Naudojuosi Žirmūnais įvairiais būdais: skersai išilgai išvaikščiojau pėsčiomis ir važinėjau rajono gatvėmis automobiliu, lankiausi įvairiose čia esančiose parduotuvėse ir maitinimo įstaigose, automobilių servisuose, daug kartų esu žiūrėjęs į dangų virš Žirmūnų, kol buvo gyvas nuostabiausias šunsnukis pasaulyje labradoras Faustas, daug jo mėšlo įmečiau į Žirmūnų šiukšlių dėžes (teatleidžia man Žirmūnų švaros dievai, jeigu tokių esama). Žodžiu, Žirmūnai (o ypač Šiaurės miestelis, kuriame gyvenu) man davė daug ir, tikiuosi, dar duos. Paprašytas parašyti apie šį Vilniaus rajoną, pagalvojau – ar turiu ką pasakyti, ar jau susiklostė koks nors asmeninis santykis, asmeninė istorija su šiuo rajonu? Galbūt kaip tik dabar proga apie tai pakalbėti.
Vienas išskirtiniausių Žirmūnų pastatų – Sporto rūmai. Sigito Parulskio nuotr.
Pirmą kartą Žirmūnuose apsigyvenau 1998 metais devynaukščiame bendrabučio tipo name, trečiame aukšte, ilgo koridoriaus gale su vaizdu į Nerį. Tiesa, ta griova, tįsojusi prieš mano langą, vasarą gerokai apželdavo, bet vis tiek galėdavau matyti tekantį vandenį ir tai buvo nuostabu, nes kone kiekvieną dieną prisimindavau Herakleitą, kiekvieną rytą pasaulis tarsi rasdavosi iš naujo. Ko gero, tai ir buvo vienintelis to mažyčio (gal 22 kvadratinių metrų) butelio privalumas. Tiesa, dar buvo tarakonai, įdomi ir draugiška gyvybės forma, tik vargu ar tai laikoma privalumu. Kadangi visą devynių aukštų namą kaip tvirtas dvokiantis stuburas nuo pat viršaus iki apačios skrodė šiukšlių vamzdis, tarakonų išnaikinti buvo neįmanoma. Išpurškus kokia nors chemija, jie tik laikinai pasitraukdavo į saugesnes pozicijas, o paskui vėl sugrįždavo.
Nenoriu mistifikuoti gyvenamos vietos, iš esmės, ji gera ne dėl savo estetinių ar kokių nors istorinių privalumų, ne dėl to, kad kas nors (valdžia, įžymybės, medijos ir pan.) sukuria tariamą tos vietos vertę, manau, vertė priklauso tik nuo to, ar tau čia gyventi patogu, malonu, ar saugu, ar jautiesi grįžtąs namo. Kartais namai gali būti tik vieta, kur gali permiegoti. Kartais galbūt tik tiek mums ir tereikia: taikaus dangaus ir stogo virš galvos.
XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Šiaurės miestelis dar buvo be galo įdomus vis sparčiau Lietuvoje besivystančio kapitalizmo embrionas, kitaip tariant, viena gyvybingiausių ne tik Žirmūnų, bet ir viso Vilniaus vietų. Buvusiuose rusų tankų angaruose įsikūrė autoservisai (dabar ten Ogmios miestas, „Outlet parkas“, prašmatnių, hipsteriškų kavinių ir parduotuvių lizdas), o anuomet ten galėjai pasikeisti padangas, nusipirkti naudotų dalykėlių, buvo didelė stiklo taros supirktuvė, turtingas autosąvartynas. 1996 ar 1997 metais su sena „Audi 80“ patekau į avariją, atvažiavau į tą laužyną ir ilgai ieškojęs radau galinį sparną. Ten galėjai rasti visko, galbūt net ir laimę. Gal kiek aplamdytą, bet vis dėlto. Buvusiose kareivinėse įsikūrė parduotuvės, kai kuriuose – laidojimo paslaugų įstaigos. Prieš keletą metų, kai buvo rekonstruojamas minėtas „Outletas“, statybininkai nuplėšė apdailą ir atsidengė tai, kas iš tiesų yra po pastatų oda – masyvios tankų angarų kolonos.
Kalba – įdomus dalykas. Ėmiau rašyti apie Žirmūnus, staiga išplaukė alaus paviljonas, vadinamasis Bizonų slėnis, gali būti, kad jame lankiausi 1983 ar 1984 metais, jis buvo prie Žirmūnų tilto, bet dabar jau negaliu pasakyti, ar iš tiesų ten buvau, ar čia įsijungė mano vaizduotė ir sukūrė vaizdinį apie alaus bokalą Bizonų slėnyje, regis, ten būdavo tokie aukšti staliukai, prie kurių stovėdavo vyrai ir kažką kalbėdavo mostaguodami rankomis, o po stalu ant kabliukų kabodavo pintos rezginės, kuriose matėsi batonas ir pieno butelis, nes žmonos juos išsiųsdavo pirkti pieno, o jie pakeliui sustodavo alaus.
Mėginu rekonstruoti, kada pirmą sykį gyvenime apsilankiau Žirmūnuose. Gali būti, kad tai nutiko dar mokyklos laikais, „Žalgirio“ stadione, kokiais 1981 ar 1982 metais – su Rokiškio rajono lengvaatlečių komanda ne kartą dalyvavau šiame stadione jaunučių ir jaunių varžybose, ieties metimo rungtyje ir net laimėjau apdovanojimų.
Dar vienas praeities blyksnis – po 1991 metų sausio 13-osios kažkur Žirmūnuose, vieno iš savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redakcijos darbuotojų bute, rengėme liūdną numerį, ką aš ten veikiau, neatmenu, regis, buvau parašęs kažkokį trumpą tekstą apie Spaudos rūmų, iš kurių mane išvarė okupantai, šturmą, nors jo aktualumą jau buvo užgožęs vėliau žuvusiųjų ir sužeistųjų kraujas. Atsimenu konspiracijos nuotaikas, maištingą dvasią, kartėlio, neteisybės jausmą.
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre (anksčiau jis vadinosi kitaip) lankiau vairavimo kursus, vėliau ten ir skiepijausi nuo COVID’o, grunto kortuose šalia VRM sporto rūmų žaidžiau tenisą, dviračių takeliu palei Nerį važinėjausi riedučiais (anuomet, kokiais 1998–2001 metais, takas buvo trumpas ir klaikios kokybės), ne kartą vaikščiojau palei upę su šunimi ir fotoaparatu. Beje, ilgiems pasivaikščiojimams Žirmūnuose takas palei upę bene geriausia vieta, nes šaligatviai palei Kareivių, Kalvarijų, Žirmūnų ar Tuskulėnų gatves skendi nenutrūkstančio transporto srauto išmetamų dujų debesyse. Neries užutekyje visada gali pamatyti laivų, žvejų, o kartais net ir gulbių.
Neries užutėkyje ties Žirmūnais galima pamatyti žvejų, laivų, o kartais – ir gulbių. Sigito Parulskio nuotr.
Ko gero, esu labiau Šiaurės miestelio gyventojas, kitaip tariant, Žirmūnus matau iš šio taško. Kita vertus, įtariu, kad pastaruoju metu Šiaurės miestelis ir yra simbolinis Žirmūnų centras. Dar viena sąsaja su Žirmūnais arba konkrečiai su Šiaurės miesteliu ateina per mano tėvą. Prieš mirtį tėvas pasakojo, kad 1953–1956 metais tarnavo 16-oje lietuviškoje divizijoje, kuri buvo kaip tik dislokuota Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Apie Žirmūnus ar miestelį nieko konkretaus ar įdomaus jis nepasakojo, bet štai kokia detalė: jis esą atsimenąs, kaip prasidėjus Stalino kulto demaskavimui, vadinamai destalinizacijai, matęs naktį Vilniaus gatvėmis traktoriaus velkamą Stalino skulptūrą. Lietuviškoji divizija iš tiesų gyvavo iki 1956 metų, taigi šia žeme vaikščiojo ne tik Napoleono kareiviai, bet ir mano tėvas.
Žirmūnai – didelis, visai šalia centro esantis Vilniaus rajonas, tačiau jame nėra nė vienos bažnyčios, bet čia gausiai prekiaujama įvairiausiais žemiškais dalykais. Matyt, tai reikštų, kad šis rajonas vis dar naujas. Nieko blogo, bažnyčia šiais laikais tik ženklas, kad kadaise žmogaus moralinis kompasas buvo orientuojamas kitaip, kitokiomis priemonėmis. Bet senų bažnyčių pastatai dažniausiai ir estetiškai įdomūs, kaip architektūros meno kūriniai. Žirmūnuose seniausi pastatai yra Šiaurės miestelio kareivinės, statytos XIX amžiuje. Tuskulėnų dvaro sodyba dėl savo militaristinės dvasios – pasirodo, ten kadaise gyveno žandarų korpuso pulkininkas (XIX amžius), o pokario metais atiteko NKVD – kažkodėl nemalonus. Nuo jo trenkia bloga karma. Gal dėl to VRM monstro, kuris savo lavoniška pilka spalva žudo viską kelių šimtų metrų spinduliu.
Kuo toliau, tuo labiau stebina faktas, kad su Žirmūnais susijęs mano paviršinis, statistinis gyvenimas, o tas, kuris teikia džiaugsmo, jaudina, – knygos, dailė, muzika, fotografija, – vyksta kažkur kitur, su šiuo miesto rajonu beveik neturi sąsajų. Gali būti, kad didžiosios vertybės – laisvė, sąmoningumas, kūryba – dažniausiai susijusios su mūsų vidumi, ne su vieta, kurioje gyvename.
Rajone daugėja meno. Sigito Parulskio nuotr.
Prieš dvidešimtį metų gyvendamas Žirmūnuose su tarakonais įsitikinau, kad mes, žmonės, panašūs į juos. Įsikuriame ten, kur maistas, visuomet sukamės aplink kažką, kas mums svarbu, aplink kokį nors „stulpą“, „vamzdį“, „stuburą“: gamykla, parduotuvė, bažnyčia, stadionas, tai yra darbas, maistas, vidaus pasaulio reikalai, pramogos. Dauguma mintame atliekomis, tuo, kas nubyra nuo pasaulio turtingųjų ir galingųjų stalo.
Jeigu paliktume kokius nors matomus pėdsakus, būtų be galo painios ir keistos mūsų judėjimo trajektorijos, jaunystėje susiraizgiusios, susipainiojusios, šokčiojančios, besiblaškančios, o senatvėje apsiribojančios dviem trimis taškais: maisto parduotuvė, vaistinė, senelių namai, kapinės. Ko gero, panašiai juda ir tarakonai. Beje, dabar tokius žemėlapius galima pasidaryti – mus seka „Google“, seka mobiliojo ryšio antenos, mūsų elektrinis ir elektroninis gyvenimas nuolatos sekamas Didžiojo Brolio. Bet ar tas mūsų judėjimo trajektorijų žemėlapis ką nors iš tiesų pasako apie gyvenimo prasmę ir beprasmybę, apie didingas ir juokingas svajones, apie skausmingą džiaugsmą būti čia, tarkime, Žirmūnuose, apie pastangas būti ne tarakonais, o žmonėmis?
Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 15-ojo, rudens numerio.