Panerių kvėpavimo ritmu
Paneriai – SOSTINĖS PLAUČIAI. Rajoną supa kalvynai, Panerių ir Baltosios Vokės miškai, juosia Neris. Daug gamtos, žalumos… Visgi tai pasyvaus rūkoriaus plaučiai, nes kartais vakarais pasklinda sunkaus oro gūsių iš pramonės kvartalų ar vienkiemiuose šaltuoju metų sezonu šildomų pastatų kaminų. Panerius sudaro dvi dalys, kai kurių laikomos atskirais rajonais: Žemieji ir Aukštieji.
Žemieji Paneriai yra pietrytinėje Vilniaus miesto dalyje, šalia Vilnius–Kaunas–Klaipėda kelio, kairiajame Neries krante. Aukštieji Paneriai įsikūrę šiek tiek atokiau nuo likusio miesto, į pietvakarius nuo Žemųjų Panerių, prie Vilnius–Kaunas geležinkelio. Žemuosiuose Paneriuose stovi daugiau daugiabučių, parduotuvių, valgyklų ir kitų įstaigų, Aukštuosiuose Paneriuose dominuoja privatūs namai.
Einant link Neries reikia kirsti bėgius, kuriais anksčiau vagonai judėdavo iš gamyklos į sandėlius. Mantauto Bernoto nuotr.
Nuo vaikystės, neskaitant kelių trumpų persikėlimų, gyvenu Žemuosiuose Paneriuose, tad ši miesto dalis man pažįstama geriau nei bet kuri kita Vilniaus vietovė. Aukštieji Paneriai man taip pat gerai žinomi, tačiau ryšys ne toks glaudus.
Man pačiam įdomiausia rajono vieta – Vilniaus mėsos kombinatas. Parduotuvėje amžinatilsį močiutė nupirkdavo Puaro mėsytės. Tai nebuvo kažkoks kanibalizmo aktas – tiesiog karštai rūkyta kiaulienos nugarinė, kurią smulkiai pasipjaustydavome ir skanaudavome su balta duona, neva kaip per populiarų serialą mėgdavo žymusis detektyvas. Tikras delikatesas. Aikštelėje prie jau uždaryto mėsos kombinato amžinatilsį tėtis mokė žaisti badmintoną. Deja, taip ir neišmokau.
Jau vėliau apleista gamykla turėjo potencialo tapti kūrybine erdve. Įsiminė Manto Maziliausko tapybos ir instaliacijų paroda „Šventykla“, kurioje puikiai išnaudota baugi pastato vidaus atmosfera. Menininkas iš pradžių nenoriai, bet visgi leido užlipti ant kombinato stogo, kuris saugumo sumetimais nebuvo prieinamas visiems parodos lankytojams. Atsivėrė Panerių pamiškė ir vidinis mėsos kombinato kiemas, kurio įspūdingiausias eksponatas – senas troleibusas su viduje įaugusiu žaliuojančiu berželiu. Gamta įveikė urbanistiką. Studijų metais sykį paryčiais spontaniškai atsidūriau mėsos kombinate vykstančiam reivo vakarėlyje. Spalvingose erdvėse blaškėsi pailsę jaunuoliai. Šįkart ant stogo jau nieks neleido. Dabar renovuotas mėsos kombinatas tapo gyvenamąja vieta ir pasikeitė nebeatpažįstamai.
Susisiekimas tarp Žemųjų ir Aukštųjų Panerių gana keblus, nes rajono dalis skiria geležinkelis ir miškas. Panerių tunelis (tiksliau – nutekamasis vamzdis per geležinkelį, nes tikrasis Panerių tunelis jau seniai užmūrytas ir tapęs didžiausia šikšnosparnių žiemojimo vieta Lietuvoje), jungiantis Žemuosius ir Aukštuosius Panerius, vaikystėje lengvai pralendamas, ūgtelėjus tapo per ankštas, o judėjimas juo – klaustrofobiška patirtis. Dabar pėsčiomis per kalvas ir mišką iš Panerių žemumų lengviausia pasiekti aukštumas. Kursuoja bent keletas autobusų, jungiančių šias dvi atokesnes Vilniaus dalis.
Vilniečio sąmonėje Paneriai dažniausiai siejasi su Antrojo pasaulinio karo metų masinių žudynių vieta. Panerių miškelyje sušaudyta daug žydų iš rytų Lietuvos getų ir kitų tautybių asmenų. Kelis kartus lankantis Panerių memoriale (Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialas – red. past.) nustebino tai, kad tuo metu būdavome vieninteliai lankytojai. Tačiau gal ir neturėtų kelti nuostabos, kad sielvartinga ir šiurpi Vilniaus vieta daug turistų nepritraukia. Memorialo erdvė tvarkoma, prižiūrima, ant pušų kamienų įrengtos vaizdo kameros, o nuo paskutinio apsilankymo sutvarkytas romų aukų paminklas. Labiausiai įstrigo paminklas vieninteliam atpažintam kūnui. Paminklas gydytojui Hilariui Feigusui jau tarsi pats įgavęs anonimiškumą – ant akmeninės lentos iškaltos raidės nebeįskaitomos, antkapis apaugęs trauklapiais ir kitomis žolėmis, tik fotoportretas išlikęs ryškus.
Aukštųjų Panerių gyvenamasis namas netoli geležinkelio, pakeliui į Panerių memorialą. Simono Bernoto nuotr.
Paneriai buvo itin tinkami pasivaikščiojimams pandemijos metu, nes visada galima išlaikyti saugų atstumą, lieka daug asmeninės erdvės. Šis rajonas yra didžiausias Vilniaus rajonas pagal plotą, tačiau vienas iš mažiausių pagal gyventojų skaičių. Per karantiną labiausiai išvaikščiota vieta – senasis kelias į Kauną, grįstas akmenimis ir atvedantis į koplyčią ir kapines. Per Vėlines kapinėse palikdavome žvakutę prie nebelankomo, užmiršto kapo. Kartais tas kapines aplankau ir neįprastomis progomis, pavyzdžiui, Šv. Valentino dieną, bet dažniausiai ypatingos progos tam nereikia. Šalia kapinių stovi 2001 metais atidengtas paminklas sukilėliams, žuvusiems Panerių kautynėse, atminti.
Senojo kelio Vilnius–Kaunas atkarpa. Mantauto Bernoto nuotr.
Senajame kelyje sykį besišnekučiuojant su draugu prie pat mūsų prašoko elnias. Gamta visada šalia. Rudenį retsykiais pamiškėse galima rasti lepšių, kazlėkų, voveraičių, net nereikia brautis į miško glūdumas. Paneriai – tarp miesto ir kaimo. Dabar ši riba labiau slenkasi link miesto, tačiau vaikystėje Žemųjų Panerių pievoje šalia daugiabučių lakstė vištos, o rytais išbudindavo gaidžio giedojimas. Aukštuosiuose Paneriuose naminių paukščių ar net gyvulių augintojų galima sutikti ir šiandien. Vienas panerietis net augino arklį ir jį pasikinkęs į vežimą važinėdavo po apylinkes. Kas žino, gal ir tebelaiko. Paskutinį sykį jį mačiau prieš kelerius metus, vežantį malkas.
Vienas panerietis net augino arklį ir jį pasikinkęs į vežimą važinėdavo po apylinkes.
Karantino metu viena iš veiklų tapo traukinių stebėjimas. Panerių geležinkelio stotyje kartais išlipu grįždamas iš Kauno. Stotyje formuojami traukiniai, perkraunami vagonai. Šios industrinės vietos kelia svetimo, atšiauraus rajono įspūdį. Kai kurios erdvės uždarytos, apleistos, nebeatstatytos po gaisro ar panašiai. Vietų irimo procesas kuria postapokaliptinę nuotaiką. Gamyklos ir sandėliai sudaro nemenką Panerių dalį, tačiau jie kol kas man lieka nepažinti.
Pramonės kvartalai yra svarbi rajono dalis. Nemažai gyventojų juose dirba. Žinoma, dalis darbininkų atvažiuoja iš kitų rajonų. Autobusai ir troleibusai iš Panerių į miesto centrą kursuoja vėliau, nei iš centro į Panerius. Studijų metais teko ne kartą naktį iš centro grįžti pėsčiomis. Kartą teko nuo Pašilaičių iki Panerių nupėdinti.
Netoli miško stovi Panerių geležinkelio stoties terminalas. Simono Bernoto nuotr.
Per Panerius driekiasi sudėtingiausia 100 kilometrų tako aplink Vilnių atkarpa (Burbiškės–Aukštieji Paneriai–Žemieji Paneriai). Sykį žiemą su broliu jau pavakarę bandėme ją pereiti, bet šiek tiek nuklydome ir teko tamsoje avariniu būdu čiuožti nuo apledėjusios kalvos. Broliui sekėsi kiek geriau. Laimei, išvengti traumų pavyko ir man. Reikės šią atkarpą bandyti įveikti šiltuoju sezonu.
Nuo 1964 metų Paneriuose pastate, savo fasadu šiek tiek priminusiame tvartą, veikė kino teatras. Vėliau buvo įsikūrusi parduotuvė, nuolat kaitaliojusi pavadinimus („Pigiau grybo“, „Leader Price“, „Cento“, „Ikiukas“, o galiausiai „Iki“), ir vaistinė, o vakarais veikė načnykas, kur pasitaikydavo santykių aiškinimosi brutaliuoju būdu. „Tvartas“ nugriautas, vietoj jo pastatytas modernus bei trafaretiškas „Iki“, o načnyko nebeliko arba jis persikėlė į man nežinomą vietą. Tačiau dar ir šiandien pasitaiko brutalumo apraiškų, pavyzdžiui, kartais suveikia gyvasis žadintuvas – ankstyvą rytą po langais vaikų žaidimų aikštelėje pasilipęs ant suoliuko pusnuogis vyras rusiškai įsivaizduojamam pašnekovui rėkia apie kosmosą ir planetų išsidėstymą.
Anksčiau dažnai sapnuodavau neegzistuojančias Panerių vietas. Kartais pabudęs eidavau patikrinti ir įsitikindavau, kad sapnas kūrė kitokį rajoną. Sapnuose erdvės prasitęsdavo, prisipildydavo nebūtų namų, angarų, garažų, miškų plotų… Šios apgaulingai atpažįstamos vietos priversdavo abejoti savo atmintimi ir kelti klausimą: kiek man pažįstamas rajonas, kuriame pragyventa didžioji gyvenimo dalis. Paneriai, kaip ir kiti Vilniaus rajonai, kinta, įgauna naujų atspalvių, keičia kvėpavimo ritmą. Kai kurių vietų ar pastatų nebelieka arba erdvės tampa nebepanašios į savo ankstesnį būvį. Viliuosi, kad vaikystės erdvės dar sugrįš sapnuose ir bent ten bus galima po jas paklaidžioti.
Straipsnio autorius – Simonas Bernotas
Straipsnis yra iš žurnalo ,,Neakivaizdinis Vilnius” 23-iojo numerio.