Palydėti ir sutikti saulę

Kažin ar kas eina saulėtekių ir saulėlydžių stebėti žiemą? Ne, čia labiau vasaros reikalai, kai gera būti lauke, gamtoje ir užsibūnama iki pat saulėlydžio, o kartais – ir iki saulėtekio. Šįkart „Neakivaizdinis Vilnius“ laipiojo po kalvotąjį Vilnių, dairydamasis dar mažiau išžvalgytų panoramų – vasaros saulėlydžiams palydėti, saulėtekiams pasitikti ir pačiam gyvenimui švęsti. 

Regėti regyklos nereikia 

Kalno, į kurį pakylama Užupyje, Filaretų gatvėje, įspūdingiausias Vilniaus panoramas siūlančiuose giduose nerasite. Bet jį gerai žino ir lanko vietiniai užupiečiai – matyti iš kalne tankiai išmintų, tarpusavyje tarsi susinarpliojusių takelių, iš vis praeinančių porelių. 

Ties mėlyna vandens kolonėle prie Filaretų g. 23 esančio namo nuo šaligatvio pasukę į kiemus, kalno link, rasite šiek tiek akmeninio grindinio. Į kalną ir sykiu dabar jau į niekur vedantis grindinys pradingsta landšaftui einant vis statyn. Praeisite po dešine stovinčius nemariuosius medinius sandėliukus, po kaire – pomidorus ir agurkus dar tebesapnuojančius šiltnamio griaučius, kelias apleistas obelis – buvusį sodą, dar aukščiau, terasose – buvusius daržus, iki galiausiai stačiu šlaitu pakilsite į kalno viršūnę – pažadėtąją panoramos vietą, kuri tokia plati ir erdvi – išsiteks ir saulėlydžiai, ir saulėtekiai. Lipdami stačiausia kalno dalimi galėsite kiek pasilaikyti už namudinių turėklų, sumeistrautų iš čia pat rastų šakų ir lipnios juostos. 

Panorama atsiveria nuo kalno, įsispraudusio tarp senųjų namų, iš kurių kai kurie laikosi tik ant kinivarpų, apsuptų į rėmus nespraudžiamos augalijos, ir naujai iškilusio įspūdingo kvartalo, kuris tiesiog švyti savo naujumu, prabanga, iščiustyta aplinka ir tobula veja, tvoromis skrupulingai aptvertais kiemeliais. Didžiulis kontrastas tarp seno ir naujo, tarp skirtingų gyvenimo būdų ir net, atrodytų, kitu tempu einančio laiko, kuriuos perskiria kalnas. Ir abu šie pasauliai, kiekvienas – savaip, nepaprastai gražūs. 

Tiesa, sakyti, kad naujasis kvartalas iškilo, kiek netikslu – jis tarsi įsirausė į kalną, visiškai prie jo prisišliejo, mat pakilęs į kalną atsiduri anapus jo esančių namų viršutinių aukštų lygyje, o kai kurios terasos tiesiog remiasi į kalną – gal naujieji gyventojai senuosius pakviestų puodelio arbatos ir saulės palydėti? 

Vis dėlto, jei pakeltume akis nuo pastatų – ir senų, ir naujų, – nuo kalno atsiveria įspūdingos erdvės: kairėje į Olandų gatvę įsiremia Užupis ir toliau vingiuoja Filaretų gatvė, priešais driekiasi Paupys, o dešiniau – Senamiestis, Naujamiestis. Matyti bažnyčių bokštai, cerkvių kupolai – buvusių pataisos namų teritorijoje esanti Jėzaus Širdies bažnyčia, Švč. Dievo Motinos užtarėjos sentikių cerkvė, Subačiaus gatvėje esanti Viešpaties dangun žengimo bažnyčia. Vasarą sužaliavus medžiams, žolei, krūmams kalnas tampa plytinčios, nevaržomos gamtos karalyste. Statu užlipti, statu nusileisti, laiptelių nėra, tad rekomenduojama įsivertinti jėgas. Tinka pasivaikščioti su šuniu. 

Kur? 

Filaretų g. 23

Vaizdą nuo Filaretų gatvės kalno gviešiasi užstoti čia klestinti gamta.

Toks truputį… Paryžius

Pakeliui į šį kalną, pasivaikščiokite ir po Užupį. Jei ilgiau nebuvote šiame rajone, nustebsite. Kontrastai tarp senųjų medinių trobų, mūrinukų ir naujai dygstančių kvartalų – didžiuliai, tačiau nei vieni, nei kiti, regis, nepasiduoda. Kas išgali ar kam pasiseka – renovuojasi. Antram gyvenimui sugrąžintas Polocko g. 52 esantis namas, dekoruotas įspūdingiausiais mediniais raižiniais. Čia įsikūrė Medinės miesto architektūros muziejus. Gyvybės, žmonių pilnas Užupis savaitgalį primena madingą promenadą, kuria neskubėdami eina miestiečiai: senieji ir naujieji vietiniai, atvykusieji iš kitų rajonų, turistai. Nusipirkite kavos, atsisėskite kur ant suoliuko ir pusiau slapta paspoksokite į juos. Juk smagu ir nedraudžiama paganyti akis po rajono gyvenimą. 

Kur? 

Filaretų g., Krivių g., Užupio skveras, Medinės miesto architektūros muziejus – Polocko g. 52

Daugiau

www.polocko52.lt

Užupio panorama pakeri erdvėmis.

Vėjuota, it ant pasaulio krašto 

Kita mažiau kam žinoma regykla yra Vilniaus universiteto Medicinos, Chemijos ir geomokslų fakultetų teritorijoje, M. K. Čiurlionio gatvėje, Naujamiestyje. Įėjimas – pro vartus ties M. K. Čiurlionio g. 21 (centrinis įėjimas į Medicinos fakultetą) arba kiek arčiau Vingio parko esančius vartelius, vedančius Geomokslų ir Biomokslų institutų studentų bendrabučių link. Regykla yra už šių bendrabučių, automobilių stovėjimo aikštelės gale. Nors universiteto teritorija aptverta tvora, ji atvira lankymui – gyventojai kviečiami užsukti, pasivaikščioti, pasidairyti. 

Centrinis Medicinos fakulteto pastatas – XIX amžiaus viduryje statyta Vilniaus pėstininkų junkerių mokykla, kurios devizas buvo „Ir vienas vilnietis lauke – karys“. Į buvusią junkerių mokyklą – Medicinos fakultetą ir Didžiąją aulą kviečia kasmečiai atviros architektūros savaitgaliai „Open House Vilnius“. O visai neseniai, karantino tikrovės įkvėptas, gimė Vilniaus universiteto Kultūros centro projektas „Stebėjimo praktikos pradžiamokslis“, kuris taip pat veda per universiteto teritoriją. Su muzika, minčių provokacijomis pasivaikščiojimą papildančiu audiogidu ir baigiamuoju akcentu ties Vilniaus panorama – minėtąja regykla. Šią vasarą „Stebėjimo praktikos pradžiamokslis“ taip pat kviečia pasižvalgyti – ir po erdvias panoramas, ir sau po kojomis. 

Projekto metu ar savarankiškai aplankytoje universiteto teritorijoje esančioje regykloje atsiveria vaizdas į visus metus žaliuojantį Vingio parką, Žvėryną, toliau matyti centrinio verslo rajono, besikuriančio aplink Konstitucijos prospektą, stikliniai dangoraižiai, o apačioje – tekėjimas, judėjimas: vandens – Nerimi, viso įmanomo transporto – Geležinio Vilko gatve. Aukštas, vėjuotas skardis saugumo dėlei aptvertas vieline tvora. Prie pat – suoliukas, sumeistrautas iš senųjų mokyklinių kėdžių ir lentų. Ant suoliuko – aktualijas atliepiantis užrašas, rusų karo laivą siunčiantis ten, kur jis po kurio laiko ir nugrimzdo. Vieta saulėlydžiams. 

Palei skardį einant į centro pusę, visiems universiteto pastatams už nugaros, prieisite taip pat įdomų ir mažiau kam žinomą objektą – stačiai žemyn Geležinio Vilko gatvės ir kalno šlaite įsikūrusių Medicinos fakultetui priklausančių pastatų link vedančius laiptus. Apdengtas stogu, sumontuotas iš metalo ir stiklo šis perėjimas – it paukščių aptvarai iš Steveno Spielbergo filmo „Juros periodo parkas“. 

Toks truputį… kurortas 

Nuo įsukimo ties V. Kudirkos gatve, einant Vingio parko link, M. K. Čiurlionio gatvė yra savotiškas akligatvis – ties parku eismą transportu sustabdo kelio ženklai. O akligatviuose, į kuriuos nesukama be konkrečios priežasties, dažniausiai įsivyrauja specifinė atmosfera. M. K. Čiurlionio gatvėje ją kuria senieji universiteto pastatai, kitapus gatvės – išsirikiavęs privačių namų kvartalas, kur įsikūrusios kelios ambasados ir kurį kirtę išeitumėte prie J. Basanavičiaus gatvės gėlių turgelio, gatvės gale esantis viešbutis. Vasarą nuo karštos saulės pėsčiųjų mėgstamą promenadą saugo medžių lajų metamas pavėsis, gatvės gale esantis medinukas sukuria pajūrio kurorto dvasią, kurią sustiprina bėgiojančiųjų bendruomenė – juk prie pat yra tam kaip niekas kitas tinkantis didžiulis parkas. Tokia šiek tiek – kurortinė zona (Palanga?), kurią kuria gatvės gale išnyrančios parko pušys ir pušyno kvapas, studentai, sportuojantieji ar važinėjantieji dviračiais, vienračiais ir kitokių konstrukcijų transporto priemonėmis, išėjusieji pasivaikščioti su šunimis, svečiai iš svetur, apsistoję viešbutyje, ir vietos gyventojai. Dar kitoks Vilnius, kurį verta pamatyti, patirti. 

Kur?

K. Čiurlionio g. 27

Straipsnio autorė Elena Nikonovaitė-Dumpienė

Nuotraukos Vytautės Ribokaitės