Pasroviui su Parkrun Vingyje

Vilnius vasarą nepalyginamai lėtesnis. O ankstyvų savaitgalio rytų nuotaika tarsi įšilusiai musei maloniai zvimbiant palei langą mediniu rėmu – saldu, gera, ramu ir jauku. Tik išėjus gatvėn dilgteli širdį – aplink nė gyvos dvasios. Tik ne Vingio parke!

Bėgti ar eiti – kiekvienas sprendžia pats. V. Ribokaitės nuotr.

Pasidžiaugusi žiemos maudynių malonumais aplinkiniuose Vilniaus ežeruose, vasarą ilgiuosi jų gaivos ir skubu į Vingį pamiklinti kojų. Į šią gamtos oazę kiekvieną šeštadienį žvalūs bėgikai iš miesto pakraščių renkasi dar gerokai prieš devynias. M. K. Čiurlionio gatvę pratęsiantis tiltas į Vingio parką veda kalvelėn, ant kurios ieškau užrašo Parkrun Vingis. Čia prasideda pirmieji bėgimo, ėjimo trasos metrai.

Bėgti gali visi

Prieš bėgimą net nesitreniruoju, nes, kaip sako vienas iš Parkrun Vingis įkūrėjų Viačeslavas Kutyrkinas, renginyje laukiamas kiekvienas, neabejingas judėjimo kultūrai. Visus priėjusius šis žmogus pasitiks plačiai šypsodamasis ir maloniai priimdamas į Parkrun Vingis šeimą.

Tai kas tas Parkrun? Kassavaitinė 5 km bėgimo iniciatyva, išplitusi po miestų parkus jau 22 pasaulio valstybėse. Lietuva prisijungė 2024 metų rudenį, tad Parkrun Vingis netrukus švęs pirmąjį gimtadienį. Idėjos sumanytojų filosofija itin paprasta – dalyvauti gali bet kas, atstumą kiekvienas gali nubėgti ar nueiti savo tempu. O po renginio visi norintys mėgaujasi arbata, kava, dalijasi įspūdžiais ar kasdieniais džiaugsmais „Picnic Bistro“.

Išklausius instruktažą prie starto linijos suguža įvairių žmonių: tėtis su paaugle dukra, vyresnio amžiaus draugės, vyras, netekęs pusės rankos, šalia lietuvių stovi britai, norvegai, vokiečiai, japonai. Tame būryje jaučiuosi jaukiai – šypsena nedingsta nei startuojant, nei finišuojant.

Su kuo valgoma Parkrun Vingis duona?

Tiesą pasakius, jei ne stiprus bėgikų mėgėjų entuziazmas, tokių šeštadienių Lietuvoje nebūtų nė kvapo. „Pirmąjį renginį suorganizavome trise, po truputį atsirado daugiau pagalbininkų. Jei prie renginio prisideda dešimt savanorių, šeštadienio bėgimas praeina be streso“, – patirtimi dalijasi Parkrun Vingis globėjas Viačeslavas.

Renginyje galima kolekcionuoti ne tik nubėgtus ar nueitus kilometrus, bet ir savanoriavimo vaidmenis. Štai savanorė Alma Ruminienė surenka trasos žymeklius, todėl ji įveikia visą kelią, kaip ir bėgikai. „Nė vienas dalyvis nėra paskutinis, nes trasą paskutiniai apeiname mes, savanoriai“, – šmaikštauja Alma. Moteris prie sostinės ritmo pratinasi jau šeštus metus, o prisijungusi prie iniciatyvos, gatvėse ėmė dažniau pastebėti bėgikus. „Atrodo, Vingyje nuolat knibžda žmonių: vieni bėga, kiti mankštinasi, treti vedžioja šuniukus“, – pastebi savanorė.

Anksčiausiai susirenka tie, kurie sužymi trasą, tada prie jų prisijungia visi kiti: kas dalija korteles-žetonus, kas instruktuoja naujokus, kas duoda startą ar matuoja laiką, kas fiksuoja rezultatus, o kas įamžina renginio akimirkas. Ant savanorių riešų puikuojasi trispalvės apyrankės – tai Almos mezginiai, ne vienas parkruneris mūvi jos numegztą trispalvę kepurę ar šaliką. Savanoriai čia auksiniai žmonės  – ant jų pečių laikosi Parkrun judėjimas.

Susidraugavę vilniečiai po Parksun susiburia ir gimtadienio piknikuose. V. Ribokaitės nuotr.

Bėgimo turizmas

Lietuva Parkrun žemėlapyje išsiskiria, nes kol kas esame vieninteliai prisijungę iš Baltijos šalių. Dėl šios priežasties esame įdomūs ir užsieniečiams. Po renginio su keliais atvykėliais užsukome į kepyklėlę – tiesiog negalėjau paleisti jų namo neparagavus kulinarinio paveldo šedevrų – tinginio, grybukų, giros.

Ne vienas bėgikas išsidavė, kad atvyko būtent dėl šeštadienio pramogos Vingio parke. Ashley iš Didžiosios Britanijos papasakojo, kad tai trylikta jo aplankyta Parkrun sąrašo šalis. Vyras negalėjo atsigėrėti parko dailumu – aukštos, senos pušys, malonus spyglių kvapas, paukščių čirškesys, pavėsis bėgančiam. „Parkrun vertinu dėl to, kad bėgi ne dėl medalio, o taip, kaip gali. Sveikstu po kelio traumos, todėl savęs nespaudžiu, atbėgu vienas paskutiniųjų, bet ir toks rezultatas man saldus“, – optimizmo nestokoja Ashley.

Vokietis Michaelis taip pat į Vilnių atskrido dėl Parkrun Vingis. Nors tai pirma Parkrun šalis, vyras jau spėjo susiplanuoti nubėgti 5 km ir Suomijoje. „Atvykau čia, nes norėjau atitrūkti nuo kasdienybės. Turistavimas nėra mėgstamiausia veikla, todėl man reikėjo tikslo. Juo ir tapo bėgimas, – pasipasakojo Michaelis. – Savo mieste dažniausiai nubėgu 8 km, todėl toks Parkrun atstumas vienas malonumas.“ Paklaustas, ar ketina kolekcionuoti Parkrun renginius, nusijuokė, kad tai ne jam, bet į Vilnių darkart užsukti norėtų – tokio žalio miesto dar nėra matęs.

Kai kuriems bėgimas yra tokia aistra, jog apskrenda pusę pasaulio, kad atsidurtų trokštamoje vietoje. Japonė Keiko gyvena Australijoje, o Vilnių pasiekė tokiu maršrutu: Brisbanas–Tokijas–Doha–Londonas–Vilnius. Ir iš dalies vien tam, kad prisijungtų prie šeštadienio Parkrun Vingis bėgimo. Skamba beprotiškai? Tik ne Keiko. „Savo mieste, Auksiniame Krante, padedu organizuoti Parkrun Main Beach renginius – šiemet šventėme keturiolika metų, todėl matau, koks naudingas šis susibūrimas. Bėgdami sustiprėjame, atsikratome blogų emocijų, išsikrauname.“

Japonė į Australiją atvyko gerai nemokėdama anglų kalbos, dėl to labai kompleksavo. „Atsidūrusi toli nuo namų ėmiau bėgioti. Stiprėdama fiziškai, auginau ir pasitikėjimą savimi, gebėjimą prakalbti. Kartą bėgdama pro aukštaūgį australą išdrįsau pakelti nykštį ir pasakyti Cool. Žemė nesudrebėjo, jis man atsakė tuo pačiu. Supratau, kad mane suprato. Nuo tada bėgiodama ėmiau kalbėti su praeiviais ilgesnėmis frazėmis. Bėgimas man padėjo atsikratyti kalbos baimės“, – drąsiai apie sunkumus papasakojo Keiko. Dabar ji jaučiasi išsilaisvinusi, visiškai atradusi bėgimo džiaugsmą – kasmet dalyvauja maratonuose. Japonė Vingyje pasijuto kaip tėvynėje – toks jausmas aplankė žiūrint į linguojančias pušų viršūnes.

Viačeslavas juokiasi, kad daug kas Parkrun parkus lanko pagal jų pavadinimų abėcėlę. Raidė V (Vingis) turi mažai konkurencijos, todėl beveik nebūna šeštadienio, kada čia neužsuktų negimtakalbis.

Ausiratyje pasigirsta ir lietuviška kalba. Ponas Rimtautas, garbaus amžiaus jaunuolis (taip mėgsta prisistatyti), beveik kiekvieną šeštadienį stoja prie starto linijos. Jis visad elgiasi pagal galimybes: jei šiandien daugiau jėgų, įveikia visą atstumą, jei ne, pakanka ir pusės. Devintą dešimtį įpusėjęs jaunuolis niekada nesivaržo, jam svarbu dalyvauti. Išsidavė, kad ir šiais metais turintis tikslą – įveikti 12 km bėgimą „Aplink Žaliuosius ežerus“, todėl čia treniruojasi.

Tai ką radau Parkrun Vingis tėkmėje? Mielus pašnekesius, bendrystę ir malonų pabėgiojimą – tai, ko taip trūko kasdien dirbant prie kompiuterio tarp keturių sienų.

Straipsnio autorė – Gintarė Židonė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 26-ojo numerio.