Pagauti auksinę valandą
Auksinė valanda – trumpas metas paroje, kurį, tikiu, kur kas dažniau pagauname antroje vasaros dienos pusėje (aplodismentai visiems „vyturiams“, kuriems tai padaryti pavyksta ankstyvais rytais!). Aukso vertės ji ne tik dėl trumpumo, bet ir dėl to, kad žmogui šilta, švelni ir mažai kontrastinga šviesa teikia ramybę, verčia jaustis laimingesniam bei labiau pasinerti į apmąstymus. Ne be reikalo šis šviesos teikiamas emocinis poveikis yra toks mėgstamas fotografų ir režisierių, tad „Neakivaizdinis Vilnius“ kviečia kurti savo filmą ir atrasti gražiausias filmavimo aikšteles auksinėms valandoms fiksuoti.
Altanos kalnas, nuotr. Vytautė Ribokaitė
Nubusti dar prieš saulei patekant ir nuvykti į tinkamą vietą jos pasitikti gali būti išties nelengva užduotis, tad verta žinoti, kur tai padaryti pačiame miesto centre. Viena tokių vietų – Altanos kalnas. Tai viena aukščiausių Vilniaus kalvų, tačiau kopti aukštai nereikės, jei palypėsite laiptais už Užupio gimnazijos ir atrasite viršun vedantį takelį.
Kalvos viršūnėje išvysite aštuonkampį pastatą, vadinamą altana (it. altano – terasa ant stogo ar pavėsinės). Jį kadaise pastatė Vilniaus gyventoja Melanija Dluska. Faktai liudija, kad jos vyras pastate augino vaisius, egzotinius augalus ir, tiesą sakant, tai darė… nelegaliai! 1934–1935 m. dokumentuose rašoma, kad Vilniaus miesto valdyba nebuvo davusi leidimo altanos statybai, kad negadintų parko vaizdo nuo Bernardinų sodo pusės. Visgi 1934 m. pastatas jau stovėjo, o pareikalavus jį nugriauti, Melanija Dluska griežtai atsisakė tai daryti. Ką gi, šiai miesto gyventojai galima tik padėkoti už užsispyrimą ir už tai, kad saulėtekius Vilniuje galima pasitikti su dar vienu miesto istoriniu reliktu.
Markučių ąžuolo kalva, nuotr. Vytautė Ribokaitė
Įsivaizduokime gražią, saulėtą dieną Vilniuje. Netoli Aušros vartų Vazų skvere susitinkate su draugu (-e) ar mylimuoju (-a). Nusprendžiate pasivaikščioti ir pasukate į netoliese esančią akmenimis grįstą Lapų gatvę. Ši jus atveda į Drujos gatvę ir Rasų koloniją, kurioje galima gėrėtis žaviais Augusto Kleino projektuotais namais ir nedidelėmis, ramiomis gatvelėmis. Drauge su kompanionu (-e) sekate bėgius ir, jūsų abiejų nuostabai (o galbūt tik vieno iš jūsų, nes antrasis šiuo keliu vedė intencionaliai), prieinate nuostabią kalvą su didžiuliu ąžuolu, kviečiančiu pasisupti ant jo pakabintose sūpynėse. Kažin ar įmanoma geriau užbaigti dieną ir palydėti saulę?
Ant kalvos augančio Markučių ąžuolo paunksmė – išties nuostabi vieta vasaros vakarą prisėsti, pasisupti ir išvysti saulėlydį. Nuošalumas neabejotinai verčia teigti, kad tai puiki vieta pasimatymui surengti, o jos scenografija tai tik patvirtina – padangėje išvysite skrendančius lėktuvus ir sklendžiančius oro balionus, švilpdami sveikinsis pralekiantys traukiniai.
Ribiškių kraštovaizdžio draustinis ir regykla, nuotr. Tautvydas Stukas
Vos 2 kilometrai nuo Vilniaus senamiesčio, ir atsidursite Pavilnių regioninio parko regykloje, Ribiškių regykloje arba Misiūnų regykloje – vietovę galima vadinti net trimis vardais, tad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Visgi verta užsiminti apie pastarąjį pavadinimą. Atvykę į Ribiškes stebėti saulėlydžio ar saulėtekio, regykloje rasite sutvarkytus takelius, bendro naudojimo reikmėms skirtą kepsninę, puošnius įėjimo vartus, fotosesijai skirtą rėmelį ir Liutauro Griežės skulptūrą „Gyvenimo šokis“. Ir visa tai dėka sostinei atsidavusio senjoro Algirdo Misiūno, kuris asmeninę rezistento pensiją investavo į regyklos gražinimą, tad ir vienas iš vietos pavadinimų – mecenato garbei.
Vis dėlto Misiūnų regykla nėra vienintelė Pavilnių regioninio parko vieta, atversianti saulės panoramą. Tiesą sakant, visame parke jų yra net 15, o pasivaikščiojęs po ypač raiškaus reljefo teritoriją kiekvienas gali atrasti unikalią ir slaptą vietą savo auksinėms valandoms skaičiuoti.
Stoties tiltas, nuotr. Vytautė Ribokaitė
Norint pasisveikinti ar atsisveikinti su saule nebūtina dairytis vien tik kalnų ar kalvų – miesto tiltai taip pat gali tapti puikiomis stebėjimo aikštelėmis. Naujamiestį ir Naujininkus jungiantis pėsčiųjų tiltas virš Vilniaus geležinkelio bėgių patiks urbanistinių vaizdų mėgėjams. Iš jo šiaurės rytinės pozicijos išvysite ir saulėlydžius, ir saulėtekius. Nors tenka pripažinti, kad tiltui nesant labai aukštai, tuo labiau miesto centre, horizontas ne visuomet atsiveria visu gražumu, tačiau pataikius skaidresnio dangaus rytą ar vakarą tiltu ne tik norėsis prasieiti, bet ir kurį laiką palūkuriuoti.
Gariūnų regykla, nuotr. Justyna Leonovič
Pūčkorių atodanga, Gedimino ar Bekešo kalnai – šie panoraminiai vietovardžiai greičiausiai nenustebins. O štai Panerių kalvose įsispraudusi ir Neries vingių apglėbta Gariūnų regykla gali tapti naujiena net ir gerai Vilnių pažįstančiam. Anksčiau čia stovėjo savadarbis suoliukas, o 2023 m. vietoj jo atsirado apžvalgai skirta platforma – nedidelė, kukli, bet pakankama aprėpti visą Vilnių.
Nors vieta ir nėra tokia populiari, bet ji tikrai ypatinga, nes nuo šių aukštumų atsiveria įspūdinga miesto panorama su tolumoje dangų remiančiu televizijos bokštu, draugiškai susiglaudusiais Lazdynų daugiabučiais ir po kojomis nusidriekiančiu plačiu upės slėniu. Pietvakariniame miesto pakraštyje įsikūrusi regykla – puiki vieta saulei palydėti ir išvysti, kaip šilti saulėlydžio atspalviai atsispindi Neryje ir nudažo miesto peizažą.
Straipsnio autorė Gabija Stašinskaitė