Riedlente per Vilnių

Vilnius visuomet buvo mano svajonių miestas. Toks didelis, visko pilnas, laisvas ir gražus. Jau nuo pat vaikystės planavau, kad kai tik baigsiu gimnaziją – iškart išlėksiu į Vilnių. Ir… mano planas pavyko! Esu čia jau vienuolika metų. Šiuo metu gyvenu Naujamiesčio rajono pradžioje, Naugarduko gatvėje, nuostabioje vietoje, kur galiu greitai pabėgti nuo miesto šurmulio. O kai pasiilgstu pramogų ar nuotykių, tereikia tik nusileisti nuo kalno į patį miesto centrą. Viską, ko man labiausiai reikia, esu atradusi tiesiog vaikščiodama arba važinėdama riedlente aplink šį rajoną.     

Važinėdama riedlente atradau net mėgstamą darbą. Vidos Jonušytės nuotr.

 Taip suradau ir savo dabartinę darbo vietą. Važiuodama namo iš riedlenčių parko prie Baltojo tilto, aptikau jaukią Vingrių gatvelę, atsišakojusią nuo Jono Basanavičiaus gatvės pradžios. Būtent čia kaskart atsistodavau ant riedlentės ir pasileisdavau nuokalne link namų. Važiuojant mano akys vis nukrypdavo į nedidelę jaukią plaukų dizaino studiją „Žirkliarankiai“. Pagalvodavau, kad norėčiau čia dirbti. Po kelių mėnesių susirašiau su studijos savininke ir netrukus pradėjau. Galima vadinti tai sutapimu, bet man Vilnius atrodo toks stebuklingas, kad gali gauti tai, ko nori, tiesiog darydamas, kas tau patinka!

Ir tai ne vienintelis toks stebuklas! Lygiai taip pat, važiuodama namo iš skeitparko, suradau grafičių parduotuvę – galeriją „Penaltee Shop“. Šios vietos neįmanoma nepastebėti, kadangi jos išorę puošia įspūdingi grafičiai. Čia dažnai rengiamos grafičio menininkų parodos, renkasi talentinga ir draugiška bendruomenė, kuri skatina gatvės meno kultūrą. Tad ir pati pradėjau lankyti „Penaltee  School“ dirbtuves, norėdama labiau susipažinti su šia kultūra ir išmokti paišyti grafičius. Ir dabar tai mano vienas mėgstamiausių užsiėmimų. 

Jau beveik metus dirbu „Žirkliarankiuose“. Čia man Vilnius iš stebuklingo virsta dar ir į kūrybingą, gražų, įkvepiantį bei jaukumu dvelkiantį miestą. Kadangi studija nėra didelė, viskas sukasi ne tik apie plaukus ir šukuosenas, bet ir apie tarpusavio ryšį. Klientai ar draugai ateina ne tik apsikirpti, bet ir pasidalyti įvairiausiais gyvenimo įvykiais, atsigerti kavos, pasifotografuoti, o svarbiausia pabėgti nuo rutinos ir atsipalaiduoti kitoje aplinkoje. Smagiausia yra tai, kad kartais tas bendravimas, tiesiogine to žodžio prasme, persikelia ir už studijos durų. Anapus didelių studijos langų yra ta maža ir jauki Vingrių gatvelė, kuria vaikšto šviesūs žmonės – ne tik matau, bet ir jaučiu tą jų šviesumą ir šiltumą. Neretai vienas kitą palydime žvilgsniu ir nusišypsome ar susimojuojame – tad senas stereotipas, kad Vilniuje žmonės per daug rimti ir nesišypso, jau „išeina iš galiojimo“. 

Viename pastate, esančiame pakeliui iš darbo į namus, gyvena labai miela ir bendraujanti kaimynė katė. Per kelerius metus dar taip ir nesužinojau jos vardo, bet, nepaisant to, jau turim ne vieną bendrą nuotrauką. Ši katė tarsi kokia tarpininkė kelyje tarp darbo, skeitparko ir namų. Būna, po darbų užrakinu studijos duris, paglostau kaimynę ir einu namo arba grįždama iš skeitparko pakedenu jai kailiuką. Ji man tarsi tos jaukios gatvelės simbolis, reiškiantis netikėtą jaukumą ir draugiškumą. Beje, ši kaimynė gyvena išties stebuklingoje vietoje:  bromelyje, kur yra jos namas, visais metų laikais žaliuoja vijoklinis augalas. Tad jei kada eisite pro Vingrių gatvės penktą namą, būtinai užeikite į jo kiemelį.

Aš ir kaimynė katė, kuri gyvena paslaptingame kiemelyje Vingrių gatvėje. Irmanto Aleliūno nuotr.

Kalbėdama apie šią gatvelę, negaliu nepaminėti Vingrių skvero. Tai labai turtinga miesto vieta. Šalia stovi MO muziejus, kuriame vyksta ne tik parodos, bet ir renginiai. Viso to tąsa matyti ir už muziejaus sienų, nes skvere pilna šiuolaikinio meno skulptūrų, sukurtų jaunosios kartos Lietuvos menininkų. Per skverą atviru kanalu teka šaltinio vanduo, ir tai ne šiaip sau šaltinis, kadaise ši vandenvietė aprūpindavo geriamuoju vandeniu daugybę šios Vilniaus dalies namų. Žvilgtelėkite aukštyn – šlaituose įrengtos terasos, kur galima sustoti, prisėsti ar pasidairyti į atsiveriantį senamiestį. Skvere yra kavinukių, restoranų ir net kepyklėlė. Nusiperkame pyragėlių iš „Biržų duonos“, kavos iš „Brew“ ar „Caffeine“ ir sėdame šnekučiuotis. Atrodo, tik vienas skveras, bet tiek daug visko turi, todėl, mano akimis, jis labai turtingas!

Dar kitaip miestas atrodo važiuojant riedlente. Nors ir esu skeitinimo „pradinukė“, galiu pasakyti, kad Vilnius yra pritaikytas šiai veiklai. Dažniausiai į bordiūrus, laiptus ir šaligatvius žiūriu kaip į geometrines figūras, kurias galima išnaudoti važiuojant riedlente ar atliekant triukus.

O kalbant apie Vilniaus vietas, kurios yra susijusios su svarbiausiais mano gyvenimo įvykiais, turėčiau išskirti riedlenčių parką prie Baltojo tilto (dar kitaip vadinamą WB). Ten pradėjau mokytis važinėti riedlente ir atlikau pirmą triuką, susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais bendraujame iki šiol. Matyt, esu sentimentali, kadangi kad ir kur benueičiau, visada norisi grįžti į WB – kartais galbūt ten būna „visko per daug“, tačiau ta vieta traukia. 

Na, o labiausiai mane džiugina, kad Vilniuje turime du uždarus riedlenčių parkus – „Coreindoor“ ir „Kablys skatepark“, tad klišė, kad važinėjimas riedlente sezoninis sportas, tarsi nepasitvirtina. Vienas geriausių mano atradimų – „Skate Hub“ Savanorių prospekte, erdvė, kurioje yra ne tik skeitparkas „Coreindoor“, bet ir patys skeiteriai perdirba ir gamina riedlentes, siuva rūbus ar moko kitus skeitinti. Atrodo, ko daugiau ir gali reikėti, kai viskas po vienu stogu! 

Be riedlentės, nuo mažens mane traukė ledo ritulys. Esu iš Rokiškio miestelio, kuriame ši sporto šaka yra Nr. 1. Visuomet būdavo labai įdomu stebėti varžybas, norėjosi išbandyti ir pačiai. Pagaliau 29-tojo gimtadienio proga pasiryžau nueiti į ledo ritulio treniruotę! Atrodė, pakliuvau į kitą pasaulėlį, kuriame verda veiksmas. O jis verda „Pramogų arenoje“, kur turime dvi ledo aikšteles, viena skirta treniruotėms, o kita – varžyboms ar čiuožinėjimui ant ledo, ir „Akropolio“ ledo arenoje. Kadangi tai sezoninis sportas, įpusėjus pavasariui treniruotis persikeliame į „Akropolį“. Pradėjusi lankyti treniruotes su Vilniaus moterų komanda „Hockey stars“ įgijau ne tik žaidimo įgūdžių, bet ir nuostabių draugių. Su jomis dažniausiai einame žiūrėti ledo ritulio rungtynių – tai jau tapo mūsų tradicija.

Vilniaus simboliu galėtų būti lobių skrynia, kurią pravėrus – vidiniai šio miesto namų kiemeliai, pilni įdomybių, istorijų bei grožybių. Visuomet nustebina, kai juos randi.

Straipsnio autorė – Viktorija Shamanas

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 21-ojo numerio.