Šių metų Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ antrą kartą bus pristatytas alternatyvus audiogidas. Audioteatro „Bilietų nėra“ sukurtą pasivaikščiojimą „Neišgirsta Vileika“ sudaro aštuonios stotelės, išsidėsčiusios Naujosios Vilnios rajone.
Atsispirdami nuo šių metų „Sirenų“ festivalio šūkio „Nepapasakotos istorijos išnyksta“, audioturo kūrėjai atsigręžia į daugiakultūrę Naujosios Vilnios erdvę, kurios prasta reputacija rajono vietas ir gyventojus neretai padaro nepastebimais ar net nematomais. Alternatyvus audiogidas „Neišgirsta Vileika“ – tai pažintis su Naująja Vilnia jos gyventojų akimis. Jie padės atrasti paslaptingas, žavingas, nepažintas, vietinių pamėgtas vietas, užčiuopti slypinčius praeities ženklus, o per rajoną kuriančių žmonių gyvenimo istorijas leis pažinti labai asmenišką Naująją Vilnią.
Kaip naudotis? Atsidūrę Stotelių vietoje skenuokite QR kodą arba prisijunkite prie LRT.lt nuorodos: https://bit.ly/3nHaJC0. Stotelių žemėlapį galima rasti čia.
1 Stotelė. Naujosios Vilnios Pilkapynas
Ant kalvos virš Vilnios slėnio galima rasti keturis pilkapių kauburėlius, o ant čia esančių akmenų – baltų ženklus, kurie atkartoja akmenyse rastus senovinius įrėžius. Nuo Pilkapyno kalvos atsiveria užtvankos vaizdas, 360 laipsnių horizontą supa miškai. Per šią vietą eina ir daugelio vietinių kasdienių pasivaikščiojimų takai. Nuo čia taip pat gerai matosi ir Vilniaus miesto nakvynės namai, kurie išryškino Naujosios Vilnios bendruomenės vieningumą.
Įraše kalba viena iš Naujosios Vilnios miesto bendruomenės steigėjų Edita Aleškevičienė, Gintaras Bingelis iš „Dūmų fabriko“ ir netoliese gyvenantis stalius Stanislavas.
Naujosios Vilnios pilkapynas. Dainiaus Putino nuotrauka
Edita Aleškevičienė. Vitos Ličytės nuotr.
2 stotelė. Kučkuriškių popieriaus fabrikas.
Pirmoji Lietuvoje popieriaus gamykla buvo įkurta 1823-iais metais. Greta gamybinio korpuso dviaukščiame mediniame name įrengta kepykla, valgykla, virtuvė, raštininko butas ir netgi nedidelė ligoninė. Sovietmečiu čia pradėjo gaminti kartoną ir ši veikla tęsėsi iki 2001-ųjų. Į kultūros vertybių sąrašą įtrauktus išlikusius pastatus dar galima pamatyti, tačiau tik per tvorą. Vietos istorija besidomintys jums pasakytų, kad nuo šios vietos ir pradėjo augti Naujoji Vilnia.
Vaikystės žaidimų prisiminimais fabrike dalinasi Stanislavas. Taip pat kalba buvusi Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos geografijos mokytoja Teresa Brazevič, mokykloje įkūrusi krašto muziejų. Girdime ir Gintarą Bingelį iš „Dūmų fabriko“, vieną iš Naujosios Vilnios miesto bendruomenės steigėjų Editą Aleškevičienę bei architektą, Naujosios Vilnios miesto bendruomenės pirmininką Maksimą Zacharovą.
Stanislav Sniežko. Vitos Ličytės nuotr.
Kučkuriškių popieriaus fabrikas. Dainiaus Putino nuotr.
3 Stotelė. Senosios Naujosios Vilnios kapinės
Iškaba prie kabinių skelbia, kad čia yra Bevardės kapinės. Tačiau jas drąsiai galima vadinti pirmosiomis Naujosios Vilnios kapinėmis. Čia klaidžiojant galima rasti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios paminklus, stačiatikių ir katalikų kryžius – kai kurie jų pagaminti netgi iš geležinkelio bėgių. A. Kojelavičiaus gatve einant nuo kapinių link senojo miesto centro, Naujosios Vilnios gyventojai dalinasi prisiminimais ne tik apie šios gatvės, bet ir pačios vietovės kaitą ir čia gyvenančius žmones.
Po kapines vedžioja Gintaras Bingelis iš „Dūmų fabriko“, apie rajono architektūrą pasakoja architektas, Naujosios Vilnios miesto bendruomenės pirmininkas Maksimas Zacharovas, apie vietos žmonių mentalitetą svarsto viena iš Naujosios Vilnios miesto bendruomenės steigėjų Edita Aleškevičienė, prisiminimais apie A. Kojelavičiaus gatvės pokyčius dalijasi Stanislavas.
Senosios Naujosios Vilnios kapinės. Dainiaus Putino nuotrauka
Maksimas Zacharovas. Vitos Ličytės nuotr.
4 stotelė. Šv. Kazimiero Bažnyčia
1911 metais ant vienos iš aukščiausių Naujosios Vilnios kalvų buvo pastatyta neogotikinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Ją galima matyti tikriausiai iš bet kurios, net ir tolimiausios rajono vietos. Dovilei Jadzevičiūtei bažnyčia primena močiutę, kuri ją vaikystėje dažnai atsivesdavo į šią vietą. Neseniai Dovilė atsikėlė Naująją Vilnią ir stengiasi keisti požiūrį į rajoną. Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos geografijos mokytoja Teresa Brazevič pasakoja apie bažnyčios istoriją. Ji prisimena, kad šalia bažnyčios anksčiau stovėjo Tado Kosciuškos mokykla. Karo metais čia buvo nacių štabas. Traukdamiesi vokiečiai mokyklos pastatą susprogdino.
Šv. Kazimiero bažnyčia. Dainiaus Putino nuotrauka
Teresa Brazevič. Vitos Ličytės nuotr.
5 Stotelė. Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė
1903 metais ligoninė priėmė pirmuosius ligonius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ligoninė persikėlė į Rusiją. Vėliau, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, čia įsikūrė lenkų kariai. Per Antrąjį pasaulinį karą pastate buvo laikomi į nelaisvę paimti rusų kariai. Ligoninė atgimė 1969 metais.
Savo darbo metus prisimena ilgametis psichiatrijos ligoninės gydytojas Valdas Banaitis, apie ligoninės istoriją pasakoja ir Gintaras Bingelis iš „Dūmų fabriko“.
Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė. Dainiaus Putino nuotrauka
Valdas Banaitis. Vitos Ličytės nuotr.
6 Stotelė. Gerovės parkas
Šalia Vilnelės esančiame Gerovės parke galima rasti vietinį pliažą ir buvusio stadiono liekanas. Vietiniai čia ateina pailsėti, pasivaikščioti, susitikti su draugais, pavedžioti augintinius. Per parką Maksymilianas eidavo į Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnaziją. Architektas Maksimas Zacharovas pasakoja, kad jau 20 metų parke planuojama statyti šiuolaikišką stadioną. Kiemus tvarkantis ir savo rankomis Naująją Vilnią švarinantis Igoris džiaugiasi, kad Naujoje Vilnioje viskas arti – ir pliažas, ir darbas.
Gerovės parkas. Dainiaus Putino nuotrauka
Maksymilian Orlov. Vitos Ličytės nuotr.
7 stotelė. Dalgių fabriko bokštas
Naujosios Vilnios panoramoje dažnai matomas XIX ir XX amžių sandūroje iš raudonų plytų ir gelžbetonio konstrukcijų pastatytas vokiškos architektūros keturkampis bokštas. Gelžbetoninė vandens bokšto perdanga buvo savotiška tų metų statybos technikos naujovė. Kartu su bokštu gamybines patalpas įsigijęs, o vėliau jose su šeima ir namus įsikūręs Sergėjus po truputį tvarko bokštą ir tiki, kad ateityje į jį galės pakilti ir visi norintys.
Loftuose prie bokšto apsigyvena vis daugiau kuriančių žmonių, kurie savo pastangomis atgaivina daugelį metų snaudusį gamyklų kompleksą.
Dalgių fabrikas. Dainiaus Putino nuotrauka
Sergejus. Vitos Ličytės nuotr.
8 stotelė. Dūmų fabrikas
Naujojoje Vilnioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vokiečių pirklys Emilis Poselis įkūrė dalgių fabriką, kurio gaminti dalgiai garsino Lietuvos vardą. Dabar čia įsikūrė „Dūmų fabrikas“ – alaus gamybos, laisvalaikio ir kultūros erdvė. „Dūmų fabriko“ projekto veiklos vystymo vadovas Gintaras Bingelis pasakoja, iš kur kilo dūmų pavadinimas, ir primena, kad seniau net ir statant gamyklinius pastatus buvo svarbi estetika.
Dūmų fabrikas. Dainiaus Putino nuotrauka
Gintaras Bingelis. Nuotrauka iš asm. arch.
Kūrybinė komanda: Vita Ličytė, Agnė Matulevičiūtė, Justas Levickas, Rasa Kregždaitė.
Audiogido „Neišgirsta Vileika“ kūrimą dalinai finansavo Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.