Pasiimti iš gamtos ir jai atiduoti

Bibliotekų Vilniuje apstu – nuo gerai žinomų, daugiausia knygų po savo stogu talpinančių, iki mobilios, važinėjančios po miestą, ar netgi saulei nusileidus lankomos „Alaus bibliotekos“. Visgi viena biblioteka savo „skaitiniais“ gali nustebinti, netgi Baltijos šalyse ji kol kas vienintelė tokia. Užsukę į Biomaterials Library (liet. biomedžiagų biblioteka) vietoj puslapių pirštais liesite skirtingus medžiagų paviršius, tyrinėsite įvairias tekstūras, o užuot panardinę nosį į knygą, galėsite spėlioti, kurių medžiagų kvapą juntate.

Biomedžiagų bibliotekoje visus pavyzdžius galima, ir netgi reikia, paliesti! V. Ribokaitės nuotr.

Apie medžiagų bibliotekas žino nedaug kas. Neretai tokios bibliotekos yra uždaros, pasiekiamos tik akademinei bendruomenei, tačiau net ir studentai, kurie sukinėjasi universitetų koridoriuose, nežino apie čia pat slypinčius žinių išteklius. Tad biomedžiagų dizainerė, kūrybinė tyrėja, Vilniaus dailės akademijos lektorė Austėja Platūkytė nusprendė, jog visuomenei reikia atviros erdvės, kurioje      susipažintų su ne šiaip medžiagomis, o su biomedžiagomis, kuriomis domisi jau bene dešimtmetį.

Nors Biomaterials Library primena galeriją, eksponatus čia galima, netgi reikia liesti. Tad apsilankiusi pirmąkart, iškart puolu čiupinėti medžiagas. Bibliotekos tikslas – plėtoti darnaus vartojimo ir tvaraus dizaino idėjas, taikant žiedinį požiūrį į visus išteklius bei atliekas. Šioje erdvėje galima geriau suprasti pačią medžiagą, pamatyti estetines ir funkcines jos savybes. „Mano idėja Biomaterials Library buvo eksponuoti ne šiaip biomedžiagas kaip molį ar jūržoles, bet parodyti, kaip prie šių medžiagų prisiliečia dizaineriai bei ką iš jų sukuria“, – pasakoja įkūrėja.

Nenuostabu, jog ir biblioteka įsikūrė kultūros komplekse SODAS 2123 Rasų kolonijoje, kurio bendruomenė skatinama lavinti ekologinę sąmonę. Įstaigos pernaudojimo filosofija lydėjo nuo pat įsikūrimo, kai buvusio internato patalpos atsivėrė bendruomenei ir skirtingų disciplinų menininkų studijoms. Tarp jų ir A. Platūkytės.

Nuo zero iki bio

Suprasti, kas yra biomedžiaga, galima skirtingai. Terminas paprastai vartojamas medicinoje ir inžinerijoje, kalbant apie medžiagas, kurios sąveikauja su gyvų organizmų audiniais. Tad nustebsite suvokę, jog net metalas, iš kurio pagamintas kelio implantas, yra… biomedžiaga! Pramonėje ir medicinoje naudojami bioplastikai ir biopolimerai (pavyzdžiui, krakmolas, sakai), yra draugiški aplinkai, bet nelaikomi biomedžiagomis. Juk biomedžiagos ekologiškos ir biologiškai skaidomos. „Tiksliausiai biomedžiagą apibūdinčiau taip – tai yra tai, ką pasiimi iš gamtos ir jai atiduodi“, – dalijasi Austėja.

Paklausus, kaip ir kada susidomėjo biomedžiagomis, dizainerė pasakoja, kad molis kieme buvo kastas dar vaikystėje: „Man jau tada reikėjo maišyti medžiagas, būta potencialo.“ (Juokiasi). Bakalauro darbo temos paieškos atvedė ją iki zero waste gyvenimo būdo, kuris truko dešimt mėnesių, bei šios filosofijos pradininkės statuso Lietuvoje. Austėja neslepia, jog prieš aštuonerius metus gyventi pagal zero waste principus buvo nelengvas iššūkis, nes, atėjusi į parduotuvę, suprasdavo, jog nusipirkti produktų be pakuočių beveik neįmanoma. Atsinešusi savo tarą bei paprašiusi į ją kažką įdėti, mergina sulaukdavo kreivų žvilgsnių ar net nepasitenkinimo. Supratusi, kad „beatliekis“ gyvenimo būdas tikrai ne kiekvienam, Austėja pradėjo galvoti, jog reikia kurti suyrančių pakuočių alternatyvas. „Nuo tada ir panirau į biomedžiagas ir daugiau nebedirbu su plastiku bei sintetika“, – sako tyrėja. 

Pradėjusi nuo zero waste gyvenimo būdo, A. Platūkytė tapo biomedžiagų dizaino ambasadore. Eglės Cimalanskaitės nuotr.

Ar biomedžiagos kvepia?

Biomaterials Library nuolat plečiama. Austėja spėja, jog šiuo metu turi virš 60 skirtingų biomedžiagų iš užsienio ir Lietuvos, tačiau neslepia, kad jų neskaičiuoja, o ir asmeninių išlaidų medžiagoms įsigyti negaili. Dalis dar neatradę savo vietos ekspozicijoje, kadangi šioje medžiagos suskirstytos į bioplastikus, tekstilę, glazūras, perdirbtas medžiagas, natūralios odos tekstilę, biokompozitus bei ok-compost. „Pastarąsias praktiškai galima valgyti“, – juokauja Austėja.

Jei biomedžiagas galima ir valgyti, gal galima ir užuosti? Austėja atkreipia dėmesį, jog norint naudoti industrijoje, biomedžiaga privalo būti sertifikuota, todėl ir bekvapė: „Jei biomedžiaga naudojama interjero apdailoje, siektina, kad ji būtų bekvapė, tačiau yra dizainerių, kuriems sertifikatai nerūpi, – tokiu atveju dizaino objektas gali kvepėti, kad ir bičių vašku, sakais ar kava.“

Visgi net ir sertifikuotas biomedžiagas lydi kūrybinis procesas, o šis neabejotinai pripildytas kvapų. „Kad ir ką bedarytum su biomedžiagomis, visada jausi gamtos kvapą. Iš miško parsinešus krituolių, šakų, žiedų, žievių ir visa tai smulkinant, kvapai pasklinda po visą studiją. Medžiagos apdorojimas man labai patinka, nes tai pats aromatingiausias procesas“, – pasakoja kūrėja.

Vilniaus biomedžiagos ir biomedžiagos Vilniuje

Be medžiagų, kurias galima dėti ir į burną, tarp bibliotekos eksponatų yra tikrai įdomių kūrinių. Vienas jų neabejotinai traukia lankytojų akį užrašu „PISS SOAP“ (liet. šlapimo muilas). Ir išties, be panaudoto kepimo aliejaus bei medžio pelenų, šio muilo sudėtyje rasite ir… žmogaus šlapimo. Jei minėtas muilas yra užsienio kūrėjų darbas, lietuviai savo kūryba stebina ne ką mažiau. 

Biomaterials Library rasite projekto „Ignorance is Bliss“ plyteles, kurių glazūrai naudojami pigmentai iš metalo atliekų. Šias netoksiškas geležies atliekas atiduoda vandentvarkos įmonės. 

Į biblioteką daugiausia užsuka medžiagas tyrinėjantys mokslininkai bei skirtingų industrijų (dizaino, architektūros, meno ir kt.) atstovai, ieškodami medžiagų alternatyvų klientų projektams, pavyzdžiui, naujo stalviršio gamybai. Kaip sako Austėja, ji neatlygintinai „prodiusuoja“ medžiagas bei edukuoja visus apsilankančius.

Pasiteiravus Austėjos, kokių dizaino pavyzdžių su biomedžiagomis būtų galima rasti Vilniuje, dizainerė pamini dar ganėtinai neseniai duris Totorių gatvėje pravėrusią kavinę „Sweet Love Caffe“. Vos tik įėję, pamatysite skirtingų spalvų ruožais padabintą barą. Būtent ši baro dalis sukurta iš Lietuvoje užaugintų pluoštinių kanapių, kalkių rišiklio ir vandens kompozito Hempcrete (liet. kanapių betonas) – populiarios ekologiškos statybinės medžiagos. „Labai sveikintina, kai verslai palaiko vietinius kūrėjus bei žiedinės ekonomikos principus, naudoja vietinius išteklius, tačiau tai turėtų būti įprasta ne tik mažų, bet ir didžiųjų įmonių veikloje“, – mintimis dalijasi Austėja.

Edukuoti tiek vietinį, tiek užsienietį

Pastaruoju metu daug kas Biomaterials Library vadina Biomedžiagų biblioteka (žmonės patys išvertė pavadinimą į lietuvių kalbą), tačiau angliška pavadinimo versija buvo pasirinkta dėl pasaulinio konteksto. Dizainerė teigia, pradžioje apie biomedžiagas Lietuvoje kalbėta itin mažai, o su kolege dizainere juokaudavo, jog paklausus viena kitos „Ar žinai biomedžiagų kūrėjų Lietuvoje?“, atsakyti galėdavo: „Aš ir tu“.

Biomaterials Library rengia nemokamus edukacinius užsiėmimus. Praėjusiais metais šie buvo orientuoti į technologiją (pavyzdžiui, grybienos paruošimo ir auginimo dirbtuvės), oė šiemet dėmesys kreipiamas į tai, ką galima nuveikti su įvairiomis atliekomis – panaudotu spaustuvių popieriumi, kavos tirščiais iš Vilniaus kavinių.

Austėją Platūkytę galima drąsiai vadinti biomedžiagų dizaino ambasadore, nes ji ne tik kuria ir eksponuoja biomedžiagas, bet ir dalyvauja tarptautinėse dizaino savaitėse, parodose. Kaip pati sako, svarbu išryškinti unikalius šalies išteklius, kūrėjų inovacijas biomedžiagų srityje. Juk dykumoje ar Islandijoje neužauginsi kanapių, o Lietuvoje ir jų arbatos atsigersi, ir sieną iš jų pasistatysi. Pavasarį Baltijos šalių biomedžiagų kūrybą ji pristatys prestižinėje Milano dizaino savaitėje, vėliau keliaus į Dubajų. „Svarbu parodyti pasauliui, kad Lietuva užima svarbią vietą biomedžiagų žemėlapyje“, – sako Austėja, kuriai rūpi ne tik medžiagos, bet ir tvaraus, ekologinio dizaino ateitis.

Kur?

Vitebsko g. 23

Straipsnio autorė – Gabija Stašinskaitė

Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 25-ojo numerio.