,,Skalvijai” – 60! Pasimatymas kino planetoje

„Kino teatro kėdė – ne šiaip kėdė. Joje sėdėjo kažkieno vaikas, aštuoniasdešimtmetis senolis, benamis ir ministras. Kėdėje pasilieka ne tik sėdinčiųjų atsineštos istorijos, bet ir tos, kurios patiriamos žiūrint filmą. Niekas nesužinos, kiek kartų ant konkrečios kėdės sėdėta. Ant jos gal pirmąkart pamatytas ir pamiltas kinas. Ant jos sėdint miegota, įsimylėta, verkta. Gal mėginta užsimiršti ko nors netekus. Gal dainuota, pritariant filmo herojams. Juoktasi. <… > Kino teatro kėdė – ne šiaip kėdė. Ji – visa istorija.“ 

Duris žiūrovams 1963 metais atvėrė kino teatras „Planeta“. O 1997 metais jis tapo „Skalvija“. Daumanto Savicko nuotr.

Tai Lietuvos kino teatrų istorijos tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės 2016 metų birželio mėnesio „Skalvijos“ brošiūros įžanga. Prisimenu, kaip laukdavome tų įžangų, tokių poetiškų, šmaikščių, nostalgiškų… Nešiodavomės jas kišenėse. Kadaise Sonata ir aš (tuo metu dirbau filmų vertėja) susipažinome šiame kino teatre. Turime ten ir savo mėgstamas kėdes, abi pirmas, tik Sonata – antroje, aš – ketvirtoje eilėje. Šiandien mus jungia daug dalykų, bet Kinas išlieka mūsų draugystės pagrindas. 

JURGA: Sonata, kadaise susipažinome „Skalvijoje“, iki šiol ten susitinkame įvairiomis progomis. Pakalbėkime apie tai, kokie keliai atvedė mus į tą seniausiai veikiantį sostinės kino teatrą, šį pavasarį švenčiantį 60 metų gimtadienį.  

SONATA: Į Vilnių gyventi atvažiavau 88-aisiais. Su vyru įsikūrėm Dailės instituto bendrabutyje Latako gatvėje. Lankėm kino teatrus. Senamiestis – patogu: dešimt minučių į vieną pusę, dešimt – į kitą, vakare sugalvoji ekspromtu – ir eini. Repertuaras dar buvo nykokas, bet jau veikė videosalės. 1991 metais atidaryta „EOSS“ salė ŠMC (tuo metu Dailės parodų rūmai) – visiška alternatyva. Ten rodė ir anksčiau draustus, niekad nematytus – pazolinius, viskončius, antonionius… Vilniaus gatvės lektoriume, „Žinijos“ draugijoje, vykdavo alternatyvūs seansai, kuriuos pristatydavo kino kritikas Skirmantas Valiulis.

Dažnai informacija pasiekdavo iš lūpų į lūpas. Mūsų vaikui buvo kokie devyni mėnesiai, būdavo,  palikdavome jį miegantį ir eidavome į kiną. Kartą net nuvažiavom iki „Ozo“ salės, ten toks Valdas Isoda rodydavo kino šedevrus. Aišku, nerimaudavome, bet grįžę rasdavome vaiką tebemiegantį. Taip buvome pamišę dėl kino.

JURGA: Aš nuo ketverių metų augau Vingrių gatvėje. Tuomet ji dar buvo akmenimis grįsta. Šalia, kur dabar MO muziejus, stūksojo kino teatras „Lietuva“. Mūsų kino teatras. Sėdėdavau ant palangės su žiūronais ir stebėdavau aikštę: jeigu daug žmonių laukia eilėje prie bilietų, vadinasi, vertas dėmesio filmas. Nusiperkam vieną bilietą, ir kažkuris iš kompanijos, išrinktas loterijos būdu, eina vidun. Prasidėjus seansui, praskleisdavo sunkias užuolaidas, atidarydavo duris ir suleisdavo kitus. Įrėpliojam į salę, laimės kelnės pilnos. Direktoriaus pavaduotoja Vida Ramaškienė, vėliau tapusi direktore, zuikių negaudė, ji augino kino mylėtojus. Prisimenu, tų laikų topų topas buvo „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“ (rež. Stanley Kramer, 1963). Dar prie namų veikė „Pionierius“, kur bare plakė skanius pieno kokteilius. Ne taip toli „Helios“, „Aušra“, „Spalis“, „Kronika“, „Vilnius“… Taip ir užaugom – apsupti kino teatrų.

SONATA: Vilniuje kiekvienas rajonas turėjo kino teatrą, kaip kaimas bažnyčią. O Šiauliuose, kuriuose augau, kino teatrai nuo namų buvo maždaug už pusvalandžio pėsčiomis. Bet man kinas buvo toks svarbus, kad kartą net teko dėl jo rizikuoti gyvybe. Tėvai išvyko, paliko mus su jaunesniu broliu vienus. Man gal trylika buvo. Gyvenome penktame aukšte. Ir užsitrenkė mūsų buto durys, o viduje liko bilietai į kiną, kurie kainavo 10 kapeikų. Būtų siaubas juos prarasti! Kaimynė leido man perlipti iš jos balkono į mūsų. Filmo, į kurį taip veržėmės, nebeatsimenu. 

JURGA: Iš pradžių kinas mums buvo vien pramoga, bet po truputį pradėjome žiūrėti filmus, kurie išmušė iš vėžių… Nemažai tokių pamačiau „Planetoje“. Joje įsidarbinau 1993 metų vasarą. Man buvo šešiolika. Tuometinis direktorius Vladas Turčinavičius priėmė mane bilietėlių plėšyti. Gana greitai nutiko pirma romantinė istorija. Ten, kino teatre, buvo valiutos keitykla, kurioje dirbo toks aukštas gražus vaikinas. Aš plėšiau bilietėlius, o jis valiutą keitė. Ir įsimylėjo. Gėles dovanodavo, o per pirmą pasimatymą pakvietė ne į kiną, bet į teatrą. 

Gan greit ėmiau kopti karjeros laiptais. Kambariuke už ekrano išverčiau pirmą filmą. Apie berniuką futbolininką – „Pienburnis“ (rež. Bo Widerberg, 1974). Su juo susijusi mano kita romantinė istorija. Išvertus filmą, pakvietė jį garsinti. Garsinimas vyko sinchroniškai per seansą. Sėdi prie staliuko salės gale su staline lempa ir skaitai vertimą. Neutraliu balsu, be jokių aktorinių triukų. Kartą prieš filmą pasigedau savo scenarijaus. Dingo kaip į vandenį. Švedų kalbos nesupratau nė žodžio, tad mėginau improvizuoti. Po keliolikos minučių iš savo vietos pakilo žiūrovas ir man tą scenarijų atidavė. Toks buvo pokštas. Ir ką sau galvoji? Nesupykau, o iki ausų tą vaikiną įsimylėjau. Tiesa, mano balsą palaimino Saulius Macaitis, tai gaudavau vis daugiau filmų garsinti. Kiekvieno filmo – kokie dvidešimt seansų. Kai kuriuos mintinai mokėjau… 

Sonata, tu „Planetos-Skalvijos“ istoriją gražiai pasakoji knygoje apie miesto kino teatrus „Vilniaus iliuzionai“. Primink keliais žodžiais. Ir kaip pati ten atsiradai? 

Jurgai ir Sonatai iš pradžių kinas buvo vien pramoga, bet po truputį pradėjo žiūrėti filmus, kurie išmušė iš vėžių. Daumanto Savicko nuotr.

SONATA: „Skalvijos“ istorija susidomėjau ten dirbdama. Jos direktorei Vilmai Levickaitei parūpo sužinoti, kada kino teatro 50-metį švęsti, nes nebuvo duomenų, kada „Planeta“ atsidarė. Išsiaiškinau, kad 1963 metais. 1992 metais kino teatras pervadintas Vilniaus kino centru. O 1997 metais tavo minėtas direktorius V. Turčinavičius jį pavadino „Skalvija“. Skalviai – gentis, gyvenusi ties Nemuno žiotimis, intaku į marias. Juokingiausia, kad kai 2002 metais kino kritikė Živilė Pipinytė tapo „Skalvijos“ direktore (po mėnesio ir mane ten įdarbino), vienas iš pirmųjų jos tikslų buvo pakeisti pavadinimą. Susirinko kino kritikų kuopa Živilės kabinete, sėdėjo, rūkė  ir ginčijosi, kuris geriau: „Vertigo“, „Andalūzijos šuo“ ar „Atalanta“… Visais laikais kino teatrų pavadinimai keisdavosi su nauju šeimininku. Tarkim, „Spalis“ anksčiau buvo vadinamas „Edenu“, „Sportkino“, „Stiliovij“, „Adrija“… Iš pradžių „Skalvijoje“ dirbau kaip programų koordinatorė, vėliau programų sudarytoja ir koordinatorė. Iš viso 19 metų. 

JURGA: Per šitiek laiko tikriausiai ne viena romantinė istorija nutiko.

SONATA: Kine visada panirdavau į ekraną. O kai dirbi kino teatre, esi labiausiai įsitempęs, kad viskas sklandžiai vyktų. Atsipalaiduoti iki romantikos nelabai išeina. Bet prisimenu, kad Algirdas Ramaška, festivalio „Kino pavasaris“ direktorius, pasipiršo būsimai žmonai būtent „Skalvijoje“. Pastebėdavau romantinius santykius, užsimezgančius „Skalvijos“ akademijoje. Ten užgimė labai daug meilės istorijų, kai kas ir susituokė. Mano meilė buvo „Skalvija“, jos darbuotojai ir žiūrovai. 

JURGA: Ar ji buvo skirta ir „Ozo“ sielai – Valdui Isodai? 

SONATA: Kai „Ozo“ kino salytė buvo uždaryta, Valdas, kurį vadinu Valdeliu, ateidavo praktiškai kasdien žiūrėti filmų. Visada jį įleisdavom nemokamai. Kai kurie festivaliai iki šiol duoda jam akreditaciją. Tai – Vilniaus kino teatrų istorijos dalis. Žmogus Kinas. Žmogus, kurio visas gyvenimas yra tik kinas, nėra kitos temos, vien filmai. Buitis ar kitos bėdos praktiškai neegzistuoja. Jis ir mokyklos nebaigė dėl to, kad lankė kiną nuo šešerių metų, buvo jo pakerėtas. Kaimynė jį nusivesdavo, kai mama eidavo į darbą. Valdelis ne tik matęs kone visus filmus, bet viską atsimena, kaip enciklopedija – ne tik režisierių, aktorius, siužetą, bet kada ir kuriame kino teatre filmą matė. Kai užsidarė visi mieli kino teatrai, tai jam „Skalvija“ buvo vienintelė priebėga. Išgerdavo pas mus kavos ir eidavo filmo žiūrėti. Dažnai pasvajodavo: „Va, dabar, Sonatuška, įsivaizduok – atsidaro durys ir įeina Jis. O aš krentu Jam po kojom…“ Polanskis buvo tas, kurio jisai laukė labiausiai.

JURGA: Su šiomis mintimis, kam po kojomis ar į glėbį pultume, ir atsisveikinkime. Paskirdamos pasimatymą „Skalvijoje“. Be tikslaus laiko ar datos. Vis tiek neišvengiamai ten susitiksime. 

Kur?

„Skalvijos“ kino centras, A. Goštauto g. 2     

Daugiau

www.skalvija.lt