Piknikas prie vandens

Net nešokant vandenin, vasarą būti prie ežero ar upės norisi. Jau vien žvilgsnis į raibuliuojantį vandenį gaivina, o kur dar jausmas, kad viskas, ką bevalgytum šalia vandens, skaniau. Organizuotis iškylas mieste ant pievos su maisto lauknešėliu patiems smagu, o ką, jei šįkart pikniko organizatoriumi leistume pabūti Vilniui? Jis pasiūlytų tikrai ne vieną restoraną ar kavinę mieste, kad pasijustume iškylaują prie vandens. 

„Kitame krante“ – ne tik užkandžiai, bet ir lindihopas, salsa, svingas. Nuotr. I. Gelūno

„Kitas krantas“

Mėgstančių vakarus leisti prie Neries jau nestebina per upę vilnijantys džiazo ar bliuzo garsai,  vandenyje atsispindintys šokantys kūnai. Baras prie pat upės, šalia Mindaugo tilto, turbūt ne vienam siejasi su nuotaikingais ir kiekvieną savaitę vykstančiais šokių vakarais, patraukiančiais net ir šokiais nesidominčiuosius. 

Baro savininkai Denisas ir Aldas pripažįsta, jog įkurti barą šalia upės prieš devynerius metus nebuvo lengva. Kartą besėdėdami ant laiptų priešais terasą, jie sutiko lindihopo šokių organizatorių Martyną, pažadėjusį, jog ateis čia šokti su bičiuliais, vos tik atsiras pirmas kištukinis lizdas. Dabar „Kitas krantas“ darbo dienomis turi net septynis skirtingus šokių vakarėlius – bare šokama pagal svingo, salsos ritmus, galima išvysti ir egzotiškesnių – braziliškojo zouk ir afrikietiškos kizombos – judesių.

Žinoma, gerai pašokus „Kitame krante“ (o gal tame pačiame – žiūrint, kurioje upės pusėje gyveni) skrandis tikrai gali pradėti mušti savitą ritmą, tad baras siūlo firminius savo gamybos sumuštinius bei gerai žinomus užkandžius kaip kepta duona, bulvytės ar vištienos sparneliai. Tiesa, kalbant apie sumuštinius, šie jus mintimis gali perkelti prie jūros kranto, mat sumuštinių receptas „Kitam krantui“ buvo perduotas iš legendinės Nidos kavinės „Kaštonas“. 

Kur?

Žvejų g. 14 

Prie Linkmenų tvenkinėlių įsikūrusi bistro-kepyklėlė kviečia pabėgti prie vandens. Nuotr. I. Gelūno

„Bruknė“

Jei apie miesto centre tekančias Nerį ir Vilnelę žino bene kiekvienas, Linkmenų gatvėje esančius tvenkinėlius dar yra kam atrasti. Pasivaikščiojus po netoliese esantį Vilniaus japonišką sodą bei akimis paskanavus japoniškų vyšnių, netoliese dėmesį patrauks dar viena uoga – kepinių studija „Bruknė“. Kaip vietos įkūrėjai teigia, mintis įkurti jaukų bistro-kepyklėlę Neries senvagės parke gimė tiesiog vaikščiojant po šią viduryje miesto esančią žalią oazę, kuri jiems prilygo pabėgimui nuo miesto šurmulio.

Pravėrus „Bruknės“ duris pasitinka pievų medaus, vaikystės cinamono, šviežios vanilės bei naminės verdamos uogienės kvapas. Ir nors didžioji dalis kepinių studijos asortimento skirta smaližiams, čia galima rasti ir rankų darbo kibinų, paninių ar paragauti krosnyje kepto kamembero – iškylaudami      mieste tikrai neliksite be pietų. Šiltuoju metų laiku atgyja „Bruknės“ terasa, apie kurią verta pasvarstyti, jei vasaros vakarą senamiestyje rasti laisvą staliuką pasidaro nelengva užduotis.

Kur?

Linkmenų g. 30 a. 

„Druska Miltai Vanduo“

Šiomis dienomis gan ramus Valakampių pliažas prieš keliasdešimt metų buvo pati patraukliausia miestiečių kryptis renkantis, kur išsimaudyti karštą vasaros dieną. Čia kursuodavo ne tik sausakimšas miesto troleibusas, bet ir garlaivis, o paplūdimyje gulinčių žmonių skaičius labiau priminė Palangą. Ir nors miestiečiams vis dažniau automobiliais važiuojant prie Žaliųjų ar Balžio ežerų Valakampių paplūdimys nebe toks populiarus, ši vieta gali pasigirti ne tik ramybe, bet ir skaniu maistu.

Tikiu, kad dažnas vilnietis yra valgęs viename iš „Druska Miltai Vanduo“ (toliau – DMV) padalinių mieste (o galbūt netgi pačioje pirmojoje, dabar duris jau užvėrusioje kepykloje Stoties rajone?), tačiau ar teko užkąsti pačiame žaliausiame DMV taške, įsikūrusiame būtent Valakampiuose? Jau šešerius metus restoranas čia veikia šiltuoju laikotarpiu, meniu pasižymi sezoniškumu – gaiviais vasariškais skoniais ir dūmo kvapo grilio patiekalais. Kitaip tariant, jei nesinori grilinti patiems specialiai tam paruoštoje Valakampių paplūdimio zonoje, DMV kviečia atrasti jų vasaros rezidenciją.

Kur?

Vaidilutės g. 79

Judėdami link Žaliųjų ežerų, paplūdimio krepšį galite papildyti desertais iš vagonėlio. Nuotr. V. Ribokaitės

„Saldus cukrus“

Keliaudami vienu populiariausių vasaros maudynių maršrutu Žaliųjų ežerų link, Verkių ir Žaliųjų Ežerų gatvių sankirtoje, prie Verkių dvaro, galite nė nepastebėti naminių desertų ir kavos furgonėlio „Saldus cukrus“. Visgi kaip dviračių entuziastė, nesibodinti užkilti Verkių gatvės statumais, ne kartą mačiau gliukozės resursus atstatinėjančius kolegas mynėjus.

Prieš maždaug trejus metus, ieškodama plikytų pyragaičių su kremu bei negalėdama jų rasti, Asta Mirosz nusprendė skanėstą pasigaminti pati – tai vėliau paskatino atidaryti desertų furgonėlį „Saldus cukrus“. Kaip ir kava išsinešti, taip ir desertai čia daugiausia kelioniniai, kad būtų patogu valgyti vaikštant – tinginys, braunis, sausainiai. Tačiau bene mėgiamiausiu lankytojų desertu pripažįstama ištaigingoji „Pavlova“, kuriai suvalgyti gali prireikti ir sustoti prie šalia furgonėlio esančio stalelio.

„Saldaus cukraus“ įkūrėja A. Mirosz furgonėlį (tiksliau – net trejetą jų, kadangi per trejus metus tiek pat kartų teko keisti ir transporto priemonę) įsirengė pati, tad DIY (angl. do it yourself) metodika taikoma ne tik desertams, bet ir furgonėlio interjerui ar eksterjerui. Kalbant apie „pasigamink pats“ filosofiją, verta paminėti ir „Saldaus cukraus“ paskyrą instagrame, kur galima rasti, kaip pasigaminti vieną ar kitą furgonėlyje tiekiamą desertą, taip pat išvysti šmaikščių Astos vaizdo įrašų, atskleidžiančių, ką iš tiesų reiškia turėti tokią kavinę ant ratų.

Kur?

Žaliųjų ežerų g. 37

„Užupio kavinė“

Daugiau nei trisdešimt metų veikiančią legendinę sostinės vietą ant Vilnelės kranto verta paminėti. Jauni skulptoriai, režisieriai, kompozitoriai, dailininkai, aktoriai – visi, prijaučiantys menui ir laisvai Vilnelės dvasiai, tebesirenka po liepų dengiamu „Užupio kavinės“ stogu. O ji pati  prilygsta Užupio Respublikos parlamentui, atstovaujančiam išskirtinei Vilniaus bendruomenei. Rodos, virš Vilnelės po tiltu kabančios sūpynės nubrėžia palei krantą liniją, kur nusidriekia norinčių kojas įmerkti eilė, bei skelbia nenuilstamą vasarojimą iškylaujant mieste.

Pastatas, kur įsikūrusi kavinė, įdomus istorine ir architektūrine charakteristika. Skirtingais laikotarpiais jis priklausė ir auksakaliui Snitkai, ir kepėjui Heydui, ir pirkliui Finui. Po Antrojo pasaulinio karo pastato savininku tapo Dailės kombinatas, tad simboliška, jog menininkus jungianti kavinė anksčiau buvo dailininkų dirbtuvės ir butai.

Kavinės meniu atspindi, jog ribas čia brėžia nebent Vilnelė – rasite ir graikiškų salotų, ir suomiškos      krevečių sriubos kesakeitto, ir angliškų pusryčių. O kur dar vištienos suktinukas su įdaru „Užupio bliuzas“. Ko jau ko, bet bliuzo ir džiazo skambesio kavinėje netrūksta, kadangi čia nuolat vyksta džiazo improvizacijos koncertai. 

Kur?

Užupio g. 2

„Žalia žąsis“ prie Vilnelės – legendinės „Užupio kavinės“ sesė. Nuotr. I. Gelūno

Kur dar?

Ne ką mažesnė legenda nei „Užupio kavinė“ yra šiosios sesė „Žalia žąsis“, įkurta tų pačių savininkų bei tupinti vos už kito tilto. Kodėl žąsis, jei Vilnelėje sutinkama nebent ančių? O istorija tokia, jog anksčiau čia gyveno lenkų rašytojas Konstantas Idelfonsas Galčinskis, tarpukariu sukūręs teatrą „Žalia žąsis“. Pavadinimas prigijo ir jau dvidešimt penktąjį sezoną pradėjusiai kavinei Malūnų gatvėje.

Nuo Malūnų gatvės iki tikro vandens malūno Verkiuose šioks toks atstumas, bet malonu ir gera ten apsilankyti, paklausyti malūno krioklio šniokštimo prisėdus restorano terasoje. Malūnas buvo pastatytas XIX amžiaus antroje pusėje. Nuostabu, kad iki šiol išsaugotos jo detalės ir girnos.

Straipsnio autorė – Gabija Stašinskaitė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.