Senieji mūrai ir jaunieji balsai

Baroko epochos poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus vardu pavadintame kieme tyla ir tuštuma – retos viešnios. Vilniaus universiteto įkūrėjų – jėzuitų – laikais kieme virė ūkinis gyvenimas, tik po kelių amžių buitis teikėsi dalytis erdve su mokslu. Šiandien čia, pagrindiniame Filologijos fakulteto kieme, laiką leidžia studentai, būriuojasi turistai, šiugžda konspektai, užkandžių popierėliai. Nuskamba ir vienas kitas spontaniškai užrašytas eilėraštis. 

Masyviomis čerpėmis dengti kontraforsai su nišomis Sarbievijaus kieme išlikę iš XVI amžiaus.

Bravoras ir lakstančios kiaulės

K. Sarbievijaus kiemas – vienas senesnių ir erdvesnių kiemų Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose, menantis XVI amžių, tuo metu dar jėzuitų kolegijos pradžią. Pirminė šio kiemo paskirtis buvo ūkinė, o vadintas jis šeimyniniu.

„Kiemą juosiančiuose pastatuose gyveno jėzuitų ordino tarnai, kalviai, knygrišiai, batsiuviai, čia buvo vežiminė, kepykla, svirnai, arklidės. Veikė bravoras, kuriame greičiausiai gaminti alus ir midus – populiarūs to meto gėrimai, skirti ordino bendruomenei ir svečiams. O štai XVIII amžiaus pabaigoje pastatai šiauriniame korpuse perstatyti, pritaikyti profesorių butams“, – pasakoja universiteto pastatų istorijos tyrinėtoja, gidė Nijolė Bulotaitė. 

Viename butų, pasak tyrinėtojos, gyveno žymus architektas Mykolas Šulcas: „Čia ir dabar gali pamatyti įdomų XIX amžiaus klasicistinį interjerą, o ant pastato stogo – nedidelį bokštelį, tai buvusį miegamąjį apšviečiančio stogo lango dalis. M. Šulcas ne tik gyveno bute, bet ir naudojo jį kaip vaizdinę priemonę studentams.“

Akademinio ir buitinio gyvenimo samplaika senuosiuose universiteto rūmuose ilgus amžius buvo įprastas reiškinys. „Dabartiniame rūmų ansamblyje skaičiuojame trylika kiemelių, seniau būta keletu daugiau – galime įsivaizduoti čia susitelkusį atskirą pasaulį su savais darbais ir reikalais. Spalvingą gyvenimą liudija ir tokie reliktai, kaip 1810 metais rektoriaus išleistas įsakymas, draudęs kiemuose laikyti… palaidas kiaules“, – pastebi universiteto tyrinėtoja. 

Vadintas „krikščionių Horacijumi“

Į buvusius profesorių butus, kurių dalyje dabar įsikūręs Filologijos fakulteto dekanatas, smalsuoliams patekti ne taip paprasta. Visgi atvirose kiemo erdvėse akis neabejotinai užklius už pietinio pastatų korpuso ir masyvių kontraforsų su nišomis. Manoma, kad jie išlikę dar iš XVI amžiaus, atkreipia dėmesį N. Bulotaitė. Pažvelgus į rytinio korpuso arkadas, galima įsivaizduoti jas remiant čia buvusios vežiminės stogą. 

Žvilgsnį pakėlus virš vartų, pro kuriuos į kiemą įeinama nuo Universiteto gatvės, išvystume paminklinę lentą pačiam M. K. Sarbievijui. Virš praėjimo, laiptais vedančio į bibliotekos kiemą – Vinco Kudirkos „Varpo“ 100 metų jubiliejinis paminklas. Vėlesnius laikus, universiteto auklėtinį, Nobelio premijos laureatą ir jo raštus apie Vilnių žymi paminklinė lenta Česlovui Milošui. 

Viliamasi, kad ateityje duris vėl atvers rytiniame kiemo korpuse buvęs knygynas „Littera“. Jo sienas puošia įspūdingos dailininko Antano Kmieliausko freskos,      vaizduojančios mokslus, menus, žymiausius profesorius, auklėtinius, mecenatus. 

Jei šių dienų kieme apsilankytų pats M. K. Sarbievijus, jam išties patiktų senųjų mūrų ir žaliųjų erdvių, aukštyn besistiebiančio beržo derinys. Tuo įsitikinusi Ona Dilytė-Čiurinskienė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentė ir M. K. Sarbievijaus kūrybos tyrėja. Patiktų ir kieme aidintys studentų pokalbiai, čia besimezgančios bičiulystės – anot tyrinėtojos, poetui buvo svarbi draugystės tema. 

„Daug eilėraščių M. K. Sarbievijus dedikavo bičiuliams, daugiausia jėzuitams. Iš kai kurių kūrinių, kad ir eilėraščio draugui Pauliui Kozlovijui (Kozlovskiui), matyti ir ypatingas poeto santykis su Vilniumi – žvilgsnis, nukreiptas į miesto erdves, kvietimas kopti į Lukiškių kalną, gėrėtis panorama. Kūrinyje stebimi pilies ir šventovių bokštai, prisimenamas lietuvių kilmės iš romėnų mitas, Gedimino pilis prilyginama Romos Kapitolijui“, – dalijasi O. Dilytė-Čiurinskienė. 

Prieš 400 metų išleidusio pirmąjį savo rinkinį „Lyrikos“ ir išgarsėjusio kaip „krikščionių Horacijus“ poeto vardu pavadintas Filologijos fakulteto kiemas beveik nuolat pilnas gyvybės – studentiško nerimo prieš kolokviumą, džiugesio jam praėjus, juoko dalijantis istorijomis, jaudulio užrašius pirmąjį eilėraštį ar pamintijimą, kuriuo dar ilgai bus nedrąsu dalytis. Užgimusių draugysčių, kurios tęsis visą gyvenimą, romantinių jausmų, išaugančių į šeimas, ir aibės trumpų pažinčių. 

Kelkite galvas aukštyn -pamatysite bokštelį. Čia gyveno žymus architektas M. Šulcas.

Vis kitoks ryšys

„Sarbievijaus kiemelyje dažnai su draugais laukiame paskaitų ir seminarų – išeiname katiniškai pasišildyti saulėje, greitomis perskaityti likusių skaitinių puslapių ir paužkandžiauti. Diskutuojame, aptariame gyvenimiškas aktualijas“, – studentišką kasdienybę fiksuoja filologė Kornelija Mikalauskaitė. 

Ji sako, kad užsukus į kiemą įdomu stebėti studentus, dažnai apspitusius kurį nors suoliuką ir skaitančius iš vienos apiplyšusios knygos. Pati Kornelija, pakėlusi akis nuo užrašų, stebi kaitą: „Kaip laikui bėgant čia keičiasi aplinka – rudenį, žiemą, pavasarį, vasarą, rytą, popietę, pusę devynių vakaro. Kaip keičiasi pokalbių temos ir čia skaitomos knygos. Ir atsineštas valgis – nuo skubomis suteptų sumuštinių iki kulinarinių šedevrų. Kaip keičiasi mano draugai. Ir kaip kiekvieną dieną visa tai vis kitaip matau aš pati.“

Komiksų autorė Gerda Jord pasakoja apie dar kitokį santykį su M. K. Sarbievijaus kiemu: „Studijavau lietuvių filologiją, tačiau neturėjau supoetinto santykio su šiuo kiemeliu – ten vykdavusius renginius ar studentų ritualus praleisdavau, nes daug dirbau. Derinti darbą ir studijas buvo sunku, ne kartą teko mokslus stabdyti, tad ir mokymosi motyvacija dingdavo. Ateidavau į šį kiemelį ir lyg bausmės laukdavau kokio kolokviumo, kuriam nespėjau pasiruošti.“ 

Vis tik su M. K. Sarbievijaus asmenybe kūrėja ryšį užmezgė – jau po studijų, kurdama komiksą „Karalius nakvos Merkinėje“ apie Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Vladislovo IV keliones po kunigaikštystę. 

„Valdovo dvaro pamokslininko pareigas 1635–1640 metais ėjo būtent M. K. Sarbievijus, kartu leisdavęsis į keliones. Personažą kūriau su ypatingu įkvėpimu. Leidau sau šiek tiek improvizuoti: pavaizdavau ir tas egzistencines kančias, kurios, tikiu, bent kartais aplanko kiekvieną kūrėją“, – sako G. Jord apie kūrybos procesą.  

Vienas iš M. K. Sarbievijaus tekstų, kuriuos ji įkomponavo grafiniame romane, – pamokslas, pasakytas 1636 metais perlaidojant šv. Kazimiero palaikus ir atidengiant jo koplyčią Arkikatedroje: „Pamokslo tekstas veda skaitytoją nuo Arkikatedros aukštyn Pilies, Didžiąja gatvėmis iki Rotušės aikštės ir Šv. Kazimiero bažnyčios, tada atgal Vokiečių, Dominikonų gatvėmis. Šis tekstas man primena Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“, kuriame pagrindinis veikėjas kasryt kurdamas poeziją vairuoja autobusą, o miesto vaizdai tyliai slenka pro langus. Taip ir Sarbievijus, lydėdamas šventojo palaikus per Vilnių, tarytum keliauja ne tik miesto gatvėmis, bet ir poezijos tėkme“. 

Dabar M. Šulco buto grožis atsiskleidžia užsukus į Filologijos fakulteto dekanatą.

Pradžia ir pabaiga 

Po universiteto kiemelius, koridorius, menes ir kabinetus išsibarstantiems studentams ir dėstytojams M. K. Sarbievijaus kiemas tampa kasrytinio susitikimo, stabtelėjimo vieta. Filologė K. Mikalauskaitė prisimena žiemos popietę kiemelyje su arbata ir imbieriniais sausainiais, o Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatorė Dovilė Baliukevičienė mėgsta stebėti kieme prasidedantį ir besibaigiantį mokslo metų ciklą. 

„Čia skamba varpas, žymintis mokslo metų pradžią ir pabaigą, čia prasideda Filologijos fakulteto akademikų eisena į Šv. Jonų bažnyčią, kurioje skelbiami pirmakursių vardai ir teikiami absolventų diplomai. Po kiemo berželiu susitinka ne tik esami, bet ir buvę filologai, kartais minintys net studijų baigimo 50-mečius“, – pasakoja D. Baliukevičienė. 

Į bokštelio vidų ėjome pro Filologijos dekanatą.

Ir priduria, kad bene stipriausią asociaciją su M. K. Sarbievijaus kiemu ir jame augančiu beržu turi „Poezijos pavasaris“ – dar prieš daugiau nei 60 metų užgimęs, visiems poezijos mylėtojams atviras renginys. 

Čia pavasarį vyksta „Filologų naktys“, kai fakulteto užkaboriai išnarstomi orientacinėse varžybose, skamba bardų muzika, o kartais vienai nakčiai didžėjais tampa ir patys dėstytojai. Filologės kasmet su šypsenomis laukia FIDI, kai į fakultetą atžygiuoja įspūdingas Dinas Zauras ir būrys fizikų, prašančių atleidimo už kadaise siaubūno pagrobtą filologę. 

Metams ritantis į pabaigą, kiemo berželiui numetus paskutinius lapus, o studentams vis dažniau dalijantis arbata iš termosų, ateina „Filologijos ruduo“ – proga, kai patyliukais jau kurį laiką rašinėję poeziją ar prozą išdrįsta kūryba pasidalyti garsiai.  

Straipsnio autorė – Virginija Sližauskaitė

Vytautės Ribokaitės nuotraukos

Straipsnis yra iš žurnalo NEAKIVAIZDINIS VILNIUS 27-ojo numerio.