Pasivaikščiojimas po Saulės kapines

Jei nepažįsti Vilniaus, išgirdęs pavadinimą „Saulės kapinės“, gali pagalvoti, kad kalbama apie pasaulio pabaigą, kai užges svarbiausia mums žvaigždė. Skaitantieji šį tekstą žinių turi daugiau ir žino, kad Saulės kapinės, tiksliau sakant, Šv. Petro ir Povilo vardu reikėtų jas vadinti, yra įsikūrusios netoli žymiosios bažnyčios Antakalnyje. Saulės vardu pavadintos, nes šalia jų driekiasi Saulės gatvė. Tokį pavadinimą jos gauna tik 1945 metais. Atėjus sovietinei valdžiai šventųjų pavadinimai nebetiko. 

Kaip nukakti iki Saulės kapinių? Geriausia atvykti iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Stovint veidu į fasadą dešinėje pusėje yra M. K. Paco gatvė. Šia gatve eikite tiesiai ir pamatysite kapinių vartus. Žengus pro juos linkiu surasti žymesnių asmenybių laidojimo vietas, o kol kas – trumpa kapinių istorija.

Saulės kapinėse palaidota daug žinomų, savo darbais nusipelniusių žmonių. Donato Jokūbaičio nuotr.

Žinome tikslias Rasų ir Bernardinų kapinių įkūrimo datas, o Saulės kapinių įkūrimo dokumentų nėra rasta. Manoma, kad šios kapinės yra panašaus amžiaus kaip Rasos ir Bernardinai. Mat kapinių centre esanti klasicistinė Šv. Vincento Pauliečio koplyčia, pastatyta Laterano kanauninkų vienuolio J. Felikso Slivinskio rūpesčiu ir Teresės Andžekovič šeimos pinigais, buvo pašventinta 1811 metų rugpjūčio 3 dieną. Jau 1828 metais šios kapinės vadinamos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapinėmis kapinėmis. Aplink minėtą koplyčią buvo laidojami kunigai ir formavosi takų ir kapų tinklas. 

Saulės kapinės pasižymi labai gražiu landšaftu. Tai vadinamosios miško tipo kapinės. Seniausi palaidojimai atsirado aplink senąjį akmenimis grįstą taką. Manoma, kad pradžioje kapinės nebuvo aptvertos tvora, tik 1872 metais miesto valdyba liepė bent pylimą aplink jas supilti. Mūro tvora atsirado 1932 metais. Kapinių teritorija ženkliai išsiplėtė 1945 metais, kai prie jų buvo prijungti dar 2 hektarai.

Dabar senosios koplyčios, o jų ne viena, taip pat antkapiai, yra apsupti naujosios miesto architektūros. Visa tai primena senąjį Vilniaus ir Antakalnio palikimą. Kalbant apie koplyčias, jų yra keturios. Tai minėta Šv. Vincento Pauliečio. Kairėje pusėje nuo jos – Sidorovičių ir Zavišų šeimos koplyčia-mauzoliejus. Eidami į kapinių gilumą, rasite Oginskių šeimos koplyčią-mauzoliejų. Ji įdomi tuo, kad ten palaidotas kunigaikštis Mikalojus Oginskis, garsiojo Mykolo Kleopo Oginskio anūkas. Netoliese rasite Meištovičių šeimos koplyčią-mauzoliejų. 

Saulės kapinės nėra toks panteonas kaip Rasų kapinės, bet ir jose rasime asmenybių, svarbių ir lietuviams, ir lenkams, ir visiems vilniečiams. Prieš einant į Saulės kapines primenu, kad tai kapinės ant kalno su stačiais šlaitais, todėl patogi avalynė yra labai svarbu. 

Vadinamosiose miško kapinėse viena kitą papildo gamta ir senoji architektūra. Donato Jokūbaičio nuotr.

Įžengus pro kapinių vartus mus pasitinka akmenimis grįstas takas. Jis veda iki pagrindinės kapinių koplyčios. Eidami juo atkreipkime dėmesį į Teodoro Kazimiero Valaičio kapą (1934–1974). Palaidotas ne Antakalnio menininkų kalnelyje, o čia. Žuvęs keistomis aplinkybėmis gaisro metu. Rymodami prie jo kapo, atminkite jo sukurtą „Vėtrungę“ Lazdynų mikrorajone, taip pat ir Vilniaus Gaono biustą. 

Šalia Vincento Pauliečio koplyčios yra kapas kunigo, vos netapusio Vasario 16-osios akto signataru. Tai Juozas Stankevičius (1866–1958), kuris išrinktas į Lietuvos Tarybą pasitraukė užleisdamas vietą Stanislovui Narutavičiui. Pasitraukimo priežastis buvo tokia, kad Lietuvos Taryboje buvo per daug dvasiškių ir tai sukėlė socialdemokratų protestą. 

Už tos pačios koplyčios – kitas kunigas Petras Kraujalis (1882–1933), jo būta atkaklaus kovotojo už lietuvybę Vilniaus krašte. Buvo gavęs popiežiaus Pijaus X audienciją ir palaiminimą Vilniaus krašto lietuviams.

Šalia Sidorovičių ir Zavišų koplyčios-mauzoliejaus galima rasti Vilniaus universiteto matematikos profesoriaus Jono Ptašickio (1854–1912) kapą. Čia ras temų pamąstyti tie, kurie domisi įvairių tipų diferencialais ir kitomis matematinėmis problemomis.

Saulės kapinėse kapai primena ne tik asmenybes iš carinės Rusijos ar lenkmečio laikų, bet ir visai neseno istorinio laiko. Tokie kapai yra kalbininko Jono Kazlausko (1930–1970), edukologės Meilės Lukšienės (1913–2009) ir jos vyro ekonomisto Kazimiero Lukšos (1906–1983).

1. Kazlausko kapą padės surasti aukštas granito paminklas. Jo reikia ieškoti žvelgiant nuo Šv. Vincento Pauliečio koplyčios galvūgalio. Už mokslinius nuopelnus profesorius J. Kazlauskas turėtų būti palaidotas Antakalnio kapinėse. Manoma, kad jis buvo nužudytas KGB, atsisakius bendradarbiauti. Todėl jo kapas yra ne pagrindinėse nusipelniusių kultūrai ir mokslui žmonių kapinėse. Per J. Kazlausko laidotuves buvo pasakyta, kad artimiausius penkiolika metų nebus tokio lygio baltisto. 

Viena iš svarbiausių kultūrine prasme kapaviečių yra Danieliaus Alseikos kapas. 2021 metais minėjome žymiausios pasaulio lietuvių kilmės archeologės Marijos Gimbutienės metus. D. Alseika buvo M. Gimbutienės tėvas. Lenkmečiu Vilniuje jis įsteigė polikliniką, kuri virto Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligonine. Nereikia ir sakyti, kad jo gydytoju būta. Be galo rūpinosi ligoninės gerove. Buvo gavęs amerikietišką rentgeno aparatą. Deja, šis tapo D. Alseikos gana ankstyvos mirties priežastimi, nes dėl gautų spinduliuotės dozių buvo nualinta sveikata. Jo kapas – apie 130 metrų nuo kapinių vartų ant šlaito Mildos gatvės link. 

Kaip gyvi, taip ir mirę šeimos nariai norėdavo būti kartu. Viena iš garsiausių Vilniaus šeimų yra palaidota Saulės kapinėse. Tai yra garsiausio Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio giminės kapavietė. Jo šeimos pavardę galite rasti ir Krokuvos Vavelio pilies sienoje kaip pažyminčią piniginę auką, skirtą Vavelio piliai restauruoti po Pirmojo pasaulinio karo. Pats J. Zavadskis garsėjo tuo, kad XIX amžiaus pradžioje tapo pirmuoju pasauliečiu Vilniaus krašte, kuriam priklausė knygynas. Iki tol tai buvo dvasininkų monopolija. Jis spausdino Adomo Mickevičiaus kūrinius. J. Zavadskis buvo pirmasis spaustuvininkas Rytų Europoje, kuris pradėjo rinkti autorių rankraščius ir mokėti jiems honorarus. Per savo karjerą išspausdino 851 knygą. Kaip dažnas to meto šviesuolis buvo masonas ir priklausė ložei „Uolusis lietuvis“. Šalia guli jo sūnūs Adomas Zavadskis, įkūręs Varnių knygyną, ir Feliksas Zavadskis. Jų kapavietę rasite apie 120 metrų nutolusią nuo kapinių vartų ir iškilusią virš tako. 

Negaliu nepaminėti legendinio Vilniaus kultūrininko ir ilgamečio Prano Razmuko kapavietės (1908–2002). Tai žmogus-epocha, nuo 1940 iki 1995 metų dirbęs Lietuvių kalbos ir literatūros bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų bibliotekos vedėju. Jis apie 75-erius savo gyvenimo metus praleido Vilniaus ir Lietuvos kultūros tarnystėje dirbdamas ir gyvendamas Petro Vileišio statytuose rūmuose, tarnavusiuose kaip Lietuvos mokslo draugijos biblioteka, vėliau kaip Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Jo nuopelnas, kad nacių užminuoti rūmai nebuvo susprogdinti Antrojo pasaulinio karo metais. 

Dar Saulės kapinėse yra filosofo Stasio Šalkausko žmonos Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės (1904–1994) ir jų sūnaus fizikos mokslų daktaro Julijono Šalkausko (1931–2018), S. Šalkausko brolio Kazio Šalkausko (1885–1960) su žmona kapai. Kur gi pats filosofas S. Šalkauskas? Jis palaidotas Šiaulių senosiose kapinėse, nes sovietų valdžios atleistas iš visų pareigų ligotas leido dienas savo tėvų namuose. J. Paltorokaitė-Šalkauskienė buvo S. Šalkausko studentė. Juos sutuokė J. Paltarokaitės pusbrolis vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jų sūnus J. Šalkauskas tapo žymiu fiziku. 

Mieli tafofilai, arba kapinių mylėtojai. Tikrai ne visas saulėtas asmenybes galiu sutalpinti į vieno straipsnio rėmus. Eikite ir klaidžiokite Saulės kapinių labirintais su tikslu arba be jo. Kiekvienas rasite tai, kas skirta rasti. Sako, kapinėse lankosi gedėtojai ir romantikai. Jei kapinės senos, lieka tik romantikai. Šio jausmo ir linkiu neprarasti.