Pokalbis su Domininku Kunčinu, nekomercinio turinio puoselėtoju

„dr. Green“, „GreenClub“ ir Ore.lt – trys svarbūs Domininko Kunčino biografijos raktažodžiai, kurių tikriausiai nebūtų, jei ne paauglystėje brolio parsinešta „Sex Pistols“ plokštelė. Domininkas yra buvusios pankroko grupės „dr. Green“ vokalistas, vienas 1998–2006 metais veikusio klubo „GreenClub“ įkūrėjų, nekomercinės kultūrinės žiniasklaidos platformos Ore.lt redaktorius. Tikriausiai nesuklysčiau jį pavadindama ir alternatyvios muzikos metraštininku. Ir tai tikrai ne viskas.

 Domai, ar seniai gyveni Žvėryne?

Žvėryne gyvenu dešimt metų, tačiau Karoliniškėse esu pragyvenęs ilgiau nei čia – nuo gimimo, tad miegamieji rajonai man artimi. Karoliniškėse man patiko – gyvenome pačiame jų krašte, prie miško. Ir nors gyvenome mieste, iš tikrųjų beveik kaime. Vasaromis, kai dar nebuvo Pilaitės, o tik kelios trobos, eidavome prie Salotės ežero. Puikus ežeras vidury miško. Pusvalandis ar valanda pėsčiomis ir tu visiškoje gamtoje, Pasakų parkas prie pat. Kai jis dar buvo nepabaigtas, ten lakstydavo stirnos. Dabar, tiesa, ir vėl laksto. Man „Koralai“ neatrodo kaip betono džiunglės, neturiu blogų įspūdžių apie šį rajoną. Tuometė Žvaigždžių (dabar – L. Asanavičiūtės) gatvė baigdavosi akligatviu, automobilių buvo mažai, dažnai vienintelis garsas būdavo arklio kanopų bildėjimas, kai gretimų kaimų gyventojai važiuodavo į turgų. Patiko „kosminiai“ rajono pavadinimai: parduotuvės „Vaivorykštė“, „Kometa“, „Merkurijus“, „Saturnas“, Viesulo, Perkūno, Žaibo ir kitos gatvės.

„Taip sėdėti pritūpus anksčiau buvo įprasta“, – fotografei sakė D. Kunčinas.

Ar tebėra priežasčių sugrįžti į Karoliniškes?  

Kadangi Žvėryne nebeliko bibliotekos, apsilankau Karoliniškių bibliotekoje. Ji ten nuo senų laikų, dar kai mokinys buvau. Kelias į Karoliniškes veda per mišką. Ten gera prasieiti su šuniu, o ir į biblioteką galima kartu užeiti, leidžia.

Ką pastebi judėdamas po miestą?

Pastaruoju metu pastebėjau tokį reiškinį: kai „legalizuojama“ tam tikra trasa ar pažintinis takas, tik tada žmonės į tą vietą pradeda eiti. Iki tol kažkodėl ten neinama. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad kai kur vis dar nėra padarytų nei pėsčiųjų, nei dviračių takų. Kalbant apie juos, daug važinėju dviračiu ir kartais atrodo, kad jų takelius projektuoja žmonės, niekada gyvenime nesėdėję ant dviračio. 

Kurios vietos Žvėryne tau labiausiai patinka?

Nuo laikų, kai gyvenau Karoliniškėse, pati geriausia vieta Žvėryne yra Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, t. y. pusė, priešinga Vingio parkui. Reljefas, upė ir skardžiai labai įspūdingi. Kartu su draugais alaus bakeliais nešini iš Karoliniškių eidavome pasėdėti ant tų skardžių, jie mums labai brangūs. Ta vieta ir graži, ir žmonių iki šiol būdavo mažai. Dažnai čia vaikščiodamas pagalvoju, kad kai kurios vietos primena „trekus“ kur nors Laose ar Albanijoje.

Smagu prasieiti visomis skersinėmis Žvėryno gatvelėmis. Kitapus Tbilisio skvero yra vienas namas (Kęstučio g. 11 – aut. past.), medinės architektūros pavyzdys, Zakopanės stiliaus. Jo nuotrauka yra viename „Neakivaizdinio Vilniaus“ numeryje. Man šis namas įstrigo nuo tada, kai gyvendamas Karoliniškėse važiuodavau į stotį ar į centrą troleibusu. Liūdina, kad Žvėrynas praranda savitumą – atrodo, tik ir laukiama, kol originali medinė architektūra galutinai sunyks ir bus galima įkišti dar vieną pastatą su projekte neegzistuojančių 2–3 aukštų „mansarda“.

O kaip kiti miesto rajonai? Ar lankaisi, pavyzdžiui, senamiestyje?

Kuo toliau, tuo mažiau laiko praleidžiu senamiestyje. Sąmoningai ar pasąmoningai jį atidaviau turistams, man jo net netrūksta. Mokyklos laikais, žinoma, buvo kitaip. Vyresnėse klasėse pradėjau domėtis muzika, pankroku. Pasiskaitę, kad Pilies gatvėje renkasi pankai, su klasės draugu važiuodavome į Pilies gatvę tiesiog pastovėti. Į kavines neidavome, nes buvome dar maži. Taip stoviniuojant tarpuvartėse, pamažu atsirado pažįstamų. Daug laiko praleisdavome Sereikiškėse arba pilies papėdėje, tarp kalno ir Rotondos. Ten buvo tokia didelė pieva, kur rinkdavosi visi neformalai. Tarp kelių šimtų žmonių rasdavai visus draugus ir pažįstamus. Daug kas iš jų dirbdavo archeologiniuose kasinėjimuose, kurie vyko visai šalia, o paskui šalia poilsiaudavo. Tai, kas vėliau buvo padaryta „Jaunimkėje“, dabartiniame Bernardinų sode – man nepriimtina.

Ar tuo laikotarpiu ir subūrėte pankroko grupę „dr. Green“?

Pati pirmoji grupė buvo sukurta anksčiau. „WC News“ sukūrėme su bendraklasiais. Buvo toks „Radijo mazgas“ – patalpa, kur veikė mūsų mokyklos radijo stotis, transliuodavusi naujienas, mankštą ir pan. Svajojome perimti tas patalpas ir tapti diskotekų vedėjais, bet, turbūt daugumos laimei, pradėjome groti pankroką. O paskui… Paskui buvo „Kablys“. Ilgam. Būdavo, kad parvažiuoju namo, rakinu duris ir suprantu, jog bandau jas atrakinti su „Kablio“ raktu. Ten buvo antrieji mano namai, paralelinė visata.

Kai metų pradžioje prasidėjo kalbos apie „Kablio“ pastato paskirties keitimą į administracinę, panašiu metu pasirodė ir tavo straipsnis „Kablys“ alternatyviai kultūrai“, publikuotas žurnale „Lithuanian Music Link“. Kokią vertę matai „Kablyje“?

Taip sutapo, kad pasirodžius žurnalui prasidėjo šurmulys dėl pastato paskirties keitimo. Šis pastatas turi daug nematerialios kultūrinės vertės, įvairių kultūrinių sluoksnių. Dabar „Kablys“ atrodo gyviausias iš visų laikų, kiek aš jį mačiau. Būtų gaila jį prarasti. Suprantu, kad savininkams esama veikla, ko gero, neneša jokio pelno, tačiau šioje situacijoje turėtų atsirasti visuomeninis interesas, ne vien tik komercinis. Be abejonės, čia yra ir mano asmeninis interesas – noriu, kad svarbi mano gyvenimo etapo dalis išliktų.

Nekomercinė, nepriklausoma, subjektyvi, kritiška, tačiau pozityvi – tokiais žodžiais pristatoma 1998 metais įkurta lėtosios žiniasklaidos platforma Ore.lt. Esi jos redaktorius, daugiausia rašai apie alternatyvią muziką.

Stengiuosi papasakoti apie tuos, apie kuriuos kol kas nerašo arba išvis niekada nerašė, nes jie yra per daug alternatyvūs. Mane ypač domina judesys mažuose miestuose  – kaip tik neseniai dariau interviu su grupe „Mėlyna“ iš Šakių. Nors vienu metu mano paties entuziazmas buvo nuslūgęs – buvo grupė, kitų veiklų – man tai vėl įdomu, rašydamas jaučiu malonumą.

Popkultūros gidas „Ore“ buvo leidžiamas maždaug porą metų.

Kaip kilo mintis sukurti projektą Ore.lt?

10-ojo dešimtmečio viduryje buvo labai populiaru leisti fanzinus (savadarbis tam tikros srities (literatūros žanro, muzikos stiliaus ir pan.) pogrindinis laikraštis – aut. past.). Kiekvienas kaimas ir miestelis turėjo savo. Buvo net sunku suskaičiuoti, nes fanzinų buvo tikrai daug. Tada su draugais kilo mintis kurti leidinį šiek tiek platesnei auditorijai. Kelis kartus susėdome ir aptarėme, kas tai galėtų būti. Taip atsirado Ore.lt, vienas pirmųjų tokio tipo interneto puslapių. Komandoje buvo labai progresyvių programuotojų, pritaikiusių sprendimus, kurių net didieji interneto puslapiai dar nebuvo įgyvendinę, tad mūsų projektas laimėjo bent kelis Lietuvos interneto puslapių čempionatus. Ore.lt forumuose vykdavo tai, kas dabar vyksta „Facebook“ ir kituose socialiniuose tinkluose. Taip pat ten dalyvaudavo daug šiandien gerai žinomų žmonių. Apsilankęs forume, patikrinęs renginių kalendorių, galėjai sužinoti visas naujienas.

Mums puikiai sekėsi, tad pradėjome organizuoti „Ore“ renginių serijas. Galop viskas taip susidėliojo, kad nusprendėme leisti popierinį žurnalą, kurį vienu metu „Lietuvos spauda“ platino po visą Lietuvą. Manfredas (garsus lietuvių didžėjus – aut. past.) yra sakęs, kad Panevėžyje laukdavo kiekvieno „Ore“ numerio. Ir jis ne vienas – yra daugiau žmonių, iki šiol prisimenančių šį leidinį.

Tiksliai nepasakysiu, kodėl nutrūko „Ore“ leidyba. Matyt, dėl finansinių priežasčių. Komandai išsiskirsčius, projektas sunyko, kol vienoje „Sattoje“ („Satta Outside“ festivalis, vykęs 2007–2014 metais – aut. past.) susitikome spręsti klausimo, ar šią bendrą veiklą uždarome, ar ne. Tada kolegos prasitarė, kad padarytas naujas dabartinis Ore.lt dizainas, tačiau vis dar nepaleistas. Sutikau juo užsiimti. Paleidome puslapį ir nuo tada toliau rašau, tai tapo mano gyvenimo dalimi. Bandydamas pritraukti naujų autorių, pabrėžiu, kad, nors jie negaus atlygio, ši veikla atneš pažinčių su naujais žmonėmis, jie nemokamai pateks į renginius. Paskaičiavus visai neblogas atlyginimas. Man pačiam tokios grąžos visiškai pakanka.

Ar tau visada patiko rašyti?

Taip, dabar net atrandu daugiau rašymo malonumo nei anksčiau. Esu pabaigęs žurnalistikos studijas. Iš tikrųjų galėjau rinktis arba architektūrą, arba žurnalistiką. Architektūrai įtakos iš dalies turėjo tai, kad mano tėvas dirbo VGTU, nors jis dėstė visai ką kita. Vis dėlto, žurnalistu nedirbau labai ilgai ir dabar nedirbu. Išvis nemėgstu žodžio „darbas“, kai kalbama apie muziką, kultūrą bendrai. Buvo laikas, kai išvis nemaniau, kad kada nors dirbsiu žurnalistinį darbą.

Pastaruoju metu tavo darbovietė – medijų edukacijos, gamybos ir tyrimų centras „Meno avilys“, esi atsakingas už komunikaciją. Kodėl nusprendei prisijungti prie šios organizacijos? Kokią prasmę matai jos veikloje?

„Meno avilys“ atsirado kaip kino entuziastų sambūris. Jie vieni pirmųjų pradėjo rodyti kino filmus po atviru dangumi, po to pradėjo rengti kino stovyklą. Pastaruoju metu veikla ženkliai išsiplėtė – kinas yra tik dalis, daugiau dėmesio skiriama įvairiems edukaciniams projektams, ugdymo įstaigoms ir moksleiviams. Manau, kad dabar ypač svarbu ugdyti kritinį požiūrį į supančius vaizdus, mokyti atsirinkti, filtruoti turinį, nes labai paprasta nuslysti paviršiumi. „Meno avilyje“ skatiname pažinimą.

Vilniuje galima išvysti labai daug ir įvairių kino formų, dėl to mūsų veikloje kino sumažėjo. „Meno avilyje“ liko nekomerciniai dalykai. Orientuojamės į kokybę, o ne į žiūrovų skaičių, nesistengiame skambėti plačiai, esame specifinė organizacija. Mūsų tikslas – suteikti platformą ir informaciją suinteresuotai grupei.

Ilgą laiką dirbdamas reklamos srityje jaučiau disonansą – darbas labai kirtosi su mano vertybėmis. Buvo etapas, kai vienu metu grojau pankroką, lankydavausi „GreenClub“ ir dirbau reklamoje. Todėl norėjau apleisti tą sritį. Dabar man atrodo prasmingiau užsiimti nekomercinio turinio puoselėjimu. Ore.lt taip pat tuo užsiima.

Skulptoriaus Mindaugo Navako sukurtu kabliu papuoštuose Geležinkelininkų kultūros rūmuose kartu su draugais D. Kunčinas buvo įkūręs klubą „GreenClub“, kuris šioje lokacijoje veikė iki 2003 metų.

Kadangi aktyviai dalyvavai muzikiniame gyvenime – grojai grupėje, su kuria turėjote savo klubą, rašei apie muziką – gal papasakotum, kur anksčiau Vilniuje buvo galima nueiti pasiklausyti alternatyvios muzikos?

Anksčiau tokios vietos būdavo gana nestabilios. „Langas“ buvo pirma šiuolaikinį klubą atitinkanti vieta. Tarp kitko, rinkdamas medžiagą apie „Kablį“ sužinojau, kad tas pats Sniegius (Petras Ubartas – aut. past.) įkūrė „Langą“, o po – ir „Kablį“.

Grupė „Blues Makers“ VRM rūmuose rengdavo šokių vakarus – „bliuzvakarius“. Rodos, jie vykdavo kiekvieną savaitę, taip tęsėsi vieną ar du sezonus. „Blues Makers“ visada grodavo kaip rezidentai kaskart pasikviesdami kokią nors grupę. Ten pasirodė beveik visa alternatyva – nuo „Šiaurės krypties“ iki „Sielos“, koncertavo ir latvių rokenrolo legenda Peteris Andersonas. Šokių vakarai buvo labai populiarūs.

Šeškinėje buvo gyvos muzikos klubas „Verdenė“. Ten važiuodavome su draugais iš Karoliniškių. O kai 1998 metais atidarėme savo klubą, mums nieko nebetrūko. Pasidarėme taip, kaip norėjome. Tuo metu prieš keletą metų buvo atidarytas „Bombiakas“, todėl iš pradžių tarp jų ir mūsų buvo lyg ir trintis – kodėl jūs dar vieną pankroko klubą atidarėte? Jie netgi kurį laiką neidavo į mūsiškį klubą. Tačiau paskui suprato skirtumus – vietoj betono ir plikų sienų pas mus buvo kilimų ir tapetų, vietoje „destroy“, atsirado „create“ ir pasidaryk pats.

Man atrodo, kad su „GreenClub“ šiek tiek praplėtėme ir pačią pankroko sąvoką. Iki tol jis buvo ortodoksiškas – kaip prasidėjo 8-ajame dešimtmetyje, atrodo, toks ir turėjo būti. Mums kaip tik atrodė, kad jį reikia keisti, todėl mūsų klube buvo vieni pirmųjų didžėjų vakarėlių. Tada tai atrodė nerealu.

Aišku, savo padarė „Gravity“. Klubas buvo įrengtas Jasinskio gatvėje, bombų slėptuvėje. Muzikos turinys kaip tam metui buvo labai kokybiškas, netgi per daug kokybiškas. Galbūt tai nutiesė kelią klubui „Opium“, kuris turi savitą ir ryškų veidą. Manau, gana nemažai jaunų žmonių, mėgstančių elektroninę muziką, dėl šio klubo atvažiuoja į Vilnių.

Ar vienuoliktus metus skaičiuojantį „Opium“ galima vadinti kurio nors iš buvusių klubų tęsiniu?

Jei žiūrėtume iš tos pusės, kad tai – stabilus šokių muzikos klubas, tuomet taip. Tąsa atėjo per Radvilų rūmuose buvusį „Woo“, taip pat „Stereo 45“, kitas mažesnes vietas. Prieš tai buvo toks „Outpost“ – už Rotušės, pilkame name, kur dabar veikia prabangios parduotuvės. Antrame aukšte buvo salė, kurioje, man atrodo, anksčiau veikė Modelių namai. Labai svarbus buvo „Eldorado“, veikęs Sporto rūmų fojė. Ten vyko tikra reivo aušra. Kadangi tuo metu viskas jau persimaišė, į „Eldorado“ eidavo daugelis. „Intro“ – dar vienas iš pirmesnių. Jis buvo galerijos „Titanikas“ vietoje.

Kokias šiandienines alternatyvios muzikos vietas, be „Opium“ ir „Kablio“, išskirtum?

Ko gero, dabar įdomiausia erdvė – „Sodas 2123“. Nors nuleista iš savivaldybės, palikta menininkams tvarkytis patiems. Niekas neskuba, kiek žinau, nedarys „euroremonto“, nes svarbiausia – nematerialioji veikla. Langai užsidaro, šildymas, elektra, vanduo yra ir viskas, daugiau nieko nereikia.

Ten veikia „Empty Brain Resort“, kurių renginių turinys net man kartais per keistas, bet tas ir žavi. Iš tikrųjų jiems pavyko sukurti bendruomenę, kuri buvo „GreenClub“ laikais. Žmonės, kurie nebūtinai stipriai domisi muzika, ateina į renginius, nes žino, kad ten sutiks draugų, bus gera atmosfera, sužinos visas naujienas, išrutulios idėjas. Nuoširdus ir ilgalaikis darbas žmones sutraukia į jų renginius ir festivalį. Net juokiamasi, kad nesvarbu, ką Matas (Matas Aerobica – aut. past.) darys, vis tiek ateis visa jo „chebra“. Tai ir yra geros veiklos pavyzdys.

Kokia yra Vilniaus alternatyvios muzikos scena? Ar galima sakyti, kad ji dinamiška? Kaip tu apibūdintum?

Visada dinamikos norėtųsi daugiau. Prieš kelerius metus buvo tikrai liūdna. Muzikantai grojo, bet savitumo jų muzikoje buvo labai nedaug. Tik pastaruoju metu grupės atrado, kad galima ir lietuviškai dainuoti, ir negroti kaip koks nors vakarų kolektyvas, o ieškoti kažko savo, nes tai žmones labiau domina. Noriu tikėti, kad muzikinė scena po truputį vystosi. Tarkime, grupė „Arklio galia“ groja daugybę metų, o net ir aš besidomėdamas juos kažkaip praleisdavau… Jie man atrodė kaip studentų grupė, grojanti per „FiDi“ šventę… Tačiau kai prieš keletą metų tikslingai nuėjau į jų koncertą, supratau, kad tai viena įdomiausių lietuviškų grupių. „Arklio galiai“ reikėjo keliolikos metų, kad taptų pripažinta. Tačiau yra ir jaunų grupių, kurios turi kraujo ir energijos. Vietinė erdvė jau užpildyta gana spalvingai, tačiau pasigendu globalesnio vaidmens, nes net mūsų alternatyvinės „žvaigždės“, pavyzdžiui, kaimyninėse Lenkijoje ar net Latvijoje, yra niekas.

Teksto autorė Auksė Podolskytė.
Vytautės Ribokaitės nuotraukos.

Tekstas iš Neakivaizdinio Vilniaus žurnalo 6-ojo, vasaros numerio.

„Neakivaizdinio Vilniaus“ informaciją panaudoti kitose visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose, be sutikimo draudžiama.