Senamiesčio kišenėje – šiuolaikinio meno namai

Apie pusantro tūkstančio Lietuvos ir pasaulio kūrėjų meno darbų kolekcija nuo šiol turės nuolatinę sceną Bernardinų gatvėje. Ją sukaupęs privatus šiuolaikinio meno fondas „Lewben Art Foundation“ jau pamažu kuriasi keturių šimtmečių patirtį turinčiame pastate. Beveik metus specialistai, tyrinėję šį namą Vilniaus senamiestyje, lyg sumanūs detektyvai rankiojo praėjusių epochų ir buvusių šeimininkų paliktus ženklus. Vertingiausiuosius jų meno centras  ketina atverti lankytojams, todėl virsti „baltu kubu“ – sterilia parodų erdve – jam niekaip nepavyks.

Per atvertus istorijos sluoksnius

Apie puspenkto šimto kvadratinių metrų erdvė antrajame Bernardinų gatvės 6-ojo namo aukšte dar tyliai laukia savo atgimimo. Kol kas – su atvertais sienų dažymo ir grindų sluoksniais –  ji veikiau panaši  į tyrimų laboratoriją nei į sterilią šiuolaikinio meno ekspozicijai skirtą vietą.  „Nesinori tapti baltu kubu“, – turėdama galvoje tipiškas baltai dažytas parodines erdves, sako „Lewben Art Foundation“ direktorė Ugnė Bužinskaitė, vedžiodama mus su fotografu per skirtingų dydžių sales. Tačiau šių patalpų niekaip nesugrūsi  į ankštą standartinių apibūdinimų dėžutę. 

Būtent dabar, kai pasibaigė pastato tyrimo ir dar neprasidėjo konservavimo bei restauravimo darbai, nereikia daug fantazijos, kad suvoktum, –  ši vieta pulsuoja kūryba ir laisve. Laisve tapti tuo, kuo nori, susikurti save. Galimybių erdvė čia – beribė. Tai junti, stovėdamas tarp tokių skirtingų salių ir jų sienų: vienos jų dar užsidangsčiusios sovietinių tapetų skutais ar  plytelėmis, kitos žioji skirtingų dažų sluoksniais ir atvertais vertingais renesanso, baroko ar klasicizmo monumentaliosios tapybos lopiniais.

Per keturis gyvavimo amžius šis pastatas, įsikūręs Bernardinų gatvėje 6-12, sukaupė nemažai patirties: daug kartų jis nukentėjo nuo gaisrų, ne sykį buvo rekonstruojamas, perstatomas, keičiamas. Todėl per kone aštuonis mėnesius, kai pastate vyko tyrimo darbai, atradimų čia būta tiek, kad gali susisukti galva. Prie lango į Bernardinų gatvę po praardytu sovietiniu parketu tyrėjai rado dar senesnį, greičiausiai siekiantį XVIII amžių parketą. Senoji koklių krosnis, stovinti kampinėje salėje su vaizdu į Šiltadaržio ir Bernardinų gatves, privertė laužyti galvą ir specialistus. Jie vis dar ginčijasi, kuriam laikotarpiui ją tikslingiausia būtų priskirti.

Diena po dienos, sluoksnis po sluoksnio architektūros ir polichrominius tyrimus čia atlikę specialistai jautėsi lyg detektyvai, rankiojantys skirtingų epochų ir buvusių šeimininkų paliktus ženklus. Jie džiaugėsi naujais ir retais radiniais, tačiau būsimiems šio pastato šeimininkams atradimo džiaugsmas pynėsi su nauja atsakomybe ir vis dar nepradėtais remonto darbais. „Laikas, rodos, tirpsta“, – prasitarė U. Bužinskaitė, vardydama mėnesiais trukusius patalpų tyrimus, rengtas ataskaitas, paruoštus vertybinių savybių sąrašus ir skaičiuodama savaites, laukiant Kultūros paveldo departamento atsakymo.

Jis ir daugybė kitų dėlionės dalių lems, kiek istorinių interjero detalių bus išsaugota ir atverta naujose „Lewben Art Foundation“ šiuolaikinio meno parodų ir edukacijos centro patalpose. 

Bent viena žinia yra aiški. Tyrėjai atrado daugybę sovietmečiu užmūrytų perėjimo angų, kurias atvėrus per skirtingo dydžio sales lankytojų srautas laisvai tekės ratu. Tai – vis dar planuose, tačiau ir nepakeista daugiasluoksnė erdvė gyvena savo gyvenimą. Laikas, kaip sakė fondo vadovė, gal ir tirpsta, tačiau privatus parodų ir edukacijos centras jau priima svečius, kviečiamus į čia organizuojamus šiuolaikinio meno renginius.

„Mums didžiausia ŠVENTĖ bus tada, kai galėsime atidaryti visiškai rekonstruotas patalpas. Išsaugodami tiek senąją sienų tapybą, tiek pritaikydami šias erdves parodoms, kad čia galėtume pristatyti šiuolaikinį meną. Tai turėtų būti įspūdinga“, – sako fondo steigėjas ir valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas. Naujojo meno centro laukia įspūdingas sąrašas rekonstrukcijos darbų, tačiau net jų sūkuryje, žadama, mažų sustojimų menui švęsti bus.

Meno stotelės

„Ta kasdienybė, galima sakyti, irgi yra šiokia tokia šventė. Šitos patalpos iš tikrųjų keičiasi nuolatos. Vienokios jos būna  įprastą dieną,  kitokios,  kai prisipildo žmonių. Nuo jų patalpos atgyja, tarsi nušvinta kitaip, – sakė „Lewben Art Foundation“ valdybos narė Rita Kavaliauskienė. – Žmonių buvimas šitose erdvėse kuria ŠVENTĘ, gali pasidalyti su jais tuo, ką turi. Jų emocija ir yra šventė.“

Nuo praėjusio rudens, kai sename Bernardinų gatvelės šeštuoju numeriu pažymėtame pastate pradėti patalpų tyrimai, būsimojo privataus meno parodų ir edukacijos centro būstinė beveik ir nebūna tuščia. Iš pradžių ji prisipildė tyrimus atliekančių specialistų, bet jau vasaros pabaigoje sugarmėjo pirmieji lankytojai. Rugpjūtį čia surengta pirmoji paroda „Paralelinės projekcijos“. Trijų mūsų šalies menininkų darbai apgyvendino Bernardinų gatvę (Vlado Suncovo „Nardinai“; šį topografinį kūrinį vis dar galima čia pamatyti), jaukų vidinį kiemą (Tomo Daukšos „Barzdotasis džiaugsmo fontanas“) ir didžiąją pastato salę (Lino Kutavičiaus „Šviesos formos“).

„Mes koncentruojamės į šiuolaikinį meną, bet šitas kontrastas labai gerai atrodo, ir mums jis labai patinka. Stengiamės daugelyje vietų išnaudoti klasikines erdves su šiuolaikiniu menu“, – „Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininkas V. Kavaliauskas itin džiaugiasi naujomis istorija turtingomis patalpomis senamiesčio gatvėje. Ja srūva ne tik turistai, norintys apžiūrėti Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių komplekso ar parodų Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniečiai Bernardinų gatvę dažnai kerta trumpindami kelią iš senamiesčio į centrą, taip pat ją mina keliaudami į Bernardinų sodą, Vilniaus dailės akademijos paskaitas ir parodų erdves arba į Užupį ir atgal.

Privatus šiuolaikinio meno „Lewben Art Foundation“ parodų ir edukacijos centras judantiesiems šiuo maršrutu pamažu tampa dar viena stotele. Fondo kolekciją sudaro apie trijų šimtų XX amžiaus Lietuvos modernizmo dailės, šalies ir tarptautinių šiuolaikinio meno kūrėjų darbai nuo 1990-ųjų iki šių dienų. Apie keturiolika metų kaupiama per 1 500 kūrinių siekianti fondo kolekcija nuolatos pasipildo skirtingų medijų – tapybos, skulptūros, fotografijos, videodarbų, instaliacijų ir performansų dokumentacijų – eksponatais.

Nuo vilniečių higienos iki performansų

Tačiau Bernardinų gatvės namas, kuriame ir bus eksponuojami vertingi ir daugeliui dar nematyti šio fondo kūriniai, įdomus jau pats savaime, kaip ir daugelis šios trumpos gatvės namų. Seniausia pastato dalis siekia XVI amžių, o naujausi patalpų tyrimai atskleidė dar gerai išsilaikiusių interjero puošimo detalių iš renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpių. Beveik tris šimtus metų pastatas priklausė Vilniaus katedros kapitulai, o sovietmečiu jame buvo įrengti Sanitarinio švietimo namai. Taigi kontrastinga ne tik šio Bernardinų gatvės 6-12 namo erdvė, bet ir istorija, nes jame įsikūręs meno centras rūpinsis nebe vilniečių higiena, o menine vaikų bei suaugusiųjų edukacija, čia vyks neformalios diskusijos ir paskaitos.

Kol tvirtinami pastato restauravimo bei remonto darbai ir leidimai, „Lewben Art Foundation“ centro darbuotojai gyvena ne vien laukimu. Kalbėdami apie darbus jie jau gali remtis ne tik būsimuoju, bet ir būtuoju laiku, tai yra vardyti pasiekimus. Vienas jų – lapkričio pabaigoje centre surengtas antrasis renginys, estų kuratorės Lilianos Hiob globojamų menininkų performansų vakaras.

Kur?

Bernardinų g. 6-12.

Daugiau

www.lewbenart.com

Straipsnį parengė Jurgita Ogulevičiūtė-Guehlke

Manto Judriaus nuotraukos