, paskui greitai rūgdavo. Dar papildavo pjuvenų, man rodos. Ta grindų košė sukaupdavo nelaimingo gyvenimo irzulį, rūgimo procesą ir sąšlavyną nuo batų. O dar visų rūgimo procesų katalizatorius – švabra. Lietuviškiau tai toks medinis T formos pagalys, ant kurio suvynioti keliais sluoksniais caro laikus menantys skudurai. 

Dvokiančia švabra mojuojanti pikta moteriškė net sukeldavo filosofinių minčių apie gyvenimo sovietijoje rūgstančią nykybę. Dvokas atliepdavo tas filosofines mintis. 

Smagiai persikėlęs laiko mašina į anuos laikus aš pats sulaikau save už rankos. Vien tik sovietinės tikrovės juodinimas. O juk pasitaikydavo ir šviesesnių momentų. Dzeržinkoje tarp senų namų ar prie cerkvės gausiai klestėdavo alyvos. Amžinoji Vilniaus puošmena pavasariais. Beje, mes jausdavome, kada ateina alyvų žydėjimo metas. Dzeržinkos turguje stovėdavo raugintų kopūstų bačkos. Kai jos dingdavo ar žmonėms pabosdavo iki gyvo kaulo šaltojo sezono valgis – tada pražysdavo alyvos. 

Štai tas kvapas ir išvystyto kapitalizmo laikais mane vedžioja už nosies. Vilnius pavasarį vis dar pripildytas alyvų. Jos dar tankiai auga tose senose, optimalaus užstatymo dar nepajudintose Vilniaus vietose. Didelė alyvų sala yra prie cerkvės. Kažkodėl naujieji namai nelabai mėgsta alyvas. Tai jų bėda. Alyvos man pavasario vynas, meilės svaigulys ir visi geri atsiminimai. Alyvų kvapas gydo nuo sezoninių liūdnumų. Aš kuo tvirčiausiai esu įsitikinęs: mes kiekvienas gyventume šimtą dvidešimt metų, jei alyvos žydėtų penkis kartus per metus. Yra grupė nemalonių zirzlių žmonių, kurie tvirtina alyvas esant pigiu banaliu augalu. Patys jie banalūs augalai ir  neišsivystę žmonės, jei alyvų dangiškos ambrozijos molekulių nusileidimas į mūsų nosis jiems banalu. 

Kalvarijų turgaus vaisių gyvenimai.

Žmonių, norinčių pozityvių patirčių, pėdos pasukdavo ir į Dzeržinkos turgų. Turgus buvo šiokios tokios laisvos prekybos zona. Drįsčiau pavadinti, amžina laisva rinka sovietinėmis sąlygomis. Ten užbanguodavo gerųjų kvapų bangos. Kopūstų bačkos skleisdavo rūgučio aromatą. Tas skaniai įrūgusio kopūsto kvapas, visiems puikiai žinomas, dar buvo ir gydykla. Krūvos vyrų naudodavo kopūstų skystį kaip pagirias sutvarkantį produktą. Emaliuotas puodelis, į kurį tetulės prisunkdavo rasalo, buvo gal litro talpos. Vakarykščio nesaikingo gėrimo iškankintas vyras susiurbdavo visą tą keistą gėrimą, susipurtydavo ir vėl keliaudavo beveik sveikas į darbą ar namo.

Arbūzai ar mandarinai lyg ir nekvepia stipriai. Bet jie taip aplinkinių būdavo pasiilgti, kad visus vaikus, tik pasirodę turguje, sutraukdavo akies mirksniu. Kaip kitaip būdavo perduodama informacija apie šiltųjų kraštų vaisių ar daržovių pasirodymą – nežinau. Bet, mano galva, be ribų sklindančiu kvapu. 

Kitas galingas kvapas buvo benzino vadinamose mirties statinėse. Tuos ratus didelėje medinėje statinėje motociklininkai sukdavo kiek toliau, laukymėje prie dabartinio Žirmūnų tilto. Dabar „Circle K“ degalinė. Motociklų cirkas buvo už rajono ribų, bet eidavome iki ten. Nes labai retas reginys. Mes juk nieko doro anuomet nematydavome. Net televizoriuje rodė tik dvi programas. O programose vien partija ir sukiužęs Brežnevas. Motociklai statinėje sukdavo ratus ir nekrisdavo. Stebuklas! O dar šnerves dirginančios motociklo išmetimo vamzdžio dujos ir ryškus benzino dvokas nuo gausaus gazavimo. 

Daug stiprių kvapų padovanodavo vežiojamieji žvėrynai. Buvo toks sovietinis siaubas. Darbo žmonėms siauruose narvuose atveždavo parodyti egzotikos. Tuose zooparkuose naktimis iš nevilties staugdavo liūtai. Visi gyvūnai dvokdavo. Ypač smirdėdavo hienos. Kartą mums net atvežė hipopotamą sudėtingoje kupinoje vandens konstrukcijoje. Iš išmatų salų vandenyje kyšojo liūdnos hipopotamo akys lyg paskutinio dar nenugalabyto vokiečių povandeninio laivo periskopai. Kas stebino: šienu mintantis hipopotamas nedvokė taip baisiai kaip hienos.

Liūdni žvėryno kvapai man susiję su klasiokais iš Šanchajaus. Tie, kurie gyveno Šanchajuje senuose mediniuose namuose, turėjo amžinai jiems prilipusį krosnimis kūrenamo namo lipčių. Nebuvo tai malonus kvapas. Tas sekiojantis lipnus vargas lyg sakydavo mums iš daugiaaukščių – anie iš dar vargingesnės vietos. 

Kvapas, jei jį dar pameni po pusės amžiaus, yra kaltu akmenyje iškaltas pragyvento gyvenimo liudijimas. Tuo ir pabaigsiu pasakojimą, kuo kvepėjo Dzeržinka. Nebuvo ten daug prašmatnių kvapų.

Straipsnio autorius – Regimantas Dima
Greta Alice nuotraukos

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio