Persikraustyti išviliojusi muzika

Pasiėmęs paskutinius daiktus užrakinau savo ištuštėjusios studijos duris ir išėjau į Labdarių gatvę. Pasukau naujosios studijos link. Nors dar nevėlu, bet jau žiemiškai sutemę. Mano nosį sukuteno žiemą anonsuojančios oro natos. Būtent šis nežinia iš kur atsėlinęs ir lėtai gatves užgulęs dūmo kvapas ir yra tai, kuo man kvepia Vilniaus žiema.  O aš užnugaryje palieku beveik septynerius metus, praleistus Labdarių gatvėje, kūrybinėje studijoje, kurią nuomavausi iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos. 

Aktorius, menininkas D. Vaitiekūnas Šv. Kazimiero gatvės kiemelyje, pakeliui į naująją studiją.

Akimirką ironiškai pats sau nusišypsojau – vis dar paradoksaliai skamba, jog persikeliu iš Aklųjų sąjungos į Kurčiųjų draugijos patalpas Šv. Kazimiero gatvėje. O dar paradoksaliau, kad ten mane išviliojo muzika. Muzika, kuri tapo susikalbėjimo su kurčiaisiais įrankiu. 

Netrukus teks grąžinti raktus. Viskas. Jau pabaiga. Ir nauja pradžia. Pasukęs į Totorių gatvę ir eidamas pro KAM parkingą pajutau, jog einu ne vienas – kartu su paskutiniais daiktais į kuprinę  įsmuko ir keli sentimentai, kurie pakeliui ėmė mane kutenti. Už ką aš jaučiuosi dėkingas tiems septyneriems metams? Už daug ką, bet labiausiai už mintį, kuri leido pasinerti į patį didžiausią ir jautriausią mano kūrybinį nuotykį, – kurti muzikinius pasirodymus su kurčiaisiais. 

*

Pasukęs į Šv. Ignoto gatvę mintimis nusikėliau į tą vakarą, kai sėdėjau Labdarių gatvės studijoje ir į mano vaizduotę nusitaikė daugybė keistų klausimų. 

Tai buvo 2020 metų balandžio vakaras, nors žiema jau turėjo būti seniai išsiblaiviusi ir išvykusi atostogų, buvo neįprastai šalta. Tą žiemą buvo prigirdęs ir užlaikęs mus užklupęs pirmasis karantinas. Pastato administratorius jau buvo išjungęs šildymą, tad sėdėjau priešais kompiuterį šalia pasistatęs elektrinį radiatorių. Stebėjau tuometinio sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos spaudos konferenciją, o mano šuo gulėjo uždėjęs leteną man ant pėdos.

Varčiau akis bandydamas suvokti besikeičiančias taisykles. Įsižiūrėjau į ministro pašonėje stovintį gestų kalbos vertėją. Ar kurtieji jau turi karantinui tinkamus gestus? Kodėl ministras tiek daug kalba? Kodėl mes tiek daug kalbam? Jau nebegirdėjau, ką jisai sako. O ar tikrai daug kalbėdami mes daug ir pasakom? O klausyti yra tas pats, kas išgirsti? Na, gal ne. Kuo skiriasi sąvokos „klausyti“ ir „išgirsti“? 

Prisiminiau kadaise klube SOHO stebėjęs kurčiųjų grupelę, labai muzikaliai šokančią, ir buvo akivaizdu, kad jie girdi muziką, o jų judesiai atrodė plastiški dūmų pripildytoje aikštelėje.
Jeigu negirdintis žmogus girdi muziką, tai kaip? Kas yra girdėjimas? Supratau, kad į visus mano klausimus galėtų padėti atsakyti tik patys kurtieji. Pabudęs ryte parašiau tuometiniam Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentui Kęstučiui Vaišnorai ir pasibaigus karantinui pasiūliau susitikti. Kęstutis, atkeliavęs iki Labdarių gatvės, vaišinosi kava mano studijoje. 

„Tau reikia susipažinti su vienu kurčiųjų kolektyvu, jie kuria muzikinius pasirodymus“, – pasakė jis, papuošdamas savo pareiškimą diplomatiškai lapiniška šypsena. 

O tai kaip kurtieji klauso muzikos? Norėjau paklausti, bet susidrovėjau. Mane sulaikė abejonė, ar toks klausimas etiškas. O intuicija sakė, jog  atsakymai neįžodinami. Jie gali būti tik patiriami. Negalėjau atsispirti nepabandęs jų surasti. Susisiekiau su minėtu kolektyvu, ir labai įdomi kelionė prasidėjo. Maršrutas vingiavo pro daugybę stotelių, stabtelėjo  ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur nuo šio rudens pradėjau meno doktorantūros studijas ieškodamas atsakymų į jau minėtus klausimus ir teatre. 

O dabar keliauju iš Labdarių į Kazimiero gatvę.

*

Šv. Kazimiero gatvėje pasuku pro barokinę arką į trečiu numeriu pažymėtą Artistų kiemelį – istorinį pastato kompleksą, priklausantį LKD. Nuo šiol čia bus mano naujoji kūrybinė studija. Jaučiuosi toks dėkingas Vilniui, kuris suteikė man privilegiją pažinti mažiau matomas Vilniaus bendruomenes, prie senosios studijos sutikti akluosius, patirti gestų kalbos skambėjimą su kurčiaisiais, galimybę tyrinėti būdus, jungiančius gestus su girdinčiųjų ausims įprastais garsais, kuriuos mes vadiname muzika. Kartu su lemputėmis virš kiemelio įsižiebia ir supratimas, kad dirbant su kurčiaisiais tiesioginis garsas prislopsta, jo fizikinės reikšmės išblunka. Ir išblukdamos paryškina kitas – neakivaizdžias garso ir klausymo patyrimo reikšmes. 

Atidarius duris pasitiko šviežias dažų kvapas ir Paulius – mano kurčiasis kolega. Artėjo premjera, mes ruošėmės pristatyti audiovizualinį patirtinį pasirodymą MES TAIP NESITARĖM. Teatrinį pasakojimą, į kurį sudėjau visus rastus atsakymus. Tuos atsakymus padeda perteikti vibruojanti platforma, ant kurios sėdi žiūrovai, vaizdo projekcijos, gyva muzikos grupė, kuri sinchronizuojasi su gestakalbiais atlikėjais, kartu su manimi kūrusiais visus tuos metus. Paulius buvo šiame procese nuo pat pirmų dienų. O dabar susitikome parengti paskutinį kūrinį, kuriame skamba dainuojamas tekstas ir gestų kalba – vienodu ritmu. 

Čia nebuvo baldų, tik senas stalas, priglaudęs mano kompiuterį. Ir tuščia statybinių dulkių paženklinta palangė, ant kurios mes susėdome. Kompiuterio ekrane rašėme gestų reikšmes ir bandėme gretinti lietuvišką dainuojamą tekstą. Staiga Paulius man sako: „Stop. Bus paprasčiau, jeigu tu dainuosi, aš tave stebėsiu ir gestus ritmiškai sudėsiu pagal tavo dainavimą.“     

Jisai pasisuko į mane, aš pradėjau dainuoti kiekvieną eilutę atskirai ir greitai sinchronizavome gestus su mano artikuliacija. Dirbdami išbandėme daugybę būdų – vaizdo projekcijų, vibruojančių mechanizmų ir įvairiausių technologijų. Bet nieko neradome efektyvesnio, vertingesnio už žmogišką kūrybinę partnerystę. 

*

Išeinant iš bromo į mane nuo gatvės sienos pažvelgė blunkanti Rožytės fotografija. Ji buvo Vilniaus melodija. Fotografija, liudijanti neišvengiamai blunkančią miesto muzikinę partitūrą, kuri  užleidžia vietą madingesniems sąskambiams. 

Kadangi gyvenu netoliese, naktinis pasivaikščiojimų maršrutas su šunimi iš senosios studijos namų link dažnai vesdavo pro šią vietą, ir prieš kirsdamas gatvės arką visada pakeldavau akis į Rožytės atvaizdą, tarsi atiduodamas pagarbą. Per tuos septynerius metus, kai rezidavau Labdarių gatvėje, Vilnių paliko Rožytė. Nuo praėjusių Kalėdų šiame pasivaikščiojimų kelyje namų link mano šuo Nikas taip pat nebepalaiko man draugijos.

Ilgesio gijomis apraizgytas senasis Vilnius pakeliui namo man pakuždėjo, kad miestą, kuriame norisi gyventi, galiu susikurti arba perkurti pats. Seniems pasivaikščiojimų palydovams mus palikus, galiu visada pasikviesti naujų pakeleivių, atskleisiančių sunkiai įžodinamus atsakymus.

Straipsnio ir nuotraukų autorius Dominykas Vaitiekūnas

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 24-ojo numerio.