Pilaitės arkos, ežerai ir daržai
Pilaitę teko pažinti skirtingais gyvenimo etapais ir stebėti, kaip ji auga ir keičiasi. Jei tiksliai suskaičiavau, Pilaitėje praleidau beveik pusę gyvenimo. Po dešimties metų grįžau gyventi į Pilaitę (kurį laiką studijavau ir dirbau užsienyje), todėl įdomu palyginti rajoną, kokį atsimenu ir kokį radau grįžusi. Per tą dešimtmetį Pilaitė spėjo beveik dvigubai išaugti, naujais daugiabučiais ir kotedžais buvo užpildyti tušti laukai, kuriuose vedžiodavau šunį. Spėjo pasikeisti kaimynai, kiemo tradicijos ir užaugti medžiai, kurie suteikia tiek daug gyvybės ir jaukumo senajam rajonui.
Arkos – vis dar mėgstama Pilaitės vaikų ir paauglių susibūrimo vieta. L. Petruškės nuotr.
Pilaitė yra daugialypė: susideda iš kelių „pilaičių“ – istorinės, senosios ir naujosios. XVI a. istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad ant piliakalnio stovėjo pilies rūmai, o aplink driekėsi Pilaitės kaimas. Spėjama, kad pilis saugojo kelią į Vilnių nuo kryžiuočių. Šiuo metu istorinėje Pilaitės teritorijoje yra Pilaitės piliakalnis su užkonservuotais pilies likučių archeologiniais kasinėjimais, buvusio dvaro sodybos pastatai ir vandens malūnas. Šie objektai yra saugomo kultūros paveldo dalis, jie traukia vietinius ir apylinkių gyventojus. Visada eidama pro šalį įsivaizduoju, kaip anksčiau čia virė gyvenimas. Manau, dėl tokio istorinio vietos konteksto rajonas įgyja tam tikros pridėtinės vertės.
Senoji Pilaitė – taip ją vadiname mes, kurie čia gyvename, – tai sovietmečiu suprojektuotas, bet prieš pat Lietuvos valstybingumo atkūrimą pradėtas statyti naujausias Vilniaus daugiabučių gyvenamųjų namų rajonas. Jis išsiskiria išdėstymu bei architektūriniais akcentais. Dėl sunkių tuometinių ekonominių sąlygų pradinė rajono vizija išsipildė tik iš dalies. Pavyzdžiui, Pilaitės prospektą turėjo vainikuoti žiedas, formuojantis savotišką Pilaitės centrą su visuomeniniais pastatais ir viešosiomis erdvėmis, sujungiantis senąją Pilaitę su naująja. Naujoji Pilaitė – daugiabučių kvartalai ir naujai statomi namai, tiek į vakarus, link Salotės, tiek į šiaurę, kitoje Pilaitės prospekto pusėje.
Į Pilaitę su šeima atsikraustėme vieni iš pirmųjų, kai man buvo ketveri. Mums įsikūrus dar buvo tvarkoma aplinka. Įsirėžęs į atmintį vaizdinys, kaip aš, keturmetė, bindzenu vidiniu kiemu, ieškodama akmenukų, kurie pieštų ant šviežutėliausiai sudėtų šaligatvio trinkelių, o pamačiusi darbininkus, barstančius žolės sėklas į dirvą, kaipmat prisistatau į pagalbą apželdinti savo kiemą. Tada vidinis namo kiemas atrodė it milžiniškas plynas laukas su keliomis kalvelėmis, tik ką pasodinta žole ir laibais medeliais.
Pilaitė išsiskiria vidiniais kiemais, į kuriuos negali patekti transportas, ir dvigubais išėjimais: vienas į gatvę, o kitas, arkos formos, į vidinį kiemą. Arkos mano vaikystės ir paauglystės laikais buvo mėgstama tiek vaikų, tiek paauglių susibūrimo vieta. Ir dabar pastebiu, kad tradicijos nepasikeitė, ypač šiltuoju metų laiku. Vidiniai kiemai, apsodinti medžiais, po truputį virsta savotiškais parkais, kuriuos aplankau vaikščiodama po Pilaitę.
Einant nuo Pilaitės prospekto vidiniais kiemais į pietus, reikia kirsti Pajautos, Vydūno gatvę, I. Kanto alėją – atsiduri Smalinės gatvėje, kuri ribojasi su Pilaitės miškeliu. Kai man buvo dvylika, miškelio slėnyje vyko masinis protestas prieš golfo laukų įrengimą. Tik aktyvių pilaitiškių pastangomis miškui buvo suteiktas neliečiamumo statusas. Šis miškelis ypatingas dėl kalvelių ir slėnių. Takeliais prieinu ir Sudervėlės upelį, prie kurio visada smagu parymoti ar pabraidžioti. Pamenu iš vaikystės pasivaikščiojimus su dieduku iki miškelio – tai buvo šventė. Eidavome ieškoti, ar žibutės žydi kitoje upelio pusėje. Dabar atsirado ir rimtesnis tiltelis, kurį perėjusi per kelias minutes pasiekiu įspūdingą Pilaitės vėjo malūną ir istorinę piliakalnio teritoriją. Šis vėjo malūnas tapo Pilaitės vėjo malūnu, kai archeologas Zenonas Baubonis jį 2003 metais išardęs parsivežė iš Šakių rajono, taip gelbėdamas nuo visiško sunykimo. Dabar malūne ir šalia jo vyksta renginiai.
Išgelbėtas nuo sunykimo malūnas atkeliavo iš Šakių. L. Petruškės nuotr.
Vasarą dieną Pilaitėje galima pradėti maudynėmis ežere – ar ne puiki darbo dienos pradžia? Na, o rinktis galima net iš trijų ežerų, kurie vienas nuo kito ne per labiausiai nutolę. Salotės paplūdimys visada sausakimšas pilaitiškių ir kaimyninių rajonų gyventojų. Tad ši vieta patiks tiems, kas mėgsta Palangos kurortą. Prieš keletą metų sutvarkius Gilužio paplūdimio infrastruktūrą, jis tapo dar labiau mėgiamas gyventojų, nes čia gali ne tik pasimaudyti, bet ir visą puotą iškelti – tam specialiai įrengtos kepsninės. Prie Baltiešos ežero, nutolusio nuo Gilužio ežero gal kokį puskilometrį, yra nedidelis, laukinis paplūdimys, kurį renkasi tie, kas tikisi daugiau privatumo.
Pilaitės plyni laukai po truputį nyksta, o neišsipildžiusios vizijos įgauna formas. Milžiniškas laukas tarp Tolminkiemio, Įsruties, Vydūno gatvių ir Pilaitės prospekto išmintas pėsčiųjų takeliais. Čia pat buvo visų paauglių mėgstama rampų aikštelė bei eilė kioskelių, kuriuose mes, mokyklinukai, pirkdavome dražė. Per paskutinius šešerius metus ši vieta transformavosi. Išdygo Šv. Juozapo bažnyčia ir Pilaitės gimnazija. Toje pačioje gatvių ašyje, prie Vydūno progimnazijos, turėtų atsirasti pilaitiškių laukiamas baseino kompleksas.
Nuėję iki Vydūno ir Smalinės gatvės sankryžos ir pažvelgę į kairę, pamatysite mano vieną mėgstamiausių vietų – kūrybines dirbtuves „Beepart“ ir miesto daržą „Idėjų lysvė“. Ši teritorija augina pilietiškumą, bendruomeniškumą ir kūrybą. „Beepart“ yra puikus pavyzdys, kaip galima įskiepyti kultūrinio gyvenimo ir virpesio pilkuose miegamuosiuose rajonuose pasitelkus laikinąją architektūrą. „Beepart“ idėjos autorius Andrius Ciplijauskas – taip pat ir tarptautinio šviesos instaliacijų festivalio „Beepositive“ sumanytojas. Pilaitėje gimęs festivalis sulaužė stereotipą, kad įdomūs dideli renginiai vyksta tik miesto centre.
„Beepart“ kūrybinės dirbtuvės – kultūrinis virpesys miegamajame rajone. L. Petruškės nuotr.
O miesto daržas „Idėjų lysvė“ gimė iš noro paskatinti bendruomenę kurti viešąsias erdves, tvarią ir supratingą kaimynystę. Gyvendama Glazge dirbau su vietos aktyvinimo ir bendruomenės įtraukimo projektais, todėl Pilaitėje su bendraminte Beatriče Umbrasaite nusprendėme pradėti panašų projektą. Miesto daržo principas labai paprastas: rajono gyventojai kviečiami sodinti ir prižiūrėti pakeltas lysves, eksperimentuoti ir kartu kurti erdvę. Taip pat kompostuoti organines atliekas tam specialiai sukonstruotose dėžėse. Veikla savanoriška, tačiau ugdo įvairius įgūdžius, kurie gali padėti tiek įsidarbinant, tiek dirbant kolektyve.
Pirmąjį sezoną lysvės buvo bendros, todėl visi, dirbę kartu, galėdavo pasivaišinti užaugintomis gėrybėmis. Šis konceptas nepasiteisino, ir antrąjį sezoną startavome individualiai prižiūrėdami lysves. Miesto daržininkai sėkmingai augina prieskonines žoleles – bazilikus, čiobrelius, kalendras, krapus, petražoles, juozažoles, mėtas, melisas; daržoves – įvairių rūšių salotas, ridikėlius, svogūnus, rabarbarus, rūgštynes, pomidorus, cukinijas, žirnius, moliūgus, bulves. Sodą paįvairinome žemuogėmis, braškėmis ir keliais uogakrūmiais: juodaisiais serbentais, medlievomis, valgomaisiais sausmedžiais ir vynuogėmis. Jau trečius metus auginame obelis, slyvas, vyšnias ir abrikosą. Smagu matyti vaikus, smaguriaujančius uogomis. Vis pasvajojame, kad rajonų kiemuose galėtų būti daugiau valgomųjų krūmų. Stengiamės sodą papuošti gėlėmis, nes šios džiugina ir tuos gyventojus, kurie neturi savo lysvės. Šią vasarą jau ketvirtas sezonas, ir galiu drąsiai teigti, kad idėjos šalininkų atsiranda vis daugiau.
Miesto daržininkai-sodininkai Pilaitėje prižiūri lysves ir kuria menus. T. Botyriaus nuotr.
Mes ne tik daržininkaujame, bet ir organizuojame dirbtuves bei edukacijas. O vienas iš sėkmingiausių renginių buvo „Pleneras pagal muziką“: gyventojai ir rajono svečiai su profesionalių menininkų pagalba tapė, piešė ar liejo akvarelę skambant gyvai muzikai. Sukurti darbai buvo eksponuojami parodoje „Beepart“ kūrybinėje erdvėje ir „Miesto laboratorijoje“ Antakalnyje, taip sukuriant pilaitiškiams dvi progas atšvęsti savo kūrybą.
Pritariu danų architekto Jano Gehlo frazei, kad pirmiausia mes formuojame miestus, o paskui jie formuoja mus. Pilaitėje netrūksta kūrybingų ir veiklių žmonių, todėl ši miesto dalis jau seniai neišsitenka tik „miegamojo“ rajono rėmuose. Kviečiu aplankyti Pilaitę ir po darbų, išsimaudžius ežere ir pagriebus vietiniame restoranėlyje maisto, stabtelti gražiai apšviestame miesto darže „Idėjų lysvė“.
Straipsnio autorė – Laura Petruškė
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 18-ojo numerio.