Tarp mirguliuojančių kavinių ir parduotuvių vitrinų nelengva pastebėti iki šių dienų išlikusius nebylius istorijos liudininkus: šovinių, sprogmenų ar skeveldrų paženklintus pastatus. Nors miestas gydosi žaizdas, aptrupėjusių, įskilusių ar kitaip įvairiausių karų paženklintų sienų sostinėje vis dar labai daug. Apie tai, kaip tokius ženklus pastebėti, kuriose miesto vietose šių pėdsakų išlikę daugiausia, kalbamės su feisbuko grupės „Karo pėdsakai Lietuvoje“ įkūrėju doc. dr. Juozapu Blažiūnu.
Karo randai pastate Trakų g. 12. Pauliaus Gaiduko nuotr.
Kokius karų, mūšių pėdsakus šiandieną dar galime pamatyti Vilniuje?
Niekas nesusimąsto, kad vienas Šv. Kotrynos bažnyčios bokštas buvo faktiškai susprogdintas, vėliau atstatytas. Po karo Vokiečių gatvė buvo nušluota, ten, kur yra „prancūzų parkelis“, taip pat visas kvartalas nušluotas. Toje vietoje, kur stovi Jono Basanavičiaus paminklas, buvo pastatas, jis apšaudytas, sudegė, ir mažai kas iš jo beliko. Tokių karo žaizdų buvo, bet miestas tvarkėsi, todėl tų pėdsakų nėra likę itin daug. Juos pastebėti yra kartu ir lengva, ir sunku, jų yra, tik reikia atpažinti. Ką mes galime vadinti karo pėdsakais? Mes įsivaizduojame, kad būtinai turi būti tiesiogiai pataikyta, tačiau pakanka ir sprogimo skeveldros, įsmigusios į sieną arba į stulpą, metalines dalis. Tokių sprogimo pėdsakų, pataikymų pakankamai daug, bet vėlgi, jie gali atrodyti kaip paprasčiausi pastato ištrupėjimai.
Kaip juos atpažinti?
Labai paprastai. Yra pataikymo vieta ir skeveldrų, išskraidžiusių į šonus, pažeistos vietos. Kulkos buvo labai įvairios, skirtingos. Minosvaidžių pėdsakų yra daugiau, jie, kaip ir artilerijos, tanko apšaudymai, lengviau atpažįstami. Bet vėlgi, tankai gali šaudyti ir padegamaisiais, ir sprogstamaisiais, ir skeveldriniais užtaisais. Artilerija skiriasi, taip pat ir minos gali būti skirtingos. Šautuvo snaiperinė kulka vienaip, paprasto kitaip, automato vėl truputėlį kitaip skrieja. Automatas arba kulkosvaidis šaudo serijomis, tarsi siuvimo mašina „tuk tuk tuk“ – ir nuėjo per sieną. Jeigu šauna šautuvu, tai bus vienas, du šūviai, ir negali suprasti, ar šaudyta tikslingai, ar šūviai buvo atsitiktiniai. Kulkosvaidžių, automatų šūvius jau galima identifikuoti.
Kurie Vilniaus rajonai išsiskiria šiais ženklais?
Senieji rajonai, centras, didžiosios gatvės, kur judėjo kariuomenės. Judant į senamiestį pro Aušros vartus – jie stipriau nukentėjo, bet jau dabar nieko nesimato, jokio pėdsako. Pavyzdžiui, dabartinė Aludarių gatvė, einanti pro buvusį alaus kombinatą, gatvė, lygiagreti Vinco Kudirkos gatvei, – yra kiemų, kur pastatų sienos ypač sukaltos, sušaudytos, neįsivaizduoju, kaip žmonės ten gyvena – šiluminė varža turėtų būti prasta. Pagal šūvių koncentraciją galima suprasti, kad vienoje arba kitoje vietoje buvo gynybiniai įtvirtinimai. Kažkas sėdėjo, atsišaudė. Yra vienas namas Aludarių gatvėje labai subaladotas. Matyti, kad kulkosvaidžiu šaudė labai ilgai: sienoje kas porą centimetrų kulkų žymės. Pagal tai, kaip kulkos susminga, kiek jos išplėšia mūro arba tinko, galima suprasti, kokiu atstumu buvo šaudoma. Šūvis nėra tai, kad šauni, ir kulka kilometrą skrenda, artimas mūšis vyksta 10, 20, iki 50 metrų atstumu, ir dažniausiai šaudoma kulkosvaidžiais ir automatais.
Tilto gatvėje mačiau miną, įstrigusią gyvenamojo namo sienoje. Tiksliau, minos galvutę, pačios minos nebėra, jau išlupta. Juokiamės, kad suradus kokį stambesnį arba įdomesnį objektą, tikrai galima išsilupti kokią kulką, bet tai nieko neduos, nes identifikuoti, ar ji vokiška, ar rusiška, būtų tam tikrų problemų: rusai mėgo vokiškas kulkas, vokiečiai irgi mėgo vokiškas, nes vokiškos mažiau strigdavo.
Kokie pastatai su išlikusiais karo randais jums įdomiausi?
Lietuvos apeliacinis teismas buvusiuose KGB rūmuose, nes jo sienoje yra du tanko šūvių pėdsakai. Iš kalibro galima spėti, kad juos galėjo iššauti sovietams pagal lendlizo programą perduotas amerikiečių tankas „Šermanas“. Kažkuriuo metu buvo pradėta skleisti legenda, kad tai Lietuvos partizanai bandė išvaduoti kalėjimo rūsyje kalinamus savo draugus. Gražiai skamba. Paskui buvo pasakojama, kad prieštankiniu ginklu šauta bandant pataikyti į grotas, kad jie galėtų pabėgti. Graži legenda, tik šiek tiek prasilenkia su logika, nes pataikius į rūsį prieštankiniu ginklu nelieka gyvų. Prie Mindaugo „Maximos“ yra pastatas, kuriame buvo vokiečių karo ligoninė, galima daryti prielaidą, kad ten buvo sužeistųjų arba tą pastatą naudojo gynybai, – jis visas sukapotas, sienoje yra minos išplėštas mūro gabalas.
Lietuvos apeliacinio teismo sienoje – tanko šūvių pėdsakai. Pauliaus Gaiduko nuotr.
Vilniaus universiteto pastatas buvo ginamas ir puolamas, bet pėdsakų nėra išlikę jokių. Viskas taip užglaistyta, kad nieko negalima pamatyti. Labiausiai tuos pėdsakus atskleidžia senų nuotraukų tyrinėjimas, pavyzdžiui, Gedimino prospekte, ten, kur dabar įsikūręs Konstitucinis Teismas, buvo karo komendantūra, o kitoje gatvės pusėje – karo ligoninė. Tai ir dabar matyti, kad karo ligoninė yra nukentėjusi, komendantūra gavusi pora šūvių iš mažo kalibro tanko pabūklo.
Patys ryškiausi ir patys gražiausi pavyzdžiai, kur galima ieškoti tokių pėdsakų, yra kelių sankryžos. Jogailos, Pylimo, Pamėnkalnio gatvių sankirtoje, ten, kur dabar Petro Cvirkos skveras, mūrinėje sienoje rasime keturias ar penkias vietas, į kurias pataikė mažo kalibro artilerija, greičiausiai atsitiktinai, nes sienoje nėra langų.
Pastatuose Aludarių g. 6, Pamėnkalnio g. 15 išlikę vieni ryškiausių karo pėdsakų. Pauliaus Gaiduko nuotr.
Kodėl svarbu, kad šie ženklai išliktų?
Jie mažai kam įdomūs. Pavyko mums su draugais šiek tiek pakalbėti per radiją, televiziją, pafilmuoti, pafotografuoti. Spaudos rūmus norėjo remontuoti ir sutvarkyti visą fasadą, kur likę žymės, susijusios su Sausio 13-osios įvykiais. Ne per seniausiai buvau LRT pastate, kur visa patalpa yra išvarpyta kulkų sausio 13-ąją. Tokius objektus verta saugoti, nes jie turi savo istoriją, pasakojimą, o tokie, kurie neturi savo pasakojimo… šiuo metu vargšams gyventojams mažina šiluminę varžą.
Man patinka, kad restauruojant kai kuriuos pastatus išsaugomos sienos su kulkų fragmentais, kaip Basanavičiaus, Trakų gatvėse po vieną fragmentą išsaugota, atidengti buvusių parduotuvių užrašai ir tenai matyti istorija, lenkiški užrašai, užrašai jidiš kalba ir šūvių pėdsakai.
Ištrupėjimai skiriasi nuo karo randų. Juozapo Blažiūno nuotr.
Miestas atsinaujina. Karo pėdsakai sunyks, bus užglaistyti, uždažyti. Ateini ir žiūri – ne tik kad sienoj skylės nebėra, bet ir pastato nebėra, naujas stovi. Man visada norėjosi paimti Vilniaus žemėlapį ir sužymėti esamus ir buvusius taškus, kur pataikyta. Galbūt pavyktų identifikuoti, patikslinti puolimo arba atsitraukimo kryptis. Taip matai, kad karas buvo žiaurus. Žinai, kad už tų visų sienų, kur buvo pataikyta, kur yra sprogimų žymių, kur apdegę, buvo žmonės.
Straipsnio autorė – Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 20-ojo numerio.