Pokalbis su VU dėstytoja Aušra Kuriene: smėlio dėžėje, arba Vieta atsipainioti

Vaikų psichologė ir psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir jo vadovė, VU dėstytoja Aušra Kurienė šiais metais buvo apdovanota už nuopelnus švietimui Šv. Kristoforo statulėle. Šia proga ir pokalbis apie edukaciją viena jautriausių sričių: dėl požiūrio į vaiką, kuris yra žmogus nuo pat pirmo oro gurkšnio. Kita pasakojimo gija veda per Vilnių – buvusias ir esamas vietas, per senamiesčio gatves, palei Vilnelę iki erdvias panoramas dovanojančių Užupio kalnų.

Aušra Kurienė, Giedriaus Bagaliūno nuotr.

Ką jums reiškia įvertinimas Šv. Kristoforo apdovanojimu? Kokių minčių, jausmų sukėlė?

Nuoširdžiai galiu pasakyti – labai apsidžiaugiau. Dainininkai garsina savo šalį La Scala operos teatre, architektai projektuoja rajonus, kuriuose gyvena daugybė žmonių, o mūsų darbas nėra matomas. Mes sėdime kabinete su smėlio dėže tikrąja šių žodžių prasme. Todėl aš džiaugiuosi ir man yra svarbu, kad mūsų darbas pamatytas ir įvertintas.

Manau, švietimas žmogaus gyvenime yra esminis dalykas, ypač vaikų auginime, ugdyme. Viena misijų, kurią esame išsikėlę Paramos vaikams centre ir kas man asmeniškai labai rūpi, kad tėvai gautų žinių apie vaikų auginimą, kad visuomenė matytų vaiką kaip atskirą individą ir pilietį, su savo labai sudėtingu emociniu gyvenimu, kad jį gerbtų. Šia kryptimi ėjome organizuodami daugybę programų, socialinių kampanijų, mokymų. Švietimas, išsilavinimas yra ir mano šeimos vertybė. Kai buvau vaikas, galėjau daryti bet ką – tol, kol mokiausi.

Vaikų psichinės gerovės srityje dirbate dešimtmečius, jau vien Paramos vaikams centras veikia 27 metus. Kokius ryškiausius pasiekimus, pokyčius šioje srityje galėtumėte išskirti?

Manau, vienas didžiausių pasiekimų – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriuo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus, įskaitant ir fizines bausmes. Ir asmeniškai jaučiuosi prie to prisidėjusi, ir centras – nudirbome didelį darbą, kad šis įstatymas būtų priimtas, o vėliau – kad žmonės nustotų jo bijoti, nes visuomenėje jis kėlė daug įtampos. Dabar, kad fizinės bausmės būtų norma ar kad kas nors didžiuodamasis pasakotų, kad mane mušė ir aš mušiu, šito praktiškai nebėra. Pasikeitė ir pati visuomenė – ji tapo jautresnė, mažiau pakanti smurtui.

Giedriaus Bagaliūno nuotr.

Beje, žmonės nustojo bijoti vaikų psichologų ir noriai pas juos lankosi. Tėvai nori, kad vaikai kalbėtų, pažintų save, suprastų savo emocijas ir jausmus ir tai yra didelis pokytis, ypač jei lygintume su ankstesniu auginimu, kai vaikai buvo mokomi būti žemesni už žolę, tylesni už vandenį.

Pasikeitė ir patys tėvai. Jei nepaisytume kraštutinumų, bendras fonas – labai atsakingi, rūpestingi tėvai, kuriems tikrai reikia žinių, kartais – pagalbos, bet norai ir nuostatos yra smarkiai pasikeitusios. Visgi kalbant apie vaikų auklėjimą ar lyginant kartas tarpusavyje, labai svarbu yra ir tai, kokiai visuomenei vaikai yra ruošiami. Nes vienaip buvo auginami, pavyzdžiui, pokario vaikai, kitaip jie buvo ugdomi sovietmečiu, ir jau visai kitaip – dabar.

Labai įdomią temą palietėte. Smalsu, kokiai visuomenei, ateičiai tėvai ruošia savo atžalas dabar?

Šeimose vertybės dar nėra galutinai išsikristalizavusios, tačiau ryški tendencija – daug tėvų mato savo vaikus kaip pasaulio piliečius. Norima, kad jie galėtų gyventi, studijuoti užsienyje, todėl itin rūpinamasi išsilavinimu, vaikai nuo mažens mokomi kalbų. Patriotiškumas – taip pat akcentuojama savybė, tačiau nepaisant to vaikai auginami tarsi ne likti Lietuvoje, o pakelti sparnus ir susikurti geresnį gyvenimą kitur. Tėvai nori, kad vaikai gyventų gerai ir laimingai. Tik klausimas, kur akcentas – gerai ar laimingai? Ar šių dviejų žodžių reikšmė sutampa?

Jei žiūrėtume sociologiniu požiūriu, dabartinis pasaulis reikalauja kūrybiškumo ir susivokimo. Nes išsilavinusiesiems labai dažnai koją pakiša emocijos, kurios išgąsdina, sutrikdo. Man atrodo, jau yra atėjęs supratimas, kad ateities žmogui reikės labai gerai orientuotis ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir vidiniame.

Paramos vaikams centras – nevyriausybinė, jos nefinansuojama organizacija. Vadinasi, didelę dalį savo gyvenimo skiriate neatlygintinai veiklai. Kas įkvepia, palaiko tiek metų trunkančią savanorystę? Juk turbūt yra ir lengvesnių kelių?

Tas tiesa. Kartais lengvesnis gyvenimas gundo, bet gal jis būtų ir nuobodesnis? Misija turbūt yra svarbus žodis – ne tik skambus. Man labai padėjo tai, kad mėgstu dėliones – iš chaoso sutverti struktūrą. Nes atlyginimų sudėliojimas kiekvieną mielą mėnesį nevyriausybinėje organizacijoje tikrai primena didelį galvosūkį. Dabar centre turime per 20 žmonių, kurie gauna stabilius atlyginimus, kuo aš labai didžiuojuosi.

Straipsns žurnale, Vytautės Ribokaitės nuotr.

Kodėl pasirinkote vaikų psichologiją?

Mano pirma darbovietė buvo psichiatrijos ligoninė, taip pat dirbau teismo ekspertizių srityje, todėl mačiau ne tik ligonius ar ligas, bet ir žmones, kurie buvo padarę negrįžtamų dalykų. Lukiškių kalėjimas – nevilties jūra, nes tu matai, kaip tie žmonės atėjo į tai, kur yra dabar. Jie padarė kažkokius dalykus, nes taip buvo užauginti. Norėjosi atsidurti kažkur anksčiau nei toje finalinėje stadijoje, tad kilo mintis, kad, jei noriu padaryti įtaką tų žmonių gyvenime, reikia pradėti dirbti anksčiau, su vaikais, su šeimomis.

Pereikime prie vietos, kurioje veikiate, – Vilniaus. Koks su šiuo miestu susijęs vaikystės, jaunystės prisiminimas – brangiausias?

Gimiau Vilniuje, bet mokyklą baigiau Šiauliuose, tad vaikystėje į Vilnių atvažiuodavau tik pas močiutę. Vienas ankstyviausių mano prisiminimų apie Vilnių ar veikiau įspūdžių, kai močiutė mane nusivedė į baletą – žiūrėjome „Gulbių ežerą“. Nuo tada Vilnius man yra susijęs su galėjimu gauti kokybiško kultūrinio patyrimo: muzikos, operos, filmų, parodų… Menas ir jo prieinamumas man yra labai svarbu.

Į Vilnių sugrįžau jau studijuoti universitete. Ir tada visi penktadienio, šeštadienio vakarai būdavo praleidžiami prie teatrų, šaudant bilietus – gal kas turi atliekamų ir gali parduoti. Nusipirkti bilietų į renginius anuomet nebuvo lengva, bet labai svarbu.

Kokios vietos Vilniuje yra jūsų?

Studentavimo laikais tai buvo prezidentūros kiemelis – tas antras. Anuomet jis buvo labai apleistas – keli suoliukai, parkelis. Eidavome ten skaityti, pagulėti ir tokių vietų tuomet nebuvo daug.

Vis dėlto, jei reikėtų save susieti su konkrečia vieta, tai būtų Užupis. Po studijų įsikūrėme jame su šeima ir likome iki šiol. Per gyvenimą Užupyje esu permigravusi per tris vienas šalia kito esančius namus – tarsi kokiame Bermudų trikampyje.

Ypatinga, svarbi vieta – Bernardinų kapinės, šalia kurių gyvenu. Ir jau kelerius metus iš eilės pavasarį tas kapines ištinka neįtikėtinas reiškinys – jos visos pasidaro mėlynos (žydi scylės, – aut. past.). Tai Bernardinų kapinės ir virš Vileišio mokyklos iškylantis kalnas, kurio dabar jau pusę nukasė ir pristatė namų, yra man labai svarbios vietos. Man patinka tokios erdvios vietos, kur matosi panoramos. Užupis tam yra palankus, jame yra kalnų.

Mėgstamiausias rajonas Užupis. Jūratės Mackevičiūtės nuotr

O koks vaizdas mieste – gražiausias?

Kai savaitgalį einu pasivaikščioti į centrą, senamiesčio gatvėmis, pro katedrą, man gražiausias vaizdas – miestas, kuris yra pilnas žmonių, su vaikais. Ir jie visi gyvena kažkokį džiaugsmingą gyvenimą – valgo ledus, spokso į vitrinas ar tiesiog vaikšto. Ir nieko gražiau nėra. Vilnius yra tikras miestelėnų miestas.

Dabar ir mokytis galėsime tiesiog mieste. Kaip vertinate mokyklos po atviru dangumi idėją, kuri neseniai buvo pristatyta Niujorke, pasauliniame merų iššūkyje, ir tapo viena iš laimėtojų?

Manau, tai yra laiku įvykęs pagalvojimas apie realybę: vaikai uždaryti, jie negali mokytis tik ekranuose, jiems reikia kitokių formų, tai vienas iš būdų – per veiksmą, per ėjimą, kai ir miestą pažinsi, ir vienas kitą, ir dar ko nors išmoksi. Idėja labai gera ir tikiuosi, kad mums visiems pavyks ją įgyvendinti.

Koks metų laikas Vilniui tinka labiausiai?

Vieno sezono neišskirsiu, bet man labai patinka, kad turime keturis metų laikus – patinka įvairovė. Žiemą Bernardinų sode stovinti, sustingusi vaikiška karuselė – man tai yra vienas gražiausių vaizdų, ir dar tada, kai yra daug sniego, gurgždėjimo… Bernardinų sodas man labai gražus. O vasarą man patinka senamiestis. Ypač anksti ryte, kai jis tuščias, eini Pilies gatve ir beveik nėra žmonių. Ir tada kaip kokioje scenoje, kaip teatre, kai atsidaro uždanga ir pradeda rinktis žmonės, į gatvę išnešami staliukai, staiga prasideda gyvenimas. Pavasarį ir šiaip viskas gražu, bet kai pradeda almėti Vilnelė, galima prisižiūrėti ir visokių paukščių. Vilnius – labai gražus miestas.

Kristoforo statulėlė už nuopelnus švietimui. Giedriaus Bagaliūno nuotr.

Ką žmoguje koduoja Vilnius su savo istorija, sutelktomis žiniomis, čia gyvenusiais ir tebegyvenančiais žmonėmis? Ką duoda priklausymas šiam miestui?

Atsakysiu per asmeninę patirtį. Mano sūnus vardu Gediminas. Ir kartą iš Maskvos buvo atvažiavę draugų, su kuriais išėjome pasivaikščioti. Einame pro Gedimino kalną, pilį, Gedimino prospektą, ir aš jiems vis sakau, kur mes, gal dar ir legendą apie Gedimino sapną papasakoju. Ir tada tas mūsų draugas, vyresnio amžiaus žmogus, ir sako, žiūrėdamas į mano sūnų: „Bet kaip turėtų būti gera augti mieste, kuriame gali susitapatinti su tiek dalykų.“ Iki šiol atsimenu tą jo pasakymą.

Man pačiai Vilnius yra vieta, kurioje visada galima atsipainioti, jei vertybiškai gyvenime susipainioji. Yra istorija, į kurią galima atsiremti, yra kultūra, kurios gali atsigerti, ja pasisotinti, yra architektūra, kuri rodo įvairovę ir žmogaus kūrybines galias, yra modernus Vilnius, kur yra skirtingumų dermė, kur gali pasimokyti tolerancijos.

Man labai aišku, kad tai yra mano vieta, mano namai. Kai sukyla koks nerimas ir norisi bėgti, savo pačios viduje išgirstu, bet taigi čia yra mano vieta ir kur aš labai nubėgsiu?

Man patinka, kad mano vaikams, anūkams patinka gyventi Vilniuje, įsisavinti ir tyrinėti jį, pradedant kapinėmis ir baigiant akropoliais. Vilnius leidžia tau vertybiškai pasimatuoti. Kaip koks džiazas, kai garsai kažkur painiojasi, pasiklysta, ir vis tiek galiausiai išeina melodija, su kuria gali toliau būti.

Straipsnį parengė Elena Nikonovaitė-Dumpienė

Straipsnis iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 13-ojo, pavasario numerio.